Dainius Šulinys
Samuelio P. Huntingtono teorija apie civilizacijų susidūrimą – geopolitinė pranašystė, kurią Vakarai ignoravo.
1996 m. Samuelis P. Huntingtonas paskelbė knygą „Civilizacijų susidūrimas ir pasaulio tvarkos pertvarka“ („The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“), kuri greitai tapo viena labiausiai aptarinėjamų geopolitinių teorijų po Šaltojo karo. Jo pagrindinė tezė buvo paprasta, bet provokuojanti: šiuolaikinio pasaulio konfliktai kils ne tarp valstybių ar ideologijų, o tarp civilizacijų.
Tarp tokių civilizacijų Huntingtonas įskyrė Vakarų (katalikišką ir protestantišką), islamišką, konfucianistinę, hinduistinę, lotynų amerikiečių ir ortodoksinę – pastarajai priskirdamas Rusiją ir kai kurias buvusias Sovietų Sąjungos valstybes. Būtent ortodoksinė civilizacija, jo manymu, bus viena pagrindinių Vakarų priešpriešų taškų. Šią koncepciją ypač ryškiai įprasmina Ukraina.
Padalinta civilizacija
Huntingtonas Ukrainą apibūdino kaip „padalintą valstybę“ – geografiškai, kultūrų, kalbų ir religijos atžvilgiu. Vakarinės Ukrainos dalys esą artimesnės katalikiškai Lenkijai ir Habsburgų palikimui, tuo tarpu rytinės – ortodoksinės, rusakalbės, istoriškai glaudžiai susijusios su Rusija.
„Jei Ukraina suskils, rytinės jos dalys galėtų prisijungti prie Rusijos, o vakarinės – prie Vakarų,“ – rašė Huntingtonas. Tokia prognozė 1996-aisiais atrodė kaip akademinė spekuliacija, tačiau jau po Krymo aneksijos 2014 m. ir karo Donbase ji tapo realybe. 2022 m. Rusijos įžigavimas į Ukrainą tik dar labiau patvirtino, kad Huntingtono civilizacinis lūžio taškas iš tiesų egzistuoja.
Civilizacijų pasienio zona
Svarbiausias Huntingtono indėlis buvo ne tiek geopolitinės strategijos, kiek kultūrinio identiteto analizė. Jo nuomone, Ukraina atsidūrė ant vadinamosios „civilizacijų plyšio linijos“ – teritorijų, kuriose skirtingos civilizacijos susiliečia ir susiduria. Tokiose zonose, pasak jo, dažniausiai kyla ilgalaikiai ir gilūs konfliktai.
„Plyšio linijos karai dažniausiai kyla ten, kur civilizacijos liečiasi – Ukrainoje, Balkanuose, Kaukaze“, – rašė jis. Toks konfliktas, Huntingtono požiūriu, retai būna tik vietinio pobūdžio. Jis tampa platesnės civilizacinės kovos atspindys, o kartais ir frontas.
Huntingtonas pažymi, kad tokie karai dažnai pasižymi išorinių galių kišimusi ir ideologinių sistemų konkurencija. Ukraina, jo žodžiais tariant, galėjo tapti „civilizacinio pasirinkimo“ objektu – ir tas pasirinkimas, pasak jo logikos, neišvengiamai sukels susidūrimą.
NATO plėtra kaip provokacija
Kitas svarbus Huntingtono pastebėjimas buvo susijęs su NATO plėtra. Jis perspėjo, kad Vakarų karinis ir politinis įsiskverbimas į ortodoksinę erdvę bus suvoktas kaip grėsmė.
„Vakarų plėtra į ortodoksinį pasaulį gali būti suprasta kaip civilizacinė provokacija ir sukelti priešiškumą,“ – rašė jis. Ukraina, kaip potenciali NATO narė, tapo simboliniu taikiniu – Rusija tai traktavo ne tik kaip geopolitinį, bet ir kultūrinį bei egzistencinį iššūkį.
Šiame kontekste Huntingtonas įžvelgė Vakarų naivumą: tikėjimą, kad demokratijos ir rinkos ekonomikos sklaida automatiškai užtikrins taiką. Tačiau civilizacijų lūžių zonose tokia ekspansija dažniausiai sutinkama nepasitikėjimu ar net agresija.
Kodėl Vakarai neišgirdo?
Huntingtono teorija sulaukė nemažai kritikos. Kai kurie teigė, kad jis perdėtų kultūrinius skirtumus ir pateisina konfliktus kaip neišvengiamus. Tačiau jo įžvalgos apie Ukrainos padėtį išsipildė su stulbinamu tikslumu.
Vakarai, galbūt paveikti Fukuyamos „istorijos pabaigos“ naratyvo, ilgai tikėjo, kad demokratija ir ekonominė integracija išspręs visus nesutarimus. Tačiau Huntingtonas – gal ir niūruolis, bet realistinis analitikas – perspėjo: pasaulyje egzistuoja gilūs civilizaciniai skirtumai, kurių nepanaikins nei rinkos, nei rinkimai.
Be to, Vakarai dažnai ignoravo civilizacinį Rusijos identitetą – jos istorinę misiją, kuri, Huntingtono požiūriu, remiasi ne tik valstybiniu interesu, bet ir kultūrine-pasaulėžiūrine savimone. Būtent todėl, kai Ukraina pradėjo orientuotis į Vakarus, Rusija tai traktavo kaip grėsmę savo civilizaciniam vientisumui.
Ukraina – pranašystės laukas
Ukrainos tragedija – tai ne tik teritorinis karas. Tai civilizacinis lūžis, apie kurį Huntingtonas įspėjo dar XX a. pabaigoje. Tai ne tik susidūrimas tarp Rusijos ir Ukrainos, bet ir gilesnis konfliktas tarp dviejų skirtingų pasaulėžiūrų: Vakarų liberalios, individo teises sureikšminančios, ir ortodoksinės, labiau kolektyvistinės, vertybių sistemos.
Huntingtono teorija – tai rėmai, padedantys suprasti, kodėl Ukraina tapo tokia svarbi. Ne tik kaip teritorija, bet kaip simbolis. Ji – ne tik geopolitinis karštasis taškas, bet ir civilizacinis testas. Ar Vakarai išdrįs pripažinti, kad jų pasaulėžiūra nėra universali? Ar bus rastas būdas sugyventi su alternatyviomis civilizacijomis, nenaudojant plėtros kaip spaudimo priemonės?
Galbūt dabar, po tiek kraujo ir kančios, Vakarai pradės rimčiau žiūrėti į tuos, kurie neįtilpo į liberalios tvarkos viziją. Huntingtonas ne ragino karą – jis jį prognozavo. Jo perspėjimas skamba šiandien kaip raginimas: pasaulis yra daugialypis, o taika – ne prievarta primesta tvarka, o pripažinimas, kad skirtingos civilizacijos egzistuoja ir turi teisę į savo kelią.
