Vyksta nepaskelbtas Lietuvos naikinimas

38
8
- Reklama -
Algimantas Matulevičius

Daktaras Algimantas Matulevičius

Paleista kaip šmėkla klaidžioti po Lietuvą laisvos rinkos propaganda taip sujaukė žmonių protus, kad kitaip mąstantiems ne tik, kad vietos nebeliko, bet ir žodį tarti tapo sunku. Vieningai atsisakę tikrai nevykusio sovietinio ekonomikos modelio, laisvos rinkos propagandistai, „kartu su vandeniu ir kūdikį išpylė“. Lietuvai niekuo nebuvo prasikaltusios gamyklos, kuriose dirbo daug įvairių profesijų žmonių. Ne, mūsų pseudoekonomistams–teoretikams, tokiems, kaip K. Prunskienė, G. Vagnorius, A. Šimėnas, S. Vaitkevičius arba fizikui Z. Vaišvilai bei teisininkui V. Pakalniškiui, su jų griaunančius veiksmus laiminusiu muzikos profesoriumi V. Landsbergiu net į galvą neatėjo, kad galima to ir nedaryti. Jie manė, kad tik sugriovus bus sukurta nauja Lietuva. O reikėjo tik pasitarti. Teisingiau, iš valdžios aukštybių nusileisti žemėn ir išgirsti, nes mes bandėme patarti, tik jie išskyrus save nieko negirdėjo.

Tačiau, jeigu būtume visiškai tikslūs, tai didžiausią žalą sugriaunant Lietuvos ūkio gamybinį potencialą padarė LDDP su premjeru A. Šleževičiumi priešakyje. Šalies pramonininkai, kurių lyderiu tuo metu man teko būti, priešinosi neapgalvotam šalies gamybinio potencialo privatizavimui už beverčius čekius. Mums pasisekė daug ką išsaugoti iki 1993 metų pabaigos, kol į valdžią nesugužėjo LDDP veikėjai. Į mano prašymą neskubinti gamyklų privatizavimo už čekius, nes jas perims kriminalas, premjeras A. Šleževičius tada ciniškai pareškė.: „ko laukti, vis tiek viską nurašysim ant V. Landsbergio…“

Deja, taip ir atsitiko. Tą įspūdį sustiprino ir patys konservatoriai su G. Vagnoriumi, po grįžimo į valdžią 1996 m. LDDP paliktus pačius geriausius šalies ūkio perliukus sugebėjo pusvelčiui išdalinti užsieniečiams. Kas gali paneigti, kad su nemaža nauda sau asmeniškai?

Čia noriu atkreipti dėmesį į visišką vakariečių amoralumą mūsų, tik iš sovietinės sitemos išsilaisvinusių žmonių, atžvilgiu. Jie pirmieji garsiausiai rėkė, kad viską reikia privatizuoti, nes sovietinės gamyklos blogos. O patys jas čiupo pusvelčiui, kaip karštas bulves, net nebijodami nusvilti.

Suprantama, tai jau istorija ir ją galima būtų pamiršti, be to, daug ko neįmanoma pakeisti. Tačiau šios dienos realijos neleidžia prarasti budrumo ir eilinį kartą leistis būti „išdurtiems“.

Lietuvos laisvos rinkos instituto, finansuojamo užsienio ir šalies didžiausių oligarchų, propaganda niekur nedingo: jie nusiteikę galutinai sugriauti dar likusį šalies ūkį. Atrodo nekaltas priešrinkiminis liberalų sajūdžio lozungas, tariamas šalies susisiekimo ministro E.Masiulio lūpomis, kad šalies keliai neturi šeimininko – tai jie tą šeimininką suras. Išvertus į žmonių kalbą, jie iš pradžių perleis privatininkams pelningai dirbančias autokelių priežiūros valstybines įmones, o vėliau ir kelius. Vien už priežiūrą per metus jau ne į valstybinės įmonės, o į privačią kišenę iš biudžeto subyrės apie ketvirtį milijardo litų. Kam to reikia? Ogi tam, kad privatininkas valstybės sąskaita praturtėtų. O po to privatizuos ir kelius.

Dar vienas šio ministro „fintas“, kurį perkando net LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, – tai Lietuvos geležinkelių privatizavimas. Norint užmigdyti mūsų budrumą, sugalvota tokia gudri schema, kaip LG suskaldymas į tris atskiras įmones. Būtent to ir laukia Rusijos atstovai (Dujotekana ir su ja susietos įmonės), dosniai remiantys visas politines partijas, kad perimtų krovinių pervežimą ir taip sužlugdytų LG ir Klaipėdos uostą. Apie tai rašė ir visus valdžios žmones perspėjo žuvęs saugumo pulkininkas V. Pociūnas. Apie tai perspėjome ir mes 2006 m. Seimo NSGK parlamentiniame tyrime. Ir sugebėjome, esant socdemams valdžioje (o ten daugiausia „valstybininkų“ klano draugų), užkirsti kelią tokiems mėginimams. Tai dabar, esant konservatoriams valdžioje, girdėti jų premjerą, remiantį liberalo ministro ketinimus net prieš Prezidentės valią, darosi baugu, kokios galingos jėgos tvarko Lietuvos vyriausybę ir jos ministrus.

Šie, kaip gali pasirodyti, nekalti pasamprotavimai turi didžiules, toli siekiančias, labai katastrofiškas valstybei pasekmes. Tokias pat žlugdančias pasekmes mūsų šaliai turi ir minėto LLRI toliau viešai skelbiama propoganda apie tolimesnį visa ko privatizavimą.

Jau pats laikas VSD ir STT, jei ten dar liko vienas kitas Lietuvos patriotas, rimtai susirūpinti, kodėl ir kokiais tikslais bandoma vėl viską, kas dar liko, išardyti, išdalinti (nes Lietuvoje dar nieko normalai nepardavė) ir dėl to galutinai sužlugdyti šalies ekonominį potencialą. Tai realios grėsmės šalies nacionaliniam saugumui. Juk būtent dėl to, kad neturi darbo ir normalių atlyginimų, didelė dalis šalies darbingo amžiaus žmonių emigruoja, o valdžia ir toliau tai stebi ir nieko nedaro.

Gerai veikiančių ir šaliai naudą duodančių valstybinių įmonių privatizavimo fone užsimota ir tam jau paruošta dirva bei formuojama visuomeninė nuomonė, kad būtina privatizuoti sveikatos apsaugą, o vėliau ir mokslo įstaigas. Tai gan sėkmingai vykdo kitas liberalas, ministras, geras „rubikoniečių“ prietelius G. Steponavičius. Ir tai vyksta neatsižvelgiant nei į visai kitas vertybes propoguojančią šalies Konstituciją, nei į sveiko proto logiką, kad žmonės su tokiom mažom algom tiesiog negalės nei mokytis, nei gydytis. Jiems nė motais, kad Vakarai jau verkia nuo fundamentalaus kapitalizmo ir jo pseudo laisvos rinkos siautėjimo. Tai labai akivaizdžiai pademonstravo vis nesibaigianti (gal tik A.Kubiliaus galvoje?) globali pasaulinė krizė. Visiems aišku, kad tai didelio gobšumo padariniai.

Tuo tarpu pas mus niekam nesvarbu, kad pasaulio ekonomistai, Nobelio premijų laureatai, tokie kaip N. Stiglicas ir kiti, jau rėkte rėkia, kad būtina valstybėms stabdyti šią bet kokį žmoniškumą ir humanizmą pamynusią sistemą.

Didžiulė gausa straipsnių, įrodančių, kad ši sistema yra išsigimusi ir prieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms – teisei dirbti ir gauti normalų atlygį. Tik Lietuvoje, kur ši sistema, esant ypač korumpuotai teisėsaugai ir masiniam nebaudžiamumui, įgavo ypač žiaurius savo įsikūnijimus, nieko apie tai nerašoma. Taip yra todėl, kad Lietuvos oficiali valdžia yra labai silpna ir visiškai priklausoma nuo suįžūlėjusių oligarchų, legalių vagių ir cinikų, tuo pačiu kontroliuojančių žiniasklaidą.

Mes privalome pripažinti, kad dvidešimt pirmaisiais savo atkurtos nepriklausomos valstybės metais nebeturime laisvo žodžio. Visas masinės informacijos priemones valdo pinigai ir jose propoguojama laisva rinka, jėgos kultas, kriminalinės biografijos veikėjai, nesvarbu, verslo ar politikos, ir prasto skonio miesčioniškos banlybės, sudarančios gerą fona masiniam protų praplovimui. Tad nėra ko stebėtis, kodėl vergai, kokiais šiandieną paversti dauguma paprastų Lietuvos žmonių, taip žavisi savo vergvaldžiais, kad juos visur renka, už juos balsuoja, į juos lygiuojasi.

Žmonės dažnai nusiskundžia, kad nėra dorų politikų. Netiesa, jų yra, tik mažai. Dėl to kalti patys žmonės. Juk labiausiai mylimų politikų reitinguose puikuojais ne tie, dorieji, o nieko nedarantys arba net atvirkščiai – niekšeliai, amoralūs ir melagai.

Negalėčiau taip kategoriškai to teigti, jei savo kailiu to nebūčiau patyręs. Man būnant Seime ir vadovaujant Seimo NSGK, per garsųjį parlamentinį tyrimą teko labai rimtai rizikuoti ir daug iškentėti. Mane kalbino gražuoju, siūlė gerą ir sotų gyvenimą ir ilgą buvimą Seime. Kai nesutikau – pradėjo šmeižti ir visaip persekioti, ir tai tęsiasi ir šią dieną. Tačiau ne tai svarbiausia. Pikta dėl to, kad ne man to nemalonaus darbo reikėjo (prieš ką buvo nusiteikęs net Prezidentas ir Premjeras) o šalies žmonėms. Pajudinau pačią visų negerovių šerdį – „valstybininkų“ klaną, kuris visą šią betverkę, neteisybę ir kuria. Pasisakiau už tiesą ir padorumą bei parodžiau, kaip turi dirbti Seimo komitetas. Pasirodo, šalies žmonėms to visai nereikia. Man ne tik, kad nepadėkojo, bet dar visai nepelnytai sulaukiau užgaulingų ir skaudžių replikų: „Ten buvai ir nieko nenuveikei“. Mūsų žmonėms žymiai labiau patinka tie, kurie meluoja, išsisukinėja, vagia. Tačiau konkrečiai nieko nepadaro. Pavyzdžiui, ką Lietuvos ir jos žmonių labui, išskyrus skandalus ir pasišaipymus, konkrečiai nuveikė V.Uspaskich? Tačiau nemaža dalis žmonių jį nori matyti net Lietuvos premjeru. O ką tokio per du kartus būdamas Vilniaus meru ar premjeru nuveikė R. Paksas? Bet jį žmonės nori matyti net Prezidentu. Ką jau bekalbėti apie ponus A. Zuoką, K. Komskį, G. Kirkilą, J. Karosą, D. Kreivį, M. Adomėną, A. Šedžių, A. Sekmoką , R. Ačą, A. Vidžiūną, V. Andriukaitį, K. Prunskienę, A. Paulauską ir dar nemažą kompaniją, kurią nuolat renka ir jie ten sėdi.

Taip, kad patys žmonės kalti, kad nėra drąsių ir principingų politikų, nes jie jų neremia ir nerenka.

Kodėl, pavyzdžiui, šiandien turi plėšytis Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas arba Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras dėl tvarkos teisėsaugoje, jei mato mano „gerą “pavyzdį, kuo tokie „pabandymai“ baigiasi.

Dar kartą pabrėžiu – visiškai nepergyvenu, kad nesu Seime, nedidelė garbė ten dabar būti – pergyvenu už neteisingą pastangų vertinimą, kurias nuoširdžiai dėjau ant Tiesos altoriaus. Deja, pasirodo, tautiečiams to nereikia.

Būdamas nepataisomas optimistas, vis tik bandau per susikūrusį Tautos ateities forumą nešti tiesos žodį į žiniasklaidos melo paveiktus žmonių protus, turėdamas viltį, kad anksčiau ar vėliau tauta praregės. Mes esame sukūrę tikrai realią šalies atkūrimo ir išėjimo iš šios aklavietės alterntyvią programą. Siūlome rinktis „trečią kelią“ – mišrų ekonomikos modelį, neatsisakant privačios iniciatyvos prekių ir paslaugų gamyboje, tuo pat metu vystyti ženklų valstybinį ūkio sektorių, ypač monopoliniuose, energetiniuose, infrastruktūros ir naujausiuose mokslo pasiekimų pagrindu vystomuose ūkio segmentuose. Neleisti komercializuoti švietimo, sveikatos, kultūros ir socialinės sferos. Mes siūlome, kad kyšininkavimas, kontrabanda, šešėlinė ekonomika, nelegalių pinigų naudojimas, siekiant užvaldyti poltinę šalies sistemą, būtų vertinami kaip nusikaltimai prieš valstybę ir baudžiami griežčiausiomis bausmėmis.

Sunku veikti beveik pogrindžio salygomis, bet mes ir gyvename karo salygomis. Vyksta nematomas karas, kriminalinis karas, kuriame viena pusė siekia bet kokia kaina kuo daugiau prisigrobti, net valstybės sunaikinimo sąskaita, o kita – suskladyta, demoralizuota ir pasyvi, nevalingai bando priešintis, pasąmonės lygmenyje suvokdama, kad vyksta žūtbūtinė kova – būti ar ne padorių žmonių Lietuvos bendruomenei. Atsakykite sau, kurioje jūs barikadų pusėje?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą