Emilija Sagienė
Praėjusio šimtmečio pradžioje pasirodę Siono išminčių protokolai ir jų skandalingas paviešinimas ilgą laiką kėlė aistras dėl jų atitikimo tikrovei. Kitaip tariant, tai buvo sąmokslo teorijų – kaip sąvokos ir kaip reiškinio – pradžia. Tačiau, praėjus šimtui metų, galima teigti, kad nėra taip svarbu, kaip pavadinti šias „teorijas“ – konspiracinėmis ar sąmokslo – svarbiausia tai, kad jose numatytos „pranašystės“ keistai pildosi ir realizuojasi, gal ne 100 procentų, bet visgi kasdieniniame gyvenime. Ką tai galėtų reikšti? Kad išimtis patvirtina taisyklę. Ir kad sąmokslo teorijos nėra kažkieno pramanai, o realūs įtakingų jėgų planai, kurie pildosi tokia apimtimi, kokia leidžia jų galia, procesų numatymo tikslumas ir turimi resursai.
Paskutinis toks nepavykęs numatymas buvo „c…do“ afera – todėl tikras karas staiga „išgydė“ viso pasaulio ligonius: kaip ranka nuėmė šią dirbtinę ligą, nepriklausomai nuo klimato, šalies ar oro sąlygų.
Ir ne veltui dar Biblijoje pasakyta: „nuo bado, karo ir maro saugokis…“ Maras jau buvo, karas vyksta, o badas – neduok Dieve – dar eilėje laukia. Po ligų ir karų, nutrūkus logistikos ryšiams ir produktų gamybai, gali pritrūkti maisto. Viskas dėsninga. Dažnai protas atsisako priimti tai, kas nepatinka, kas kelia grėsmę ar sukelia diskomfortą – todėl kyla noras ginčyti ar atmesti kaip „nesąmonę“. Nes priimti reikštų sutikti, kad kažkur kažkada buvai neteisus. Priimti reikštų pradėti mąstyti kita kryptimi: ieškoti naujos informacijos ir naujo priežasties–pasekmės ryšio. O mąstymas – protinė veikla – pasirodo, sunaudoja daugiausiai žmogaus energijos. Iš čia – etikečių, kažkieno paruoštukų, kartojimas vietoje originalios minties, savarankiškos išvados, o diskusija – baigta. Jų, „edukuotųjų“, atmintis nedirba, ypač savo atžvilgiu: jiems net ne gėda dėl to, kad ką tik, vakar, po Panoramos, kalbėjo apie šios ligos baisumą ir neišvengiamumą, o šiandien – gavę naujus paruoštukus apie karinę agresiją – jau traukia kitą giesmelę, atimdami net priešo teisę į subjektyvumą.
Dar vienas sąmokslo įrodymas – kariniai veiksmai Artimuosiuose Rytuose.
Ar kas pastebėjo, kad išėjus JK iš ES po „Brexito“, anglų kalba, kaip ir MI6, iš ES neišėjo? Ar niekam nekeista, kad lietuvių kalba niekas be mūsų ES nekalba, nors mes esame ES, o angliškai kalba dauguma, nors JK ES nebepriklauso? Kodėl? Todėl, kad Anglijos įtaka niekur nedingo. London City – taip pat. Karaliaus valdžia finansuoja MI6, ir niekas nesiginčys, kad tai – slaptoji tarnyba, turinti didžiausią agentūrą pasaulyje. Tiesa, dar Mosadas garsus tuo pačiu. Tad kaip atsitiko, kad 2023 m. spalio 7 d. Mosadas „neįtarė“ apie milžinišką Hamas puolimą ir buvo „netikėtai“ užkluptas, kas nulėmė didelį aukų skaičių? O gal visgi tai buvo suderinti abiejų tarnybų veiksmai? Leiskite suabejoti pirmuoju variantu ir pritarti antrajam.
O jau Irano bombardavimas, esą siekiant sustabdyti branduolinio ginklo kūrimą šalyje, kuri neprisijungusi prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, bet keistai tokį ginklą įgijusi ir juo grasinanti kaimynams – ar tai nekelia jokių papildomų minčių, išskyrus tas, kurias brukte bruka Panorama? Tiesa, neužilgo po to, kai Iranas davė netikėtą atsaką pro „nepramušamą“ Izraelio skydą, o premjeras parodė padus savo tautiečiams, jų azartas išblėso. Dar įdomiau šiame kontekste atrodo JAV prezidentas – „netikėtai“ šventęs savo gimtadienį ir apie ruošiamą bombardavimą „nieko negirdėjęs“. O gal greičiau – jis nepritarė Irano bombardavimui, bet leidimas buvo duotas iš ūkanotosios salos?
Šie politiniai-kariniai viražai rodo ne ką kitą, kaip Anglijos norą likviduoti Izraelį, įveliant jį į „proxy“ karą su arabų pasauliu. Kol egzistuoja Iranas ir Izraelis – tol arabai laikosi nustatytos tvarkos ir susilaiko nuo kariavimo. Užtektų Izraeliui pralaimėti – kas gana tikėtina, įvertinus valstybių dydžius – ir arabai iškart atsisuktų prieš Iraną kaip priešą. Nes Iranas – ne arabų, o persų šalis. Todėl Iranui verkiant reikalingas Izraelis. Tiesa, jie buvo linkę, kad toje teritorijoje būtų įkurta Judėja su kita valstybingumo koncepcija, bet kol kas tam vaidmeniui tinka ir Izraelis.
O štai Anglijai karas Persų įlankos šalyse – labai naudingas. Per Azerbaidžaną, Rusijos pietines sienas ir Centrinę Aziją numatytas sausumos prekybinis Kinijos kelias Pietūs–Šiaurė. Karo sąlygomis prekyba sausuma tampa neįmanoma – tad lieka jūros keliai, kuriuos valdo JK per draudimo kompanijas, kitaip tariant – London City. Kaip pasekmė – sustiprėjusi JK, susilpnėjusi JAV įtaka regione, ir galimybė pretenduoti į savo pasaulinio pyrago dalį. Priešingu atveju – vien stiprios slaptosios tarnybos nepadės. Reikia ir nacionalinės valstybės galios – iš čia ir įtampa tarp JK ir JAV.
Tačiau kad ir ką begalvotume apie JAV prezidentą, niekas neišdrįs jo pavadinti kvailiu. Tam ir buvo skirtas iš anksto sutartas Irano branduolinio ginklo laboratorijų bombardavimas sunkiosiomis bombomis – už ką jam gali būti skirta „Oskaro statulėlė“ Taikos srityje. Nesvarbu, kad pasaulyje nė viena seisminė stotis neužfiksavo žemės drebėjimo, kas neišvengiamai būtų buvę esant tokiam bombardavimui. Bet užtat kaip gražu: 30 valandų įspūdingo dydžio lėktuvų skrydis, kuro papildymas ore, foto iš įvykio vietų ir kelionė atgal. O pasaulis, sulaikęs kvapą, laukia, kuo visa tai baigsis. Taigi – 12 dienų karas, iš kurio išėjo trys laimėtojai, baigėsi: Izraelio pergale – sunaikinus Irano branduolinį ginklą su JAV pagalba; JAV pergale – kuri „užbaigė“ karą; ir Irano pergale – nes jo niekas nenugalėjo.
Kaip tame anekdote: įeina į barą trise – žydas, persas ir amerikietis. O barmenas, kreipdamasis į visus, sako: „Su pergale jus!“
O mūsų Lietuvėlei galima numatyti tris kelius (scenarijus):
– tapti Intermarium pakraščiu – imperijos, sukurtos buvusios Austro–Vengrijos, dabar greičiau Vengrijos–Austrijos pagrindu, su menka įtaka;
– tapti Rusijos pakraščiu, srities teisėmis – jei nepradėsime mąstyti ir bręsti;
– arba atkurti buvusią LDK2 – kurią sudarytų Lietuva, Baltarusija ir Malorusija.
Tačiau šiam projektui reikės didžiulių visų pusių pastangų, esminių pokyčių ir aukšto tautų sąmoningumo. Nes nebus vieno aukščiau už kitą.
