Puspilnės vietos patuštėjimas

85
3
- Reklama -

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmasis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. KK nuotr.

Anot D. Medvedevo, baltijiečiai klysta laikydami Rusiją lokiu, kuris mažąsias valstybes drasko į gabalus.

Atsisveikindamas su oficialiuoju prezidento postu, būsimas pusiau “Vieningosios Rusijos” pirmininkas Dmitrijus Medvedevas televizijose negražiai kalbėjo prieš Baltijos šalis. Iš esmės, tai tradicinė Rusijos diplomatijos taktika: pulti kitus dėl tokių dalykų, kur pats esi susidirbęs.

Itin ksenofobinės šalies – kurioj dar sostinėj dėl išvaizdos užmušinėja kaukaziečius ir azijiečius? – pasitraukiantis prezidentas apkaltino Baltijos valstybes nacionalizmu. Jos išties buvo “nedraugiškos”, kai išsprūdo iš SSRS nagų ir net stojo į ES ir NATO. O Lietuva dar užsimanė sumažinti energetinę priklausomybę remdamasi ES, ne Rusijos, įstatymais. Narsiai besiginkluojanti Estija, patyrusi pakartotinę Rusijos agresiją, padeda NATO sistemai tirti ir plėtoti kibernetinę gynybą. Ir visos trys rūpinasi, kad jų oro erdvė būtų saugesnė nuo tolydžio paklystančios rusų karinės aviacijos. Tai įžūlu, bjauru, skelbia dabar D. Medvedevas, gal vykdydamas užduotį, kad būsimoji V. Putino politika neatrodytų kaip staigus paaštrėjimas. “Naujasis” galės remtis “buvusiuoju” prezidentu.

Anot D. Medvedevo, baltijiečiai klysta laikydami Rusiją lokiu, kuris mažąsias valstybes drasko į gabalus. Kai pasižiūri į Kaukazą, į Moldovą, galėtum pagalvoti, kad gal ir neklysta. Bet D. Medvedevas nemato Kaukazo – apdraskytų Gruzijos ir Azerbaidžano, – kaip ir neatsimena savo pasirašytų pažadų, kad Rusijos kariuomenė po Gruzijos karo bus atitraukta į ankstesnes pozicijas. “Prezidente, jūs neturėtumėt atrodyti melagis”, – graudeno D. Medvedevą 2008 m. rudenį ES vardu prezidentas N. Sarkozy (iš jo šalies ministro B. Kušnerio pasakojimo spaudai). Žinia, D. Medvedevas tylom sutiko likti melagiu. Sutiko, kad niekais nueitų jo pastangos bent nagrinėti Rusijos teisėtvarkos iškrypimus ( S.Magnitskio mirtis Maskvos kalėjime) bei teisinės valstybės stoką, siūlyti reformas ir nusikalstamos SSRS praeities įvertinimą.

Gaila, pasitraukdamas iš posto kaip jam buvo nurodyta, D. Medvedevas nepasižiūrėjo į veidrodį. Būtų galėjęs palyginti save su Gruzijos prezidentu, kurį atsainiai pavadino tuščia vieta. Kuri tuštesnė – tokių palyginimų pats užsiprašė. Tačiau visame jo atsisveikinime buvo, regis, ir atsivėrimų, sąžiningų pri(si)pažinimų. Taip atsitiko, kadangi interviu buvo leistas laisvesniu, neputininiu, būdu iš anksto nerežisuojant klausimų ir atsakymų scenarijaus. Čia D.Medvedevas išdrįso pasirodyti pranašesnis.

„Būna, kad esu blogos, kartais labai blogos nuotaikos, bet niekad nepuolu į neviltį. Kai jaučiuosi blogai, imuosi darbo, ir mano nuotaika susitvarko, – neįprastai atviravo vis dėlto kitoks prezidentas. – Ir tada aš darau sprendimą, kartais labai nemalonų.“

„Esu prezidentas, tad neturiu teisės pasiduoti jausmams“ , vėlgi kas kita nei V.Putino viešai sugniaužti kumščiai ir politinių oponentų pravardžiavimas beždžionėmis arba žurnalistų plūdimas.

Tačiau perkeliamasis į kitas pareigas nebuvo gavęs ir nesuteikė sau teisės papeikti rinkimų klastojimus.

D.Medvedevas prezidento poste turėjo ambicijų pakovoti su korupcija, nusivylė ir vien įsitikino, kad tai tikras karas. Kokiais motyvais kas į jį bežengtų, „ tai ne filantropija, tai politinis karas“. Pats pripažino, kad jo antikorupcinis polėkis buvo nusodintas „kadangi pareigūnai sudaro korporaciją, ir jie nenori, kad kas nors kištųsi į jų reikalus.“

Čia jau platesnė posovietinė tikrovė. Tik pažvelk į mūsų pareigūnų „korporacijas“, ir ne vien į teisėjų korpusą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą