Kodėl dalis žmonių ryžosi toliau gyventi Černobilyje?

2
8
- Reklama -

(sxc.hu)

Černobilio zona yra pati radioaktyviausia visame pasaulyje. Čia radiacijos lygis devyniais kartais didesnis nei Hirošimoje ar Nagasakyje. Į zoną galima patekti tik gavus leidimus, turint specialią įrangą ir tikrinant radiacijos lygį palikus zoną. Į zoną atvykę mokslininkai ar žurnalistai stengiasi kuo greičiau ją apleisti. Ir nustemba, kuomet važiuodami per Černobilio rajonus pamato iš kaminų rūkstančius dūmus. Nedaugelis žino, jog šioje zonoje tebėra gyvenančių žmonių.

Praėjus 27 metams po didžiausios radioaktyvios nelaimės netoli Černobilio vis dar gyvena maždaug 200 žmonių, dauguma jų vyresnio amžiaus moterys. Anuomet joms buvo 50-60 m., dabar siekia devintą dešimtį ar net daugiau. Jos gyvena mažomis bendruomenėmis kaimuose, kuriuose tėra 6-8 gyventojai. Mokslininkams kyla įvairūs klausimai. Kas privertė šias moteris pasilikti? Kaip senyvos moterys sugebėjo išgyventi dar 27 metus būdamos aplinkoje, kurioje radiacija tiesiog sklando ore?

Visiškai atsiskyrusios nuo pasaulio jos sugeba prasimaitinti augindamos gyvūlius ir užsiimandamo žemdirbyste. Vienas moteriškių juokauja: „Nebijau mirti nuo radiacijos, bijau mirti nuo bado“. Mokslininkai nežino, ar verta žavėtis jų prisirišimu prie gimtosios vietos, ar laikyti tai neatsakingumu savo sveikatos atžvilgiu.

Iš tiesų, gyventi zonoje yra draudžiama. Likusios gyventojos buvo bandomos išgabenti du ar tris kartus. Tačiau visuomet atsakydavo ką nors panašaus „Nušaukit arba palikit mane“. Todėl ilgainiui buvo nuspręsta padaryti išimtį ir pamiršti moteris iš kaimų.

Gyventojomis ir jų prisirišimu žavisi radiologė Holly Morris. Per kelis metus važinėdama į Černobilį jai teko nemažai pabendrauti su mažų, apleistų kaimelių gyvetojomis, kurių dauguma atrodo laimingos ir patenkintos gyvenimu. Tai privertė iš naujo apsvarstyti ryšio su gimtine svarba. Pati būdama kitos kartos atstovė yra persikrausčius į kitą vietą beveik 20 kartų ir didesnį prisirišimą jaučia savo nešiojam kompiuteriui nei namams. Mokslininkė mano, kad tai yra šiuolaikinės visuomenės trūkumas ir gimtinės teikiama nauda individui yra žymiai didesnė nei daugelis numano.

Gimtoji vieta svarbi ne tik žmonėms, tačiau ir gyvūnams. Gyvūnai jaučia radiaciją, tačiau daugelis rūšių liko gyventi laukinėje Černobilio gamtoje. Čia esama vilkų, meškų, lapių, žuvų, kas taipogi stebina mokslininkus. Šnibždamasi, jog radiacijos poveikis gamtai nėra toks didelis, kaip kalba daugelis. Beveik neberandama apsigimimų, o vandens telkiniai pilni žūvies, tačiau apie tai nekalbama garsiai.

Grįžtant prie gimtinės svarbos Holly Morris pastebi, jog prie nenoro palikti savo gimtinę prisideda ir skaudi praeitis. Kai kurios iš moterų spėjo patirti ne tik J. Stalino, tačiau ir A. Hitlerio invaziją. Didelė dalis jų buvo pačios ištremtos į Sibirą arba į nacių stovyklas, ar bent jau matė, kaip buvo tremiamai jų artimieji. Todėl atsiradus trečiam, tačiau nematomam priešui, radiacijai, jos nebenori atsisveikinti su savo gimtine, jeigu yra bent menkiausia galimybė pasilikti. Skirtingai nei anuomet, kai tokios galimybės nebūdavo.

Černobilio gyventojos vadovavosi mintimi, kad geriau gyventi penkis metus savo aplinkoje, nei dešimt metų ten, kur viskas yra svetima. Tačiau kaip dabar matoma, joms sėkmingai sekasi gyventi trečią dešimtį. Tai irgi yra mįslė. Gali būti, jog prie to ženkliai prisideda ramybė patiriama savame krašte, aplinka, kurioje nėra streso. Tiesa, negalima pamiršti ir fakto, jog vyresniame amžiuje radiacija yra mažiau pavojinga nei ankstyvame amžiuje.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą