NATO misija Libijoje – nužudyti Gaddafi (2 dalis)

21
35
- Reklama -

Nors JT ST rezoliucija Nr. 1973 draudė Libijoje “užsienio okupacines pajėgas bet kokia forma visoje Libijos teritorijoje”, tačiau NATO šio principo nesilaikė. NATO misija Libijoje - nužudyti Gadaffi. oddpedia.com

Vasario 17 d. sukilimas Libijoje

2011 vasario 10 d. Londone veikiantis Libijos opozicinis judejimas “Libijos Nacionalinė Opozicijos Konferencija” (Nacional Conference of Libyan Opposition – NCLO) paskelbė, kad vasario 17 dieną turėtų būti surengta “pykčio diena”.

Dieną prieš protestus, vasario 14-ąją, JAV Ohio valstijoje buvo įregistruota ne pelno siekianti organizacija “Libijos revoliucinis centras” (LRC), kuris sukūrė ir būsimo sukilimo puslapį http://www.feb17.info/ . Nors LRC buvo įregistruotas kaip nepelno siekianti organizacija, tačiau jam buvo išduotas ir mokesčių mokėtojo kodas – 501c3.

2011 m. vasario 17 d. Libijoje, Bengazi mieste surengta “pykčio diena“ peraugo į planuotą sukilimą.

Prasidėjus sukilimui “Libijos Nacionalinis Gelbėjimo Frontas” (National Front for the Salvation of Libya), kuriam vadovavo Ibrahim Sahad’as, prisijungė prie sukilėlių ir veiklą tęsė tiesiogiai iš JAV.

Vasario 21 d., praėjus kelioms dienoms po sukilimo, Ibrahim Sahad’as Amerikos televizijos ABC news studijoje kalbėjo: “Libijoje į gatves įšėjo inžinieriai, teisėjai, universiteto darbuotojai, visų visuomenės sektorių darbuotojai”. Jis pabrėžė: “Gaddafiui nėra jokių galimybių išlikti gyvam”.

Po to, kai ginkluotos sukilėlių gaujos, pasivadinusios “taikiais mitinguotojais”, sulaukė pasipriešinimo, Ibrahim Sahad’is po įvykusios “Pykčio dienos” apkaltino Gaddafi susidorojimu su “taikiais mitinguotojais”, kurių metų tariamai žuvo tūkstančiai žmonių.

NATO šalių žiniasklaida visuomenei be perstojo tiekė informaciją, kuri pateisintų būsimą karinę invaziją į Libiją padėti sukilėliams nuversti Gaddafi.

JAV laikraštis “Boston News” paskelbė informaciją, kad Tripolyje ant taikių mitinguotojų galvų Gaddafio armijos sraigtasparniai mėtė mažas bombas ir šaudė į mitinguotojus.

Kanados dienraštis “Winnipeg Free Press” pranešė, kad Gaddafio šalininkai mečetėse žudė tikinčiuosius.

Globalistams tarnaujančios naujienų agentūros ELTA, BNS, bei naujienų portalai Delfi, Bernardinai, Sąjūdžio laikraštis “Atgimimas”, “Lietuvos Sąjūdis” – visi plovė smegenis Lietuvos žmonėms pateikdami būtent karu Libijoje suinteresuotų šalių naujienų agentūrų – BBC, CNN, AFP, Reuters dezinformaciją. Nuo jų neatsiliko ir JAV lietuvių laikraštis “Amerikos Lietuvis”.

Tuo metu, kai Libijoje sukilėliai vykdė žudynes, LNK TV, peržengdama visas žmogiškumo ribas, iš Libijoje kilusio sukilimo ir smurto darė visuomenei juoko laidą – KK2: M. Kadafis Ukrainoje – rodė Kataro naujienų agentūros „al-Jazera“ dezinformacinius reportažus apie tariamus Gaddafio asmeninius milijonus, laikomus JAV bankuose, bei tariamai Gaddafio nužudytus tūkstančius gyventojų, ir kad sukilėliai baigia užimti visą šalį…

Nereikėtų pamiršti, kad globalistams tarnaujanti Lietuvos nacionalinė televizija dar 2011 sausio 16 d. “Arabų revoliucijos” proga (apie buvusius sausio 16 d. įvykius Lietuvoje – nė žodžio) visuomenei jau iš anksto formavo Gaddafio neigiamą įvaizdį – LRT studijos laidoje “Popietė su A. Čekuoliu” buvo pravesta politinių patyčių laida, kurioje A. Čekuolis Libijos politinį lyderį vadino “diktatoriumi, psichopatu, paranojiku, prietranka, despotu”, ir netgi… “tefloniniu”.

Visa tai iš anksto formavo nuomonę, kad užsienio karinė intervencija į Libiją, siekiant “apsaugoti civilius”, neišvengiama. (Lygiai taip pat užsienio globalistų valdoma Lietuvos žiniasklaida elgiasi ir Sirijos atžvilgiu). Ypatingai buvo siekiama paskelbti “neskraidymo zoną” virš Libijos.

Tačiau net pati Britanijos naujienų agentūra BBC patikino, kad neįmanoma patvirtinti šių pranešimų – kad Gaddafis susidorojo su “taikiais mitinguotojais”, kurių metų tariamai žuvo tūkstančių žmonių – kurie tik remiasi “liudininkų pasakojimais”.

2011 kovo 1 d. JAV Gynybos departamente Pentagone surengtoje spaudos konferencijoje JAV Gynybos sekretorius Bill Gates’as ir Karinių vadų štabo vadas admirolas Mike Mullen’as abu pripažino, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų šiuos pranešimus, kad Gaddafis masiškai žudė taikius mitinguotojus ar iš sraigtasparnių šaudė į žmones ar mėtė ant jų bombas.

JAV Gynybos departamento Pentagone surengtos spaudos konferencijos stenogramos ištrauka:

Klausimas: “Ar jūs matote kokius nors įrodymus, kad jis (Gaddafis) iš tikrųjų šaudė į savo žmones iš oro? Čia buvo tokių pranešimų, bet ar jūs turite nepriklausomą patvirtinimą? Jei taip, tai kokio jie masto?”

JAV Gynybos sekretorius Gates’as: “Mes matėme spaudos pranešimus, tačiau mes neturime jokio patvirtinimo“.

Admirolas Mullen’as: “Taip, tai tiesa. Mes neturime jokio patvirtinimo, deja…”.

Aktyvus EP vaidmuo

Nepaisant to, 2011 kovo 11 d. Europos parlamento plenarinėje sesijoje Europarlamentaras Vytautas Landsbergis kartu su liberalų sąjūdžio nariu Izraelio sąjungininku Leonido Donskiu bei EP nariais priėmė rezoliuciją, inicijuotą ALDE frakcijos narių, tarp jų ir Leonido Donskio, kuriai pritarė didžioji dauguma europarlamentarų.

Europos Parlamentas reikalavo: Libijoje įvesti neskraidymo zoną ir užmegzti ryšius su Libijos laikinąja nacionaline taryba bei ją remti išlaisvintame regione. Rezoliucija ragino izoliuoti M. Gaddafi režimą ir užbaigti jo valdymą, taip pat išplėsti jam taikomas sankcijas. Europarlamentarai taip pat reiškė solidarumą su Libijos gyventojais, kurie yra „varomoji demokratijos ir režimo permainų jėga“. Šia proga ALDE frakcija į Strasbūro plenarinę sesiją pakvietė du Libijos Laikinosios Nacionalinės Tarybos atstovus, kad išklausytų, kokios paramos tikisi kovojantieji už laisvę ir demokratiją Libijoje.

Ironiška, tačiau L. Donskis savo bloge prisistato kaip “filosofas, politikos teoretikas ir komentatorius, idėjų istorikas ir socialinis analitikas, kaip žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gynėjas.“ „Kaip politikas, Donskis niekada nepritarė visoms kraštutinėms ir piliečių atskirtį skatinančioms pozicijoms, bei smurtinės politikos formoms”, – rašoma bloge. Turbūt šį kartą priimant rezoliuciją L. Dnskis reiškėsi ne kaip politikas, bet kaip žmogus – toks, koks jis yra iš tikrųjų.

Ši EP priimta rezoliucija reiškė Libijos kolonizavimą, civilių žudynes, ką vėliau NATO sėkmingai ir darė, Gaddafio likvidavimą ir skurdo politikos Libijoje įvedimą, kaip Lietuvoje, bei marionetinės mažumos vyriausybės pripažinimą ignoruojant daugumos Libijos gyventojų teisėtus demokratinius, ekonominius ir socialinius siekius.

Beje, pagal tarptautinę teisę tokie raginimai ir rezoliucijos, nukreipti prieš suverenią nepriklausomą šalį, yra prilyginami karo kurstymui, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Negana to, Lietuvoje toliau buvo vystoma politinė psichopatologija – Vytautas Lansdsbergis 2011 kovo 15 d. vykusioje diskusijoje su Europos išorinių veiksmų tarnybos Generaliniu Sekretoriumi M. Popovskiu dėl situacijos Libijoj sukilėlių užimtą Bengazi miestą bandė prilyginti su „Varšuva, 1944 m. apsupta nacistinės Vokietijos kariuomenės, kuri viską griauna ir naikina“, ir uždavė klausimą: „ar Arabų šalių lyga (JAV pagalba sukurta organizacija, kurių vadovus Gaddafis vadino asilais) „realistiškai suvokia tikrovę?“…sukilimą įvardindamas už „laisvę ir demokratiją“…

Įvykių tąsa: naftos ir monetarinės politikos kontrolė

Praėjus 6 dienoms po sukilimo iš karto atsistatydino Libijos teisingumo ministras Mustafa Abdul-Jalil – tam, kad įkurtų alternatyvią sukilėlių vyriausybę.

Vasario 27 d. buvo įkurta Libijos Pereinamoji Nacionalinė Taryba (PNT) ir jau kovo 5 d. pasiskelbė „atstovaujanti visai Libijai“, kurios pirmininku tapo Abdul-Jalil’is.

Kovo 10 d. Prancūzija pripažino PNT kaip teisėtą Libijos vyriausybę. Kovo 10 d. Britanija sukilėlių vyriausybei pasiūlė diplomatinę atstovybę.

2011 m. kovo 19 d., praėjus dienai po to, kai JT ST paskelbė virš Libijos „neskraidymo zoną“, Libijos PNT pirmininkas Abdul-Jalil‘is, realiai atstovaujantis tik patiems sukilėliams, visų Libijos žmonių vardu paskelbė, kad įkuria “Libijos Naftos Kompaniją, kuri bus Libijos naftos gavybos ir politikos priežiūros institucija Libijoje, laikinoje sukilėlių sostinėje Bengazi mieste“.

Sukilėlių Taryba taip pat pranešė, kad „įkūrė Centrinį Bengazi banką, kaip Libijos vyriausybės kompetentingą monetarinės politikos banką Libijoje ir iš Tripolio perkelia visą Centrinio Libijos Banko vadovybę į sukilėlių užimtą Bengazi miestą”.

Taigi, kaip matome, praėjus vos mėnesiui nuo sukilimo pradžios, sukilėlių Pereinamoji Nacionalinė Taryba (PNT), dar neturėdama realios valdžios, padedant Jungtinėms Tautoms ir Europos Sąjungai, perėmė visą Libijos naftos išteklių ir monetarinės politikos kontrolę, kad galėtų greičiau nuversti Gaddafiui lojalią vyriausybę.

Sukilėliams į pagalbą versti Gaddafi pasitelktos Jungtinės Tautos ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas

JT iš karto ėmėsi veiksmų prieš Libiją, kurioje, prasidėjus sukilimui, buvo žuvę keletas šimtų žmonių, ir nieko nedarė Egipto atžvilgiu, nors Egipte per susirėmimus su policija žuvo apie tūkstantis demonstrantų, – mat JT veiksmai prieš Libiją sutapo su galingųjų valstybių – JAV-Britanijos-Prancūzijos interesais.

2011 vasario 26 d., nepraėjus nė dešimčiai dienų po sukilimo, JT Saugumo Taryba pradėjo nesąžiningą politiką prieš Libiją. JT ST vieningai balsavo už rezoliuciją Nr. 1970, kuria remiantis buvo imtasi griežtų ekonominių sankcijų prieš Libijos vyriausybę (dar neištyrus faktinių aplinkybių), o sekančią dieną, vasario 27 d., buvo įkurta sukilėlių naujoji vyriausybė – Libijos Pereinamoji Nacionalinė Taryba (PNT). Taigi, Libijoje JT dėka buvo sudaryta dvivaldystė.

Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos praktikoje neįprastu būdu, rezoliucija Nr. 1970, nurodė Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui (TBT) ištirti vasario 17 d. prasidėjusio sukilimo įvykius Libijoje ir pareikalavo, kad TBT prokuroras per du mėnesius pateiktų ataskaitas Saugumo Tarybai apie TBT tyrimo vykdymą. Tai buvo pirmas atvejis JT ST istorijoje, kai Saugumo Taryba vieningai priimė sprendimą pavesti tyrimą TBT prokurorui.

NATO aljansas nepajėgdamas priversti Gaddafio palikti šalies, nei jo sunaikinti, birželio 30 d. išdavė arešto orderį Gaddafiui.

Tarp kitko: JAV ir Izraelis nėra pasirašiusios Romos Statuto, kuris užtikrintų Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikciją šiose šalyse.

Sukilėliams į pagalbą versti Gaddafi pasitelkta NATO karinė koalicija

2011 kovo 6 d. Libijos vyriausybinė kariuomenė sustabdė ginkluotų gaujų, pasivadinusių save sukilėliais, puolimą Ben Jawad mieste, perėjo į puolimą ir iš neapmokytų, chaotiškai kariaujančių sukilėlių atkovojo Ras Lanufa, Brega, Zuwara, Ajdabiyair.

Matydami, kad sukilėliai jau pralaimi ir pakrikę bėga atgal, sukilėlių NPT nariai, padedant opoziciniam Libijos Nacionaliniam Gelbėjmo Frontui, įsikūrusiam Londone, toliau ieškojo pagalbos JT Saugumo Taryboje. Būtent gelbėdama sukilėlius kovo 10 d. Prancūzija pripažino jų PNT kaip teisėtą Libijos vyriausybę tam, kad sukilėliai taptų tarptautinės teisės subjektais, kuriuos jau būtų galima ginti užsienio karinės intervencijos būdu.

Tuo metu Libijos vyriausybinė kariuomenė jau supo rytuose esantį Bengazi miestą, vadinamą sukilėlių sostine.

Netrukus, kovo 17 d., JT ST priėmė antrą rezoliucija Nr. 1973, kuri suteikė teisę JAV-Prancūzijos-Britanijos-Italijos-Kanados karinei koalicijai bombarduoti Libiją, siekiant įgyvendinti „neskraidymo zoną“. Karinės koalicijos planas buvo aiškus – Libijos karinės pajėgos, kurios priverstų Gaddafi pasiduoti, bet kuriuo atveju turi būti sunaikintos.

2011 kovo 19 d JAV vadovaujama tarptautinė karinė koalicija, remiantis JT ST rezoliuciją 1973, pagal kurią visa Libijos oro erdvė paskelbta “neskraidymo zona”, pradėjo operaciją “Oddysey Down” .

Realybėje tai reiškė užmaskuotą karinę intervenciją į Libiją. Karinės atakos savo mastu ir intensyvumu prilygo „Žaibiškam karui“. Tokias karines operacijas vykdė Hitleris II-ojo pasaulinio karo metais.

Libijos vyriausybės atstovo pareiškimas

Po pirmųjų atakų Libijos vyriausybės atstovas Ibrahim Moussa TV Chanel 4 pranešė: “Mes paskelbėme paliaubas dar prieš priimant JT ST rezoliuciją 1973. Mes prašėme Jungtinių Tautų, kad būtų sudaryta nepriklausoma tarptautinė komisija įvykiams Libijoje ištirti, tačiau į mūsų prašymus niekas nereagavo. Vietoj to, JT Saugumo Taryba mums atsiuntė bombas, kurios žudo mūsų šeimas… Žiniasklaida meluoja, kad mūsų kariuomenė apsupusi Misratos miestą ir vykdo blokadą…”.

Paklaustas, kodėl JT generalinis sekretorius tik atvykęs į Niujorką pareiškė, kad Libiją nesilaiko paliaubų, todėl turi būtų subombarduota, Ibrahim Moussa atsakė: “…kaip Ban Ki-Moonas taip gali tvirtinti, jei į Libiją nebuvo atsiųsti jokie stebėtojai – ekspertai, politikai, diplomatai, kurie tai galėtų patvirtinti, ar Libija laikosi paliaubų…Mes prašėme pagalbos Europos, Amerikos, bet pasaulis tyli, mus išduoda…”.

JAV vadovaujama tarptautinė karinė koalicija tikėjosi, kad po pirmų smarkių atakų Gaddafio armiją apims panika, prasidės masinis dezertyravimas ir Gaddafiui lojali vyriausybė žlugs.

Libijos vyriausybės atstovas Tripolyje susirinkusiems žurnalistams perskaitė Gaddafio laišką, skirtą Prancūzijos, Britanijos vadovams ir JT gen. sekretoriui Bn Ki-Moonui: “Libija – ne jūsų šalis! Libija priklauso visiems Libijos žmonėms! JT ST rezoliucija yra neteisėta, kadangi JT įstatai draudžia bet kokią užsienio karinę intervenciją į bet kurios suverenios šalies vidaus reikalus”.

Nežiūrint didelių praradimų pirmieji suduoti smūgiai nepalaužė Libijos armijos, kuri toliau priešinosi NATO ir ginkluotoms gaujoms pasivadinusioms sukilėliais, moralės -Libijos vyriausybinė kariuomenė išliko pajėgi slopinti sukilimą.

2011 kovo 20 Libijos vyriausybės atstovas Ibrahim Moussa “Channel 4” televizijai kalbėjo: “Vakarų (NATO) valstybės vykdo tą pačią nešvarią politiką, kokią vykdė Afganistane, Irake, Somalyje. Ką mes norime padaryti, tai išlaikyti vieningą, saugią Libiją; mes niekada nesiekėme žudyti civilių ir jų nežudėme. Tai, ką daro sukilėliai, nėra taikus politinių permainų protestas. Sukilėliai, tai ginkluoti nusikaltėliai, todėl mes nesunkiai išlaisvinome jų užimtus miestus, kurių gyventojus terorizavo sukilėliais pasivadinę nusikaltėliai. Jeigu tai būtų buvusi populiari revoliucija, tai kaip mes būtume taip lengvai galėję išlaisvinti tuos miestus? Bengazi miestas, kuriame gyvena 1.5 mln. gyventojų, tapo miestu vaiduokliu, valdomas ginkluotų nusikaltėlių, kurie turi net tankus užgrobę ir terorizuoja žmones. Mes suprantame, kad žmonės nori permainų, bet visa tai turi vykti taikiai, be užsienio karinės intervencijos. Libija yra gentinė valstybė, tad, jei Libijos vyriausybė žlugus, tie žmonės (sukilėliai) niekada nesugebės valdyti demokratiškai, nes jie gyvena gentyse… Prasidės pilietinis karas, kaip Irake… Vakarų (NATO) valstybės apkaltino mus nužudžius tūkstančius civilių, tačiau tegu jie parodo, kur jų kūnai? Tarp genčių tokių dalykų neįmanoma nuslėpti…“

Sukilėliai pranešė, kad Gaddafio kariuomenė sustabdė jų pasipriešinimą, nors ir tarptautinės pajėgos pradėjo karines operacijas Libijoje.

“Gaddafio pajėgos vis dar yra stiprios. Jos yra profesionaliai apmokytos ir gerai apginkluotos. 99 proc. mūsų sukilėlių yra civiliai, kai tuo tarpu Gaddafio žmonės yra profesionalūs kariai”, – naujienų agentūrai AP guodėsi sukilėlis Mohammed Abdule-Mullah.

Kaip ir JT ST priimtas ginklų embargas, taip ir oro anskrydžiai pagal NATO viešųjų ryšių strategiją nebuvo įvardijami kaip skirti padėti sukilėliams. Tačiau realiai NATO padėjo sukilėliams kariauti.

Kas veikė Libijoje

Libijos sukilėlių pajėgos žurnalistams neslėpė, kad nuo pat sukilimo pradžios jie bendradarbiavo su JAV ir NATO koalicijos pajėgomis nustatydami taikinius, kurie po to buvo greitai NATO lėktuvų sunaikinami.

“Mes juos (JAV-NATO) informuojame, kurias vietoves rekėtų bombarduoti”, – pranešė sukilėlių atstovas spaudai Ahmed’as Khalifa’s, kurio interviu 2011 kovo 24 d. išspausdino “Los Angeles Times“.

Kitas sukilėlis, vardu Jurban’as, žurnalistams neslėpdamas paaiškino kaip veikia sistema: “Aš paprašiau oro antskrydžio prieš tanką kelios minutes po 4 val. ryte, perduodamas savo vadavietėms Benina oro uoste, kurios nurodė jo vietovę prancūzams. Jie reagavo labai greitai“, – kovo mėn. 21 d. citavo jo žodžius Indijos laikraštis „The Telegraph“.

NATO karinės koalicijos vadai neigė kalbas apie galimas karines “sausumos operacijas” Libijoje, tačiau, remiantis “New York Times” kovo mėn. 30 d. pranešimu, “mažos JAV Centrinės Žvalgybos Valdybos grupės jau dirbo Libijoje keletą savaičių kartų su NATO pajėgomis, besiruošiant sunaikinti pul. Gaddafio kariuomenę”.

2011 gegužės 31 d. Libijos vyriausybės atstovas Moussa užsienio žurnalistams Tripolyje pranešė: „Nuo NATO bombardavimų, prasidėjusių nuo kovo 19 d. iki gegužes 26 d., jau yra žuvę 718 gyventojai, tarp kurių 4067 sužaloti, 433 iš jų labai sunkiai“…

Nors JT ST rezoliucija Nr. 1973 draudė Libijoje “užsienio okupacines pajėgas bet kokia forma visoje Libijos teritorijoje”, tačiau NATO šio principo nesilaikė. Laikraščio “The Guardian” saugumo analitikas Richard Norton-Taylor atskleidė, kad NATO samdo Didžiosios Britanijos ir kitų Vakarų Europos šalių apsaugos tarnybas, kuriose dirba buvę specialiosios paskirties karininkai (SAS), kad padėtų NATO karinėms oro pajėgoms identifikuoti objektus Misratos jūros uoste, naikinamus per oro antskrydžius.

Pasak jo, specialiosios buvusios veteranų pajėgos perduoda informaciją apie Gaddafiui lojalių karinių dalinių judėjimą NATO vadavietės Kanados generolui leitenantui Charles Bouchard‘ui. Taikiniai yra patikrinami žvalgybos lėktuvais.

Šias privačias saugumo bendroves, kuriose dirba buvę karininkai, samdo Arabų šalys, daugiausia Kataras.

Britanijos užsienio reikalų ministras William Hague pripažino, kad Libijoje dirba “patyrę karininkai”, – sakydamas, kad jie gali patarti sukilėliams karinėje žvalgyboje, logistikoje ir kariniuose ryšiuose.

Libijoje sukilėliams kariauti padėjo ir JAV sukarintos saugos tarnybos “Blackwater” samdiniai.

2011 liepos 25 d. NATO aviacija subombardavo ligoninę, mokyklą ir mečetę Zliten mieste, kuris yra 150 km į rytus nuo Tripolio ir 60 km nuo sukilėlių kontroliuojamo Misratos miesto. Kitoje Zliten miesto pusėje NATO aviacija visiškai susprogdino maisto atsargų sandėlį.

B.d.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą