V. Simulik. Mūsų teisė bijoti

11
5
- Reklama -

Seimo narys V.Simulik. Seimo archyvo nuotr.

Stebint viešoje erdvėje verdančią diskusiją apie visuotinį sekimą, kyla esminis klausimas – kam naudinga, kad šis klausimas nebūtų sprendžiamas?

Įvairūs politikai, teisininkai, politikos ir teisės ekspertai jau ne vienerius metus svarsto, kaip išsaugoti žmonių teises į privatų gyvenimą, kaip pažaboti pareigūnų savivalę. Tačiau rezultatas kol kas ne koks – nors visi viešai sutaria, kad žmogaus teisių apsauga, jo privataus gyvenimo klausimai turi būti apsaugoti nuo pašalinių intervencijos, tačiau klausimo sprendimas nepajuda, nors tu ką.

Kaip žinome, specialiosios tarnybos asmenį sekti gali ir be teisėjo sankcijos. Esu skaičiavęs, kad kriminalinę žvalgybą gali atlikti 8 Lietuvos institucijos. Leisiu sau pajuokauti – kiekvienam piliečiui tenka po vieną sekėją, o Seimo, Vyriausybės nariams ir žurnalistams – po du.

Pasvarstykime, kaip tokia situacija gali paveikti įmonės, organizacijos veiklą ar žmogaus gyvenimą. Sužinojęs, kad yra taikomos operatyvinės priemonės, stebima veikla virtualioje erdvėje ar klausomasi telefono pokalbių, bet kuris asmuo gali būti šokiruotas, sugniuždytas. Jau nekalbu apie kratas, dokumentų poėmius ar kitus galimus pareigūnų veiksmus, kurie gali būti atliekami neturint jokio rimto pagrindo. Pamėginkite įsivaizduoti darbuotojo savijautą, jei įmonėje yra atliekamas dokumentų poėmis. Greičiausiai darbuotojas jaučiasi kaip nusikaltėlis. Mažų mažiausiai jis gali jaustis kaip būsimasis bedarbis, nes kokia daugiau gali būti įmonės, kurioje daromos kratos, ateitis? Žinoma, bankrotas, veiklos nutraukimas ar panašiai. Puikus būdas sužlugdyti įmonės reputaciją, įbauginti darbuotojus, suskaldyti komandą.

Natūralią baimę žinia apie sekimą sukelia bet kuriam žmogui. Labiausiai, žinoma, tiems, kurie yra visiškai niekuo dėti, nes tokie žmonės paprastai nebūna pasiruošę panašioms situacijoms, apgalvoję įvairių galimybių, pasikonsultavę su specialistais. O jei dar naktį tave išverčia iš lovos ir prašo parodyti savo kompiuterį? Manau, kad baimė greičiausiai apimtų kiekvieną. Kas, kad esi niekuo dėtas? O kaip tai įrodyti?

Baimė – blogas patarėjas. Bet užtat labai geras pagalbininkas norint kontroliuoti. Tad kyla klausimas – ar ne dėl to įstatymai niekaip nesutvarkomi taip, kad nebūtų pažeidžiama asmens teisė į privatų gyvenimą? Specialiosios tarnybos turi teisę nuspręsti, kaip elgtis su mūsų gyvenimais, mes turime teisę bijoti.

Labai gaila, kad įstatymų spragas (ar savotišką tarnybų veiklos specifiką) ant savo kailio teko išbandyti ir žiniasklaidos darbuotojams. Dar blogiau, kad į tokias istorijas įpainiojami vaikai. Tačiau tikiuosi, kad tai sukels dar daugiau viešų diskusijų ir atskleis dar daugiau uždangų, o žurnalistai prisidės prie to, kad baimės mūsų šalyje būtų kiek įmanoma mažiau.

Seimo narys Valerijus Simulik

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą