Garsus rusų novelistas: Stalinas „įrėžtas mūsų genuose“

0
5
- Reklama -

Maskva (sxc.hu)

Provokuojančiais kūriniais dar Sovietų Sąjungos gyvavimo pabaigoje pagarsėjęs novelistas Viktoras Erofejevas pasidalino mintimis apie dabartinę Rusiją ir jos vadovą Vladimirą Putiną. Jis teigė, jog Rusijai tolstant nuo demokratijos blogiausias dalykas, kurį gali padaryti Vakarai – izoliuoti šią valstybę.

Jo naujiausioje knygoje rašoma apie prisikėlusį vyrą, kuris grįžęs į gyvenimą nusprendžia būti Rusijos išgelbėtoju ir viso pasaulio valdovu. Žurnalistai domėjosi, ar tai nėra metaforiška mintis, jog rusai bando prikelti sovietinę dvasią su vienu mesijumi ir lyderiavimo pasaulyje idėjomis. Autorius teigė, jog knyga norėta priminti, jog Rusija yra numirelių žemė, kurie žuvo dėl revoliucijos metu prasidėjusio smurto, dėl noro atimti iš žmonių turtą ir jų vietą visuomenėje. Tamsi praeitis formuoja dabartinės Rusijos gyvenimą ir negali būti pamiršta. Ji turi būti analizuojama siekiant išvengti klaidų. Tačiau šalis visuomet vengė tai daryti, todėl spontaniškai imperializmą keičia socializmu, socializmą – kapitalizmu, o pastarąjį išmainė į putinizmą.

Tačiau V. Erofejevas nėra linkęs idealizuoti ir Vakarų, kuriuos laiko degradavusiais, panašiais į agnostines pelkes, kuriose paskęsta visos metafizinės mintys. Taip pat kritikuojamas Vakarams tapusi būdinga draudimais paremta politika: „Nevalgykite per daug cukraus, nerūkykite kavinėse, mylėkitės tik su prezervatyvais“, – pašaipiai apie Vakarų Europos normas atsiliepė rašytojas, teigdamas, jog visa tai yra Briuselio biurokratų darbas. Rusijoje paliekama laisve yra tai, ko V. Erofejevas nenorėtų prarasti. Rašytojo taip pat netenkina vakariečių ryšys su mirusiais. Teigiamu požiūriu į mirusiuosius nelaikomas nei mistifikuotas išlydėjimas į amžiną karalystę, nei manymas, jog netrukus vėl su jais susitiks danguje.

Rašytojo manymu, mirusieji išeina, tačiau palieka neišdildomą pėdsaką, kuris negali būti ignoruojamas. Kaip ir J. Stalinas, kuris paliko žymes rusų genuose. Negalima pamiršti, jog revoliucijos ir stalinizmo metais buvo nužudyti geriausi Rusijos visuomenės atstovai: inteligentai, aristokratai, geriausi ūkininkai, geriausi verslininkai. Tai negalėjo nepalikti žymės dabartiniame tautos genofonde.

Paradoksalu, tačiau sovietinę Rusiją 1950-aisiais ir vaikystę V. Erofejevas prisimena ypač šviesiomis spalvomis. Jo tėvas buvo artimas J. Stalino patikėtinis, todėl jis gyveno apsuptas prabangos, o pusryčiams valgydavo juodus ikrus. Vėliau išvykęs į Prancūziją gyvenimo apsuptas didžių menininkų, kaip P. Pikaso ar M. Šagalas, kurie sėdėjo prie jų namų stalo. Ir tik grįžus į Sovietinę Rusiją ir būnant paaugliu V. Erofejevas prisimena supratęs, kokia baisi padėtis yra šioje šalyje. Žmonės Maskvos centre gyveno pusbadžiu ir apsupti žiurkių.

Paaugęs V. Erofejevas pradėjo rašyti drąsius straipsnius, kurių vienas kainavo jo tėvo postą ir karjerą. Tačiau rašytojo tėvas niekada nepriekaištavo ir savo sūnų laikė žmogumi buvusiu priekyje savo laikmečiui.

Kalbėdamas apie V. Putiną rašytojas nustebino teigdamas, jog prezidentą laiko demokratiškesniu už 80 proc. Rusijos gyventojų. Situacija primena XIX amžių, kuomet, anot A. Puškino, valdžia buvo vieninteliai europiečiai valstybėje. Nedemokratiška yra pati visuomenė, kurioje vyrauja nuomonė, jog turi būti grąžinta mirties bausmė, o netolerancija mažumoms išlieka socialine norma. Ir taip buvo nuo seno, todėl demokratija valstybėje gali būti sukurta tik valdžios lyderių iniciatyva, o ne kilusi iš viduriniosios klasės. Rašytojas juokauja, jog demokratiją reikėtų įvesti kaip anuomet carienė Jaketarina įvedė bulvių auginimą, kuris iki tol nebuvo populiarus.

Taigi V. Putinas, jo nuomonė, neturėtų būti laikomas didžiausia Rusijos problema. Visos socialinės ir politinės blogybės kyla iš tautos. O Vakarai neturėtų smerkti V. Putino, pastarasis tik prisitaiko prie esamos visuomenės ir yra toks, kokio šiuo metu reikia liaudžiai. Nors esama ir teigiamų ženklų – rusai vis geriau supranta vakarietiškas vertybes, jų knygas ir filmus.

Visgi V. Putinas nėra giriamas. Rašytojo nuomone, V. Putinas yra politinis individas, kuriam trūkta pasitikėjimo savimi. Be to, jis negali apsispręsti, kuo nori būti, blaškosi tarp didybės manijos ir noro padėti valstybei. Prezidentas pernelyg įnikęs į beprasmiškumus ir desperatiškai bandantis užpildyti tuštumą to nevertomis temomis. Laikotarpiu, kuomet Rusija nežino, kuria kryptimi žengti, toks vadovas nėra tinkamas.

Buvusį KGB pulkininką rašytojas vadina žmogumi, kuris taip ir neišmoko elgtis viešumoje bei nėra pakankamai apsišvietęs. Neapsišvietimo išdava laikomas nesugebėjimas priimti kritikos ar kitų žmonių nuomonės. Tokie asmenys, kilę iš skurdesnės aplinkos ir jautę nepriteklių visą gyvenimą išlieka pernelyg alkani bei nesugeba racionaliai vertinti aplinkos.

Kodėl Rusija vis dar tolsta nuo Europos? V. Erofejevas mano, jog dėl to kalta Europa, kuri nuolat pernelyg garsiai išreiškianti norinti nusiųsti V. Putiną į kalėjimą, ar bent jau į pensiją. Taigi kodėl V. Putinas turėtų stumti valstybę į pusę, kuri yra nusiteikusi priešiškai jo atžvilgiu? Rašytojas tiki, jog V. Putinui Europa skiria pernelyg didelį dėmesį, o Rusija yra žymiai daugiau nei V. Putinas.

Primenama, jog tauta yra pakankamai įvairialypė – joje yra daugybė nacionalistų, socialistų, religingųjų. Ir būtent didžiausia grėsmė siejama su didėjančia Ortodoksų bažnyčios įtaka. Dogmatizuotas kelias, kuriuo einama Ortodoksų bažnyčios ir religinių fanatikų dėka, atrodo pavojingesnis tolstant nuo demokratijos ir kitų rašytojui artimų vertybių.

Tačiau bene didžiausias akmuo buvo mestas yra rusų vyrų daržą, kurie rašytojo nuomone yra niekam tikę dėl pernelyg sunkaus darbo ir pomėgio alkoholiui. V. Erofejevo manymu, Rusijos vyrai tokie degradavę, jog tautos moterims nebelieka nieko kito kaip tapti lesbietėmis. Todėl Maskva yra tapusi pasaulio lesbiečių sostine, o įstatymai prieš homoseksualus tokiomis aplinkybėmis atrodo ypač absurdiškai.

Parengta pagal Spiegel.de.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą