Tiesa apie nūdienos savanaudžių „politines“ kautynes

32
41
- Reklama -

Konservatoriai (rėksmingoji 1992-1996 metų „opozicija“), lig šiol pasidabinę tuomet neišaiškintu 1993-jų metų savanorių maištu bei J. Abromavičiaus lig šiol sąmoningai mistifikuojamu krauju, savo elektoratą buvo išsaugojusi bei net pagausinusi. KK nuotr.

„Gamtos dalys“ bei „viršribiai“

„Jei pažinsi visus Testamentus,

Jei išmoksi mintinai Dievo Žodį,

Bet Meilės neturėsi…

Tuomet būsi tik gelžgalys barškantysis…“

( Šv. Paulius)

Itin dažnai tai, ką randame, – skubame įamžinti, o ką atmetame,- didžiuodamiesi skubame sutrypti, vengdami grįžtamosios spiralės. Ir negalvojame, jog šie du dalykai turėtų nesusipriešinti, nesukirsti niekuomet nelaimėsiančių lažybų, o vienas kitą papildyti, kad kaskart gimtų anokia veržli „plius- minus“ simbiozė. Juk nėra nieko veržlesnio už PRIEŠYBIŲ VIENYBĘ.

Ir čia mes randame panašumų su Gamta. T.y. su mus supančia tiek fizine, tiek socialine, tiek dvasine tikrove. Su jos pažinimu. Su tuo, kas galiausiai ir sudaro Žmogaus dvasinį pasaulį. Su PASAULĖJAUTA- dvasinio pasaulio gyvasties forma.

Vulgarūs materialistai (nepainiokime su Materialistine metodologija) bei buldozeriniai ateistai skuba (po tariamo „žinojimo“ priedanga) neigti ar priskirti kaipmat paniekinamiems „mitams“ viską, ko jie negali paaiškinti. Ir vadinamasis netikėjimas, tebesąs išvirkščia tikėjimo apraiška, visada išreiškia jo skleidėjo ribotumą, jo nenorą suvokti pažinimo vyksmo nepabaigiamumą. Ir… Galiausiai išreiškia jo ketinimą tapti ne GAMTOS DALELE, kas išties užtikrintų visavertiškumą bei LAIMĘ, o anokiu „VIRŠRIBIU“, t.y. Gamtos „valdovu- apsišaukėliu“.

O KAS YRA LAIMĖ? Manau, jog ši kategorija išreiškia bei įkūnija buvimą tame kelyje, kuriame pagrįstai, veržliai bei nepaliaujamai ieškoma atsakymo į „vilties bei susirūpinimo“ simbiozės diktuojamą klausimą – KĄ DARYTI? Tai yra „žinojimo“ (su ateities vizija) ir tikėjimo (neturėsiančio mirties datos) simbiozės pradas, nejaučiantis bei nepripažįstantis konkretaus laiko ar „dislokavimosi vietos“. Tad šis kelias anaiptol neužtikrina, jog galiausiai atsakymas bus surastas „čia ir dabar“.

„Netikėjimas“ bei jo sąlygojamas ribotumas stabdo kokius bebūtų tyrimus bei tyrinėjimus, galinčius vykti su pažangos kelrode. Ir tampa kliūtimi visavertėms analizėms. Nes „vulgarusis individas“ visada išpažįsta „vienintelę versiją“, kaipmat tapdamas „vienversio modelio“ įkaitu. Vengdamas kokios bebūtų vidinės kovos, jis skubės įsisavinti tokią „vienintelę versiją“, kuri bus (ir būtinai bus!) jam įpiršta. Tiek teisėsaugoje, tiek politikoje.

„Netikėjimas“ suteikia žmogui netikros, tad ribotos bei apgaulingos „drąsos“. Tačiau… „GAMTOS VIRŠRIBIU“ netaps niekas. Galiausiai tampama, pavirstama, liekama tik „GAMTOS DALIMIS“. Tik vienoms iš jų lemta vystytis toliau bei sveikinti DIALEKTIŠKAI BESIKEIČIANČIAS FORMAS, o kitoms lemta ištirpti savo pačių netikėtame išgąstyje, kuomet tarytum „iš nosies“ išsprūsta: „ o galvojau, kad viską žinau…“

Nėra nieko kvailesnio už „vulgaraus ateizmo“ šūkį – „žmogus gali valdyti gamtą!”. Juk čia tūno vis tas pats siekis prasibrauti į „gamtos viršribį“, patiems tapti „dievais“, atsidurti vienam (neva „geresniam“) virš „visų“. Ir, pavyzdžiui, palinkėti tiems „visiems“ vienytis. Pasąmonėje ar tylomis priduriant: „nes jie yra prastesni“. Ir.. .galiausiai gauname ne „vienijimą“, o skaldymą.

Kaskart, kai tenka patirti GAMTOS IŠŠŪKIŲ (šių eilučių autorius GAMTAI priskiria ne tik fizinę gamtą, bet ir visuomenės raidą, t.y. „sociumą“), kai GAMTOS STICHIJA „žiauriai, bet teisingai“ įrodo viršribio siekiantiems išsišokėliams, kad jie klysta, grįžta GAMTOS DALIŲ VIRŠENYBĖS suvokimas. Beje, tokiu keliu yra suvokiama ir neišvengiama darbo žmonių pergalė prieš išnaudotojus, kokiais „Gamtos viršribių“ rūbais jie nesidabintų…

Esmė tai, jog „viršribio“ padėties siekimas dvelkia objektyviai- nerealiu, bei subjektyviai-neregėtu cinizmu, ir todėl iš prigimties šaukiasi itin nuožmių pasekmių bei pamokų.

Tikėjimas prieš „žinojimą“, „žinojimas“ prieš „tikėjimą“. Priešybių vienybė

Neminėk Dievo

Vardo be reikalo…

Mistika? Anaiptol. Apskritai, ar yra „mistikos absoliutas“? Manau, jog būta tik NEPAŽINTŲ REIŠKINIŲ.

Tikėjimas prieš „žinojimą“. Ne, tai nėra joks vulgarus prieštaravimas, neva pašauktas ugnimi bei kardu sunaikinti „alternatyvą“. Tai- nuostabi SIMBIOZĖ. Tai- priešybių vienybės išraiška. Ir nuostabių pavyzdžių – begalė.

Paparčio žiedas. Tai tik paprotys? Ar tikrai papartis nežydi? O gal mes tiesiog dar neradome jo žydinčio? Gal dar nesugebėjome rasti Kelio, kuriame sugebama ne tik „rasti“ (pragmatizmo nekantrumas), bet ir ieškoti (romantizmo veržlumas). Sąsaja su Laime? O juk čia ir esmė! Pragmatikas- cinikas tars: „mokslas įrodė, jog to nebūna“. Bet ar ties tuo nesama ribotumo? Juk mokslas tėra abstrakcija, negalinti įrodyti visiškai nieko. Įrodo, ar bent jau mano tai padarę,- ŽMONĖS, įtikėję , jog „užvaldė mokslą“.

Bet, sakykite, ar tikrai tiek „gero“ mums padarė „mokslas“, kad jo vardu mes skubame paneigti TIKĖJIMĄ ? Tegu ir pagonišką, bet… nepripažįstantį „mirties datos“.

Ar tikrai mokslą (neva) užvaldę žmonės, už pinigus išrandantys mums „naujausių technologijų“, verti to, kad, remdamiesi jų už pinigus pirktu autoritetu, atstumtume TIKĖJIMU GRĮSTAS VERTYBES?

Ir… Kas yra tos „mokslo biznierių“ vis „tobulinamos“ „naujausios technologijos“? Tai tokie „objektai“, kurie kol kas mums „kepa pyragus“, tačiau ilgainiui už mus ir valgyt pradės. Tai dirbtinis intelektas, slepiantis didžiulį destrukcinį veiksnį – mes savo gerąja valia leidžiame „mokslo biznieriams“ kurti sau VARŽOVUS po „pagalbininkų“ priedanga.

O štai nuostabaus Gamtos reiškinio – kamuolinio žaibo – paslaptis neįminta iki šiol. Nes… Tai neva „niekam neįdomu“. Ir už tai nemoka pinigų.

Mokslas, pinigai ir „pasaulio galiūnai“ – destruktyvi simbiozė. Jau išrastos pasiklausymo, sekimo, stebėjimo priemonės. Mes jų nematome, apie jas negalvojame. Tikime, jog jos „padeda tarnyboms“. Tačiau čia slypi priešingų polių „anti-simbiozė“. Aišku, kad padeda. Bet kartu ir atpratina dirbti protu bei VADOVAUTIS ANALITINE DEDUKCIJA. Negana to, šios priemonės yra valdomos ir IŠ TARNYBŲ IŠORĖS, t.y. tų, kieno interesams spec.tarnybų pareigūnų dalis gali neteisėtai atstovauti.

Legendinis Šerlokas Holmsas, turėjęs, be abejo, daugybę tikroviškų prototipų, taip pat ir nūdienos spec.tarnybų pirmtakės dirbo kur kas moraliau bei… patikimiau.

Bet tai dar ne viskas. „Mokslas“, iš pradžių „Paparčio Žiedą“ mitu išvadinęs, o vėliau padovanojęs mums mus naikinančių „technologijų“, nosies tiesumu eina link to, kad „protingasis elitas“ įgys galimybių FIKSUOTI ŽMONIŲ MINTIS, ir tai per atstumą. Tai sunkiai įsivaizduojama, apie tai nenutuokiama, apie tai TYLIMA. Tačiau tokie darbai, per „biolaukų“ tyrinėjimą, JAU VYKSTA! JAV CŽV bei GMŽV jau „išmėsinėjo“ daugybę vadinamųjų „ufonautų“ („ateivių“) smegenų, tyrimai yra įslaptinami.

Žmonių minčių, ir tai per atstumą, fiksavimas – būtent tai, o ne „branduolinis karas“ gali tapti Apokalipsės preliudu . Nes žmonijos gyvavimas savo ankstesniąja forma taps neįmanomas, ir geriausiu atveju prilygs egzistavimui „zombių pavidalu“.

Daugelis mėgindavo sulaikyti kvėpavimą. O pamėginkite sulaikyti ilgesniam laikui GALVOJIMO VYKSMĄ! Ir bus ganėtinai aišku….

Aišku,- MOKSLAS, JEI JIS YRA VALDOMAS NE PINIGŲ, O MORALĖS PRINCIPŲ,- netaps naikinimo ginklu. Juk daro ne „mokslas“, daro žmonės. Ir tereikia, kad jie išties Žmonėmis liktų.

Teigiamoji TIKĖJIMO IR ŽINOJIMO simbiozė yra įkūnyta toje erdvėje, kuri kupina istorinių Žmonijos lūkesčių bei slapčiausių svajų.

Paparčio Žiedas. Žinome, dar niekas nerado jo. Bet tikime: „o, štai, ši vidurvasario naktis kitokia bus…“. Tiesiog… yra JIS ir JI. Juk ir Naktis dviem vardais pavadinta…

ŽINOME, , kad Žemė yra apvali. Štai, nukrito nuo palangės gaublys. Įskilo. Tai niekis, bet mes nenorime, kad tai nutiktų Planetai. TIKIME, jog nenutiks.

Ne, niekas neneigia ŽINOJIMO, esą Žemė yra apvali ir todėl bekraštė. Tačiau… Kai JIS ir JI, pirmąjį kartą suradę SAU tą Paparčio Žiedą, pasižada kartu keliauti NORS IR Į PASAULIO KRAŠTĄ, – tą akimirką jiedu TIKI, jog Pasaulio Kraštas, tegu tik jiems skirtas, yra! Ir kalbama ne apie rengimąsi tolimai kelionei, kuomet Žemė atkartotų seniai ir nuobodžiai pažįstamą gaublį, o apie pasiryžimą, jei tik reikės, šį Kraštą patiems susirasti…

Tikėjimas, žinojimas, įsitikinimas. „Neigimo neigimas“

Tu čia, aš esu,

Žinau…nebaisu

Prisiminkime Senovės laikų žmones. Jie, mūsų pro-protėviai, kurių paveldo „biznio mokslas“ kratosi, aiškindavo savo tiesas itin paprastai ir aiškiai. „Žemė yra plokščia! Nes jei ji būtų apvali,- visi vandenys nuo jos nutekėtų“.

Žaviuosi ne teiginiais apie Žemės formą, kuriuos dėsningai paneigė dialektinis NEIGIMO NEIGIMAS. Žaviuosi paties tuomečio NEIGIMO LOGIKA, įkūnydavusia geležinį DEDUKCIJOS PRINCIPĄ, kuris yra bet kokios analizės visavertiškumo būtinoji sąlyga.

Nepamirškime, jog tai buvo Senovės laikų išmintis, kuri tada, TIES ŽMONIJOS MINTIES RAIDOS PRADU, įkūnydavo vienoje simbiozėje ir tikėjimą, ir žinojimą, ir net ĮSITIKINIMĄ. Tolesnė žmonijos vystymosi raida išskyrė bei atskyrė tuos „tris banginius“.

Taip, senovėje, dėl itin paprastos tuometinės „įrodyminės bazės“, žinojimas būdavo lydimas itin paprastų, lengvai suvokiamų schemų, ir iš esmės prilygdavo ĮSITIKINIMUI. O ir tikėjimas tuomet buvo siejamas su GAMTA,- tiek fizine, tiek socialine.

Įsiklausykime dar kartą į pro-protėvių MOKYMĄ per tuometinės TIKĖJIMO IR ĮSITIKINIMO simbiozės prizmę: „Mus gaivinantys vandenys, švarutėliai telkiniai nenuteka, nedingsta, džiugina mus ir jus džiugins. Todėl Žemė negali būti ne plokščia!…“

Taigi, jau tada pažinimo vyksmą persmelkdavo „neigimo neigimas“. Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia, jog šis paprastas „žinojimas“ buvo padiktuotas ne materialiųjų „interesų“, o pažangių lūkesčių! Mūsų pro-protėviams rūpėjo, kad Gamta išliktų, „nenutekėtų“ bei nenuvertėtų po kojomis tų „niekuo netikinčių“, ir tik siekiančių iškilti į „viršribį“.

Bet laiko upės teka, ir jų nesustabdysi.Ilgainiui neregėtai išsiplėtė žmonių ŽINIŲ BAGAŽAS, „schemos“ tapo kur kas sudėtingesnės, o svarbiausia – PRIEŠTARINGESNĖS. „Žinojimo“ jau ėmė nepakakti, kad jį būtų galima prilyginti ĮSITIKINIMUI. Daugybė skirtingų viena kitą paneigiančių bei per neigimą besivysčiusių mokslinių teorijų bei hipotezių, o socialinėje srityje – POŽIŪRIŲ, privertė „žinojimo absoliutą“ „apsiginkluoti“, ir kautis su kitu, čia pat dygstančiu bei pastarajam prieštaraujančiu.

Ir štai čia ĮSITIKINIMO samprata jau ėmė išreikšti tos „ginkluotės“ esmę.

ĮSITIKINIMAI tapo tose prieštarų kautynėse iškentėtos patirties, tikėjimo, bei žinojimo simbiozės išraiška.

Socialinėje srityje POŽIŪRIŲ BEI TIKĖJIMO simbiozė tapo PAŽIŪROMIS. O pažiūros, susidėliojusios į nuoseklią visumą, grįstą sukauptąja bei iškentėta patirtimi, tampa ŽMOGAUS ĮSITIKINIMAIS.

Ir čia vėl prisiminkime tą „grįžtamąją spiralę“, leisiančią „Sakmę apie nūdieną“ vėl ir vėl kildinti iš pro-protėvių išminties apie vandenis, laimei, dar nenutekančius…

Taip, niekas nūdien neabejoja Planetos forma. Ir daugeliui nūdien paplitusio ciniško pragmatizmo suluošintos kartos „pakeleivių“ („Jis ir Ji“) jokio Pasaulio Krašto ar neva nežydinčio Paparčio Žiedo nereikia. Nes daugeliui nūdien „žydi“ tik „šlamantieji“.

Tačiau tiek ĮSITIKINIMAS, tiek ĮSITIKINIMAI dar iš „anų laikų“ paveldėjo TEIGIAMĄ PRADĄ. Ne, anaiptol ne ta prasme, jog įsitikinimai sietini vien su teigiamais poelgiais ar ketinimais. Juk skęstame priešybių bei prieštarų vandenyne.

Įsitikinimų teigiamojo prado esmė – jų Kelrodės prieraiša prie juos turinčio žmogaus pasirinkto Kelio. Ir galia kiekvieno, turinčio įsitikinimų. Ir laimė… Būtent GALIA, o ne „Gamtos viršribis“.

O tiems, kas siekia „Gamtos viršribio“ vaidmens, nelemta turėti įsitikinimų. Jie teišgali vaidinti jų turinčius. Tačiau keičia tas „įsitikinimų imitacijas“, kaip chameleonas keičia atspalvį priklausomai nuo jį supančios aplinkos. Jie gali tik „susitaikyti su realijomis bei džiaugtis gyvenimu“. Tačiau toks „džiaugsmas“ niekada nereikš Laimės.

Nes, kaip jau buvo minėta, siekiantieji „Gamtos viršribio“ vaidmens negali pakilti iki TIKĖJIMO, kuris, dėl mus supančios Gamtos prieštaringumo, tapo neatskiriamąja Įsitikinimų dalimi.

Gamtos dalys ir „viršribiai“ politikoje

Karas rūmams,

Taika lūšnoms!

Pirmose trijose dalyse buvo pateikta vadinamoji „teminė metodologija“. Dabar gi pereisime prie jos taikymo politikoje, nagrinėdami vadinamąsias „sisteminių“ bei „antisisteminių“ jėgų politines „kautynes“.

Autorius – kadaise buvęs šioks toks analitikas, sulaukdavęs nei kiek nesumenkinančio „nepataisomo romantiko“ apibūdinimo, nes jis mėgsta ir rimtas temas pateikti „nestandartiškai“, be dirbtinės prieraišos sausoms bei ribotoms dogmoms. Visada maniau, jog priešingas požiūris, t.y. „sausų rėmų paieška“ tik žudo analizių visavertiškumą, nes kaipmat ima dangstyti „problemą problemos viduje“, t.y. tą „langelį“, per kurį problemos tyrimo „metodas“ gali prasiskverbti prie kitos – gretutinės – problemos nagrinėjimo.

Na, bet tai kita tema, kurioje dabar nesiplėsime.

Taigi, ir toliau operuosime „Gamtos dalių“ bei „Gamtos viršribių“ sampratomis. „Gamta“ bus suvokiama kaip visuomenė, jos sluoksniai, objektyvūs žmonių bei jų grupių lūkesčiai, taip pat ir visuomenės vystymosi dėsnių „poveikio“ fragmentų visuma.

Vėl susidursime su „proceso dalyviais“, t.y. su anokiomis „Gamtos dalimis“, kurių vystymosi raida objektyviai, ir be jokio „išankstinio pažangos garanto“, vyksta minėtos „fragmentų visumos“ viduje.

„VIRŠRIBIAI“ šioje temoje – tai vadinamieji INTERESAI, kurie yra iškeliami VIRŠ „Gamtos dalių“ lūkesčių, bei yra amoraliai pateikiami kaip šių lūkesčių „koncentratai“.

Beje, būtent toks yra „partijų programų“ formulavimo (kūrimo) principas.

O iš tikrųjų toks visuomenės lūkesčių „koncentravimo“ būdas tampa lūkesčių iškraipymo apraiškomis, priklausomomis nuo UŽSAKYMŲ tų, kas VERŽIASI Į „VIRŠRIBĮ“.

LŪKESČIAI – teigiamą pradą turinti samprata, gimininga TIKĖJIMUI.

INTERESAI – tai prigimtinis, „viršribiui“ būdingas cinizmas, kuris, kaip ir bet koks „NUPIRKTAS ŽINOJIMAS“, yra nukreiptas prieš TIKĖJIMĄ.

Partija, nusavindama vadinamąjį „elektoratą“, o pati tesugebanti pateikti save tik per „beveidį ir bedvasį“ sąrašą su fasadiniu „viršribiu“ (lyderiu) priešaky, kaipmat ima ne atstovauti šiam elektoratui, o juo naudotis vardan „viršribio“ siekių. Ir per šį procesą, beje, ir elektorato „rankomis“ (balsais, ir niekuo daugiau!), atveria vartus kapitalo grupuočių interesams.

Visa tai įkūnija veiksnį – „PARTIJA PRIEŠ ELEKTORATĄ“.

Taigi, žmonės („Gamtos dalys“) jau nuo pat pradžių „pralaimi kautynes“. Nes „viršribiui“ reikia ne žmonių, o tik jų balsų. O paskui iš „viršribių“ išgirstame: „Na, o prie ko čia tie žmonės?“

O iš tikrųjų – na, kuo čia dėti žmonės, kai vartai, buvę atverti, vėl užrakinti? Juk tam, kad būtų atveriami vartai INTERESAMS, reikia NE ŽMONIŲ, o jų balsų. Reikia BEVEIDŽIO SĄRAŠO, balsų skaičiaus (o juk skaičiuoja „interesų talkininkai“) , reikia… už borto sąmoningai paliekamų VILČIŲ. Nes sistemos technologai planuoja ir SISTEMINIŲ KADRŲ ROTACIJĄ. Ir… grįžtamosios spiralės vijos sukasi toliau.

Sistemos technologai gerai nutuokia socialinę psichologiją. Ir ją naudoja destruktyviais bei savanaudiškais tikslais („žinojimas prieš tikėjimą“). Jie nutuokia, kad žmonės ne itin pasitiki „į save panašiais“, ir, nelyginant užburti (nenutuokiantiems tų dalykų žmonėms tai atrodo „mistika“), lemtinga akimirka paremia savo „priešingybę“ („viršribius“).

Iš tikrųjų ši „mistika“ yra nesunkiai paaiškinama tuo, kad daugelis žmonių tiesiog kratosi jiems sąmoningai įdiegto nevisavertiškumo komplekso ir pasąmonės lygiu stengiasi jį perkelti tiems, kas bent kiek į juos yra panašūs. Ir stengiasi būti „reikšmingi“, balsuodami už „stipriuosius“. Ir kartu su tais „stipriaisiais viršribiais“ paniekina į save panašius.

Todėl daugelis „Gamtos dalių“ ir neskuba priešintis „Gamtos viršribiams“. Daugelis žmonių nesuteikia pasitikėjimo „į save panašiems“, ir per visokius RINKIMŲ FARSUS juos traukia PRIEŠINGYBĖS.

Beje, čia irgi tūno dialektinės PRIEŠYBIŲ VIENYBĖS apraiška. O dialektinis NEIGIMO NEIGIMAS atskuba kur kas vėliau, antai: „Na, ką mes ir vėl išrinkome, va, mus apgavo, kitą kartą jų nerinksim, tra-lia-lia, tra-lia-lia…“

Moraliosios politikos (kaip vizijos) priešinimosi pralaimėtoms kautynėms kontekste kiekvienas žmogus turi pats susimąstyti, „kuo jis čia dėtas“. Ir suvokti savo socialinę atsakomybę. Juk vis dėlto GAMTA YRA KUR KAS GALINGESNĖ UŽ „VIRŠRIBĮ“.

Palaikyk mane, ir aš tau paliksiu tavo grandines“

Tu neturėtum jokios,

Virš manęs valdžios,

Jei tau jos nesuteiktų iš aukščiau…

(Jėzus Kristus Pontijui Pilotui)

Taigi, nūdien per partijas ir per daugiamandatę rinkimų sistemą yra užtikrinamas ne VISUOMENĖS („Gamtos“) VALDYMAS, o jos UŽVALDYMAS. Tegu ir per tariamą „atstovavimą elektoratams“. „Interesai“ („viršribiai“), neturintieji jokio sąlyčio su daugumos žmonių lūkesčiais, pamina pastaruosius.

Kad galėtume aptarti dėsningus nūdienos ypatumus, trumpai apžvelkime praeitį.

Per 1992-jų metų rinkimus dauguma Lietuvos žmonių pasitikėjo LDDP, kuri per masinės informacijos priemones buvo sistemingai pateikiama kaip „kairioji partija“. Žmonės turėjo vilčių, jog bus pažabotos tuomet jau įsigalėjusios socialinės nelygybės apraiškos, kad bus panaikintas nedarbas, ir t.t.

Tačiau vadinamieji „kairieji“ pasirodė esą dar didesni kapitalistai bei savanaudžiai. Tad vėl buvo susidurta su tuo, kas įkūnija veiksnį „partija prieš elektoratą“. Veiksmas kildina atoveiksmį (dinaminė žinomo principo „veiksmas lygus atoveiksmiui“ forma), tad po ketverių metų, įsigalėjus atvirkščiam veiksniui „elektoratas prieš partiją“, LDDP tarsi „atvėrė vartus“ dešiniųjų revanšui.

Vėliau kūrėsi „trečiosios jėgos“ – Darbo partija, Naujoji sąjunga, į „socialdemokratus“ hibridizavosi didžiulę savo „liaudies elektorato“ dalį išdavusi LDDP. Jau 1996 metais, kai „amžiams atėjo konservatoriai“, rinkimuose dalyvavusių rinkėjų aktyvumas buvo smarkiai sumažėjęs. Nes LDDP išduota „liaudies elektorato“ dalis neturėjo už ką balsuoti per 1996 metų rinkimus.

Konservatoriai (rėksmingoji 1992-1996 metų „opozicija“), lig šiol pasidabinę tuomet neišaiškintu 1993-jų metų savanorių maišto bei J. Abromavičiaus lig šiol sąmoningai mistifikuojamu krauju, savo elektoratą buvo išsaugojusi bei net pagausinusi.

Tačiau nusivylusi rinkėjų dalis vėl buvo aktyvuota naujai besikūrusiųjų politinių jėgų, t.y. „sisteminių kadrų rotacijos“.

Galiausiai nė viena tiek ankstesnių, tiek naujesnių sisteminių jėgų taip ir „nesugebėjo“ (nenorėjo bei neketino) imtis ilgalaikės atsakomybės už šalį bei jos visuomenę. Ir už jos ateitį. Nes „VIRŠRIBIAMS“ (INTERESAMS) rūpi tik dabartis bei KAUTYNĖS SU… Į SAVE PANAŠIAISIAIS. Ir tos „kautynės“ dėsningai „privalo“ kaskart pralaimėti vis tų pačių interesų vardan.

Vizualiai tai yra pateikiama kaip „DEMOKRATIJA“, kaip „Tautos valios“ išraiška. Nors pastaroji yra tik „širma“, dangstanti skirtingų stambaus kapitalo grupuočių interesų kautynes dėl valdžios bei įtakos. Galingiesiems gėrybių vis tiek užteks. O liaudis pasidžiaugs „kautynių“ (kurių ji niekad nelaimi) reginiais ir… ponų stalo trupiniais.

Galiausiai turime gan nedidelį pasitikėjimo Seimo instituciją, t.y. balsuojančių žmonių, procentą. Atmetus dar neaptartą „apvalkalą“, jo „branduolį“ sudaro sisteminių partijų „nupirktieji“ elektoratai – partijų nariai, jų giminės, „nomenklatūrinis rezervas“, interesų sferų dalyviai, pastarųjų pavaldiniai su giminėmis bei šeimomis (nes tai juk ir jų „gerovė“), ir t.t.

Be to, nepamirškime, jog ir toliau traukiantis moralės vertybėms partijos netenka net savo pačių „ideologinio prado“. Jose daugėja paprasčiausių savanaudžių bei karjeristų – „vulgarių VIRŠRIBIŲ“. Tai lemia priešingybę – partinių „žaidimų“ turinys ima VIZUALIAI tuštėti.

Kapitalo įsigalėjimu grįsta visuomeninė formacija objektyviai kildina prieštaravimą tarp nuvertėjančių PARTINIŲ IDĖJŲ (apvalkalų) ir INTERESŲ (bazinių „viršribių“).

Objektyviai tai daro įtaką ir partijų elektoratams. Jų viduje netenka įtakos „ideologiniai branduoliai“. Paprasčiau tariant, konservatoriai jau nebe „konservatoriški“, o socialdemokratai vis dažniau pasireiškia kaip jėga, „dešinesnė“ net už „tradicinius dešiniuosius“. Pavyzdžiui, būtent socialdemokratai, nelyginant didžiausieji tautos priešai, priešinasi prekybos alkoholiu ribojimui, nes gauna duoklių iš alkoholio gamybos bei prekybos magnatų. Ir todėl…

Sisteminių partijų elektoratai įgyja perspektyvų ilgainiui susilieti į VIENTISĄ BEFORMĘ MASĘ. Tokiomis aplinkybėmis sistemos technologai objektyviai (t.y. nepriklausomai nuo savo gebėjimų bei technologijų) netenka galimybių (visiškai ar iš dalies) prognozuoti bei planuoti INTERESŲ „ATSTOVAVIMO“ PASKIRSTYMO „GRĮŽTAMOJOJE SPIRALĖJE“.

Atsiranda objektyvių priežasčių TREČIŲJŲ SISTEMINIŲ JĖGŲ KŪRIMUI, t.y. „SISTEMINIŲ KADRŲ ROTACIJAI“. Iš dalies jos gali būti formuojamos iš vadinamųjų „nesisteminių partijų“, kurių raidos dinamiką aptarsime kitoje dalyje. Kita vertus, rotacija gali būti vykdoma ir „pertvarkant“ dabartines sistemines partijas.

Beje, jau dabar matyti, jog sistemos technologai numato socialdemokratų ir konservatorių koaliciją po kitų Seimo rinkimų (visi procesai Seime rodo į tai), o dar vėliau – ir šių partijų susijungimą (prieš tai joms susiskaldžius).

„Nesisteminės partijos“ – „viršribio“ ir „užribio“ simbiozė

Ragaudamas,

Paragavau lašelį medaus,

Ir štai dabar mirštu…

(Iš Senojo Testamento)

Toliau pakalbėkime apie vadinamųjų „nesisteminių“ partijų atsiradimą bei „perspektyvų spektrą“.

Iš tikrųjų ir tokio pobūdžio partijos tam tikra prasme yra SISTEMINĖS. Nes ir jos siekia prieigų „prie lovio“ (remiuosi tikrove, o ne „vizijomis“) pagal esamos sistemos diktuojamas taisykles. Taip pat ir dėl to, kad nuo pat savo atsiradimo yra sistemos technologų kontroliuojamos.

Aišku, ir trečiosios jėgos būna formuojamos iš „naujųjų iniciatyvų“. Bet likusioms partijoms, kaip jau patyrė daugelis, teks kristi „iš viršribio ant žemės“ ir kankinamai ieškoti „teisybės“. Antai: „Na, kaip čia yra, atstovauju daugumai, o gavau vos tris procentus balsų…“.

Aišku, tokia klausimo formuluotė, kaip ir emocingos išvados, esą „žmonės kvaili bei akli“, padarymas, byloja apie tai, jog kai kas painioja partijos SOCIALINĖS BAZĖS ir partijos ELEKTORATO sąvokas. O jos itin skiriasi, taip, kaip, sakykime daržo žemė skiriasi nuo daržovių. Ir jokios aiškios priežasties nebus galima surasti, jei tik nesiremsime šiame rašinyje naudojamomis sampratomis bei jų sąlygojamais priežastiniais ryšiais.

Visą esmę sudaro tai, kas slypi ties pačia užuomazga, ties pačiu pradu: „AŠ ATSTOVAUJU JUMS“. Juk šioje nuostatoje tūno vis tas pats VIRŠRIBIO SIEKIMAS („lovio“ siekimas – logiška to išvada), nustelbiant vienintelę teisingą alternatyvą – „AŠ ESU JŪSŲ DALIS, NES ESU GAMTOS DALIS“.

Aišku, visai kitas klausimas – kaip šią „vienintelę alternatyvą“ įgyvendinti. Juk ji turi ir kitą medalio pusę – „gamtos dalis“ tampa tarsi nematoma bei nepastebima.

Tačiau šis rašinys – ne „veikimo instrukcija“, ne „veiksmo vadovas“. Tai – tarsi žvilgsnis iš gelmių.

Kalbant apie partijas, jų siekius, ir nukreipiant šią kalbą moraliosios politikos vaga, minėta vienintelė teisinga alternatyva formuluotina taip: „AŠ NIEKAM NEATSTOVAUJU TOL, KOL DAUGUMA VISUOMENĖS SLUOKSNIO ( SLUOKSNIŲ) NEĮPAREIGOS MANĘS TAI DARYTI).

Beje, būtent čia slypi esmė amžino klausimo: „AR TAS BEI KITAS POLITIKAS YRA LYDERIS, AR JAM STINGA LYDERIO SAVYBIŲ“. Bet „bamba“ („višribis“) ir lyderis („gamtos“ išrinkta bei mobilizuota jos dalis ) – toli gražu ne tas pats. Skiriasi, kaip, sakykim, kelmas skiriasi nuo vaismedžio. Nors kelmas kuo puikiausiai matyti dykvietėje, ir galiausiai lieka vien dykvietės „puošmena“.

Taigi, „esu jūsų dalis…“. Ne atstovas, ne vedlys, ne vadas be kariuomenės (keliantis žmonėms ne pasitikėjimą, o pajuoką), o tik dalis! „Gamtos dalis“, nesiekianti „Gamtos viršribio“.

Tuo tarpu nūdien partijos vadovaujasi vulgariuoju materializmu. Žmonių sąmonėje tai kaipmat atsispindi taip: „ŠTAI DAR VIENI PRIE LOVIO UŽSIMANĖ“ . „Viršribių“ kalboms liaudis jau suspėjo „įgyti imunitetą“, adaptavosi prie „rėksmingojo fono“.

Beje, šalutinis to „adaptavimosi“ efektas – auganti socialinė apatija.

Tas pats liečia ir vadinamąsias „nesistemines“ partijas, kurių dalis tokios tapo dėl to, kad… paprasčiausiai „pavėlavo į traukinį“.

Kiekviena jų kaipmat tampa „viršribio siekėja“. Išsišokėle, kuri pati apskaičiavo savo „elektoratą“, zuikio svajose „pritempdama“ jį prie „socialinės bazės“ (pavyzdžiui, „dauguma žmonių skursta, tad jie turėtų už mus balsuoti“, ir pan.). Kuri (beje, dalyvaujant sistemos technologų įfiltruotiems „partaparato“ dalyviams) vienašališkai nutaria, „kokioms šalims“ ji „atstovaus“.

Kiekviena tokia partija nuo pat pradžių žaidžia į vienerius vartus, taip projektuodama „viršribio“ raidą į pralaimėjimą prieš „Gamtą“, natūraliai atstumiančią kokias bebūtų pretenzijas į jos užvaldymą.

Tačiau, kol vyksta šis „VIRŠRIBIO PROJEKTAVIMASIS Į UŽRIBĮ“, viskas atrodo kitaip. Kiekviena partija ar partijėlė išmoko regėti savo „elektoratą“ kaip didžiulę žmonių grupę. Neva tai galinčią ir net privalančią „IŠ ANKSTO SUSITARTI“. O štai šito visuomenės vystymosi dėsniai kaip tik ir nenumato!

Taip formuojamas objektyvus prieštaravimas tarp partijos – „viršribio“, ir jos pačios „suskaičiuotos“ „Gamtos“, kurią dar nespėję patirti pralaimėjimo „partijų vedliai“ iš anksto laiko „pilkąja mase“.

Kartu tai yra ir prieštaravimas tarp individualumo ir kolektyvumo. Antai – ar žmogus yra individualus, ar vis dėlto turi vyrauti kolektyvumo veiksnys.

Aprašyti dalykai tarsi sugriauna šią darnią tų veiksnių simbiozę ir kaipmat supriešina šiuos veiksnius štai tokia tvarka: „vedlys“ – tai individas („pirmasis numeris sąraše“), „partija“ – „individualistų grupės balsų dauguma“, o „elektoratas“ – tai neva anoks „kolektyvas“, privalantis „iš anksto susitarti“ savo (o iš tikrųjų „viršribio“ modeliuojamų) interesų vardan.

Prieštaravimas tarp partijos ir jos socialinės bazės, galinčios kildinti šios partijos elektoratą, pasireiškiantis principu (atvirkščiu penktoje dalyje minėtam) „ELEKTORATAS PRIEŠ PARTIJĄ“, lemia prastus ir daugelį partinių vedlių be galo stebinančius pasiekimus per įvairius rinkimus.

Čia dar reikėtų priminti, jog mes dabar kalbėjomės apie dabartinį laikmetį, kuomet didžioji dalis Lietuvos žmonių buvo ankstesniųjų sisteminių partijų nuvilti per ankstesnėje rašinio dalyje minėtą veiksnį „PARTIJA PRIEŠ ELEKTORATĄ“. Tad nieko nuostabaus, jog šis veiksnys nūdien virsta savo dialektine priešingybe – „ELEKTORATAS PRIEŠ PARTIJĄ“. Tik pirmiausiai „kliūna“, aišku, „nesisteminiams“ naujadarams, iš savo pirmtakių paveldėjusiems visus sistemos „prieštaravimus“ bei visas „partinei išklotinei“ būdingas „ligas“.

Afišų technologija bei įtakos grupės

Ir pirmieji bus paskutiniai…

Aišku, jei visuomenės sluoksnis būtų grupė žmonių, galinčių iš anksto susitarti, tai jis pats kildintų partiją iš savo paties gelmių. Žinoma, tai utopija. Bet jei taip būtų, tai tokia partija per rinkimus gautų balsų, proporcingai ją kildinusio (o ne „atstovaujamo“!!!) sluoksnio gausai.

Imkime, pavyzdžiui, smulkiuosius verslininkus. Nūdien jų „nepasidalina“, t.y. skelbiasi esą jiems atstovaujančios daugelis „nesisteminių“ partijų. Taip, tai gausus visuomenės sluoksnis. Jei jis pats kildintų partiją, tai ji būtų gavusi „gerą kąsnį“ per rinkimus, ir tai taptų įrodymu, jog esama rinkimų sistema išties atspindi visuomenės lūkesčių „spektrą“.

Tačiau iš tikrųjų socialiniams sluoksniams anaiptol nebūdinga darna. Kaip, beje, ir visuomenei apskritai.

Aišku, būta lokalių, laikinų bei iliuzinių susitarimų, bet jie dažniau reiškiasi ne kolektyvinių, o individualių interesų sferoje. (Pavyzdžiui, materialiųjų reikalavimų srityje). Socialinį sluoksnį drasko vidiniai prieštaravimai.

Kalbant, pavyzdžiui, apie smulkiuosius verslininkus, paminėtina ne tik išorinė konkurencija, galinti tapti vienijančiu veiksniu, bet ir draskanti bei skaldanti „į mikrodaleles“ vidinė konkurencija, individualių lūkesčių viršenybė ir net dažnas noras „skandinti vienam kitą“.

Ties šia vieta priminsiu, jog, kaip jau minėjau, žmogus dažnai nepasitiki „panašiais į save“ ir ieško „visko kaltininkų“ būtent tarp pastarųjų. O tai yra stiprus skaldymo veiksnys.

Individualizmas, abejingumas kitam, pavydas, konkurencijos susiliejimas su tarpusavio priešiškumu ilgainiui daro abejotiną pačios socialinio sluoksnio sąvokos konkretumą. Sąvoka virsta samprata, t.y. kur kas lanksčiau, ir pagal „traktuojančiojo atvaizdą“, traktuojama kategorija.

Taigi, iš jokio socialinio sluoksnio gelmių partija nesusikuria ir nesusikurs. Partija kuriasi iš „viršribio“, jau tą pačią akimirką supriešindama save su „apačiomis“. Ir „apačios“ gali „vienytis“ nebent ties vienintele nuostata – IGNORUOTI „VIRŠRIBIO“ DELEGUOTUS „ATSTOVUS“. O toliau… Kokia bebūtų „rinkiminė agitacija“, ji sulauks priešingos reakcijos, antai: „ant mūsų prakaito jie nori prasibrauti prie lovio“.

Aišku, toli gražu nepakanka kiek metaforizuoto paaiškinimo, jog partijos kuriasi iš „viršribių“. Tuo aš norėjau pabrėžti didžiulę prarają tarp „atstovų“ ir „atstovaujamųjų“, taip pat ir tos prarajos kildinamus prieštaravimus, „smukdančius rezultatą“.

Tačiau juk ir „viršribio agresija“ nėra nedaloma. Ir „rinkimų rezultatų“ visgi būna įvairių. Nuo visiškų „nulių“ iki rimtų pretendentų į „Trečiąsias jėgas“. Todėl yra būtina gilintis toliau.

Jei kalbėsime apie „sluoksniui atstovaujančią partiją“ („daugiasluoksnės“ partijos dažniausiai turi tokio pobūdžio pirmtakių), tai PARTIJA KURIAMA TAM TIKROS INICIATYVINĖS GRUPĖS, kurios dalyviai turi kontaktų SU AKTYVUOTA SLUOKSNIO DALIMI (profsąjungomis, įvairių akcijų organizatoriais), arba SU RĖMĖJAIS (pavyzdžiui, su jau veikiančių partijų atstovais, anksčiau besiorientavusiais į šį sluoksnį, ir suspėjusiais tapti „autoritetais“).

Tokios iniciatyvinės grupės (su į jas įfiltruotais „ešelonais“ – „atsvaromis ir atšvaitais“), kontroliuojamos SISTEMOS TECHNOLOGŲ, ilgainiui išsiplečia į ĮTAKOS GRUPES. Tokia grupė – tai jau ne partija, tai GYVOJI, VAIKŠTANTI, KALBANTI , „AKTYVUOTO INTERESO SFERA“! Ir ji plečiama tiek, kiek reikia.

Partija- tai tik „matoma dalis“, vizualusis svertas. PARTIJA – TAI AFIŠA. Su šūkiais, į kuriuos daugelis jau nekreipia dėmesio. Su „programa“, kurios rinkėjai dažniausiai neskaito.

O štai įtakos grupė „nėra sugadinta vizualumo“. Bet ji veikia! Ir partiją supantys procesai vyksta per įtaką, per jos strategavimą…

Būtent ĮTAKOS GRUPĖ, o ne sluoksnis – orientyras, kildina partijos „elektoratą“, kurio gausa yra proporcinga įtakos grupės dydžiui.

Grupė veikia visoje šalyje arba regione, kuriame „bazuojasi“ kuriamoji ar jau veikianti partija. Grupė dirba su „aktyvais“, tinkamais momentais nukreipdama jų veiklą reikiama linkme. Grupė gali naudoti įvairių tarnybų turimą informaciją, tokiu būdu koordinuodama „kompromatų“ bei „pažangos“ „plius- minus proporcijas“. Grupė dirba ir tarp žmonių., eilinių rinkėjų.

Beje, tai, ką turime su partijos reklamavimu žiniasklaidoje, taip pat yra įtakos grupės „nuopelnas“. Grupė gali įgyti „paralelinių“ formų – gali „legaliai“ darbuotis po įvairių „visuomeninių judėjimų“ priedanga.

Įdomus sistemos technologų svertas – INICIATYVINIS („INICIJUOJAMASIS“) ĮTAKOS GRUPIŲ PULSAVIMAS. Anoks „svyravimas“. Jei sistemos technologams reikės, įtaka svyruos taip, kad „pikas“ būtų pasiektas per rinkimus. Jei reikės kitaip, tai svyravimų („trikdžių“, „rotacijų“, ir t.t.) vis vien bus, tik „pikas“ bus pasiektas visai kitu metu (kai „dar ne ruduo“), o artėjant rinkimams „pikas“ „nusvyruos“ į „duobę“. Taip gali nutikti, jei partijoje („Afišoje“) prasidės kokie nors nenumatytieji dalykai, neatitinkantys sistemos technologų planų.

Esant pastarajam variantui „grupė“ tiesiog PERLEIS DALĮ SAVO SUGENERUOTO ELEKTORATO KITAI, „PATIKIMESNEI“, PARTIJAI. Pamenate, kai susikūrė koalicija Už Lietuvą Lietuvoje“, susikūrė ir „Drąsos Kelias“. Arba, jei tokios nenumatoma, elektoratas (ir „atstovaujamo sluoksnio įvaizdžiai“) transformuojamas į dalį jau veikiančios „sisteminės“ partijos elektorato. Arba pergrupuojami balsai tarp kelių skirtingų „sisteminių“ partijų.

Praktiškai tai padaroma štai kaip. Partijos („afišos“) „rinkiminė agitacija“ suteikia balsų vienai iš didžiųjų sisteminių partijų. Pavyzdys: tam tikros nedidelės partijos „ruporai“ agituoja prieš konservatorius (jiems tyčia gali būti patarta „užsiciklinti“ ties jais, „pikas“ perkeltas „į niekur“). Ir… Galiausiai dauguma tokių „ruporų“ klausytojų balsuos už socialdemokratus, t.y. už „solidžią partiją“, neva oponuojančią konservatoriams…

Taigi, yra daugybė būdų, kuriais sistemos technologai gali ne tik „duoti“, bet ir „atgal pasiimti“. Ir elektoratą, galintį lemiamu momentu suteikti partijai rinkėjų, galima tinkamai reguliuoti.

Aišku, paties socialinio sluoksnio nesureguliuosi, tačiau sluoksnis sudaro VIEN ELEKTORATO ĮVAIZDĮ. Tai irgi Afiša! Afiša kitos „afišos“ (partijos) vardan.

O įtakos grupė yra „tarpininkė“ tarp sistemos technologų ir jos pačios „pagimdyto“ tos partijos elektorato. Nematoma, bet itin aktyvi, itin dinamiška tarpininkė. Veikianti SITUACINIO MODELIAVIMO PRINCIPU.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą