- Reklama -

Didžiausią įtampą, nerimą ir jaudulį kėlė nežinia prieš pirmąją kelionę į karo niokojamą šalį. Visi medikai kartoja, jog iškart buvo pasiryžę neapsiriboti viena išvyka ir ieškos galimybių vykti dar ne kartą, nes tikslas yra ne vienkartinė pagalba, o tęstinė, kuri kartu yra ir didelis moralinis ukrainiečių medikų palaikymas. Pirmojoje misijoje dalyvavo anesteziologijos ir reanimacijos medikai, kitose – ir šeimos gydytojas. Kokios jų patirtys ir emocijos – šioje publikacijoje.

Šeimos gydytojo pagalba: „Pradžioje galvojau, ką ten veiksiu“

Skirmantas Krunkaitis – VUL Santaros klinikų Šeimos medicinos centro vyresnysis gydytojas rezidentas, neseniai grįžęs iš antrosios misijos į Ukrainą. Karo siaubiamoje šalyje medikų darbą įsivaizduojame ligoninėse, kuriose gydomi sužeistieji – operacijas, žaizdų tvarstymą ir pan. Gali susidaryti nuomonė, kad pagalba reikalinga tik sužeistiesiems gydyti.

„Karo aplinkoje viskas sugriūna – sutrūkinėja visos logistinės grandinės, taip pat ir civilinė medicina: kaip žmogui nuvažiuoti į didesnį miestą, jei jame ir yra gydytojas: degalų neturi, autobusai nevažiuoja, vaistinės nedirba. Buvo tokių, kurie ir prieš karą ilgai nebuvo konsultuoti mediko, – sako gydytojas rezidentas S. Krunkaitis. – Darbas Ukrainoje nėra civilio šeimos gydytojo darbas, nes padėti reikia tiems, kas ten gyvena karo sąlygomis. Dirbau Bučoje, Irpynėje, Hostomelyje, Borodiankoje ir kituose mažuose kaimeliuose, kuriuos Rusijos kariuomenė okupavo pirmomis karo dienomis, ir šie pacientai gydytojo konsultacijos neturėjo nuo pat karo pradžios, todėl ateidavo pas mus tikėdamiesi gauti nors kokios nors pagalbos.“

Šeimos gydytojas kartu su slaugytoja Vaiva Jankiene, dirbančia kitoje įstaigoje, ir vietine slaugytoja dirbo pagal kelias schemas – pacientai ateidavo konsultacijoms į ambulatorijos patalpas, važiuodavo į kaimus su vietiniu greitosios pagalbos automobiliu ir jame priimdavo pacientus: kaimų ambulatorijose juos priimti galimybių dažniausiai nebūdavo, nes jos išvogtos: išdraskyta ne tik ten buvusi įranga, bet net ir kušečių porolonai. Pas negalinčius vaikščioti pacientus važiuodavo į namus. Kiekviena kelionė į kaimelius būdavo palydima klaikių vairuotojo pasakojamų istorijų, į atmintį įsirėžusių vaizdų, kai išgirsdavo, jog „Štai ši visa gatvė buvo nuklota žmonių kūnų“.

Apie darbo Ukrainoje kasdienybę pasakojantis gydytojas prisimena, kad turėjo palaužyti galvą ir rasti galimybių, kaip atlikti, tarkime, kraujo tyrimus: „Be šių tyrimų būtų buvę sunku koreguoti kai kurių ligų gydymą. Susidūrėme su didele skydliaukės ligų problema – Černobylio avarijos pasekme. Tam, kad galėtume koreguoti skydliaukės ligoms skirtų medikamentų dozes, būtina atlikti tyrimus. Kitų tyrimų atlikti galimybių nebuvo, reikėjo pagal papasakotus simptomus spręsti, kokį gydymą skirti“.

Pasak S. Krunkaičio, kaimų gyventojai – ypač pažeidžiami žmonės: neturtingi, pagyvenę, neturintys lėšų, ryšių, kontaktų, šaltąjį laiką – vasarį, kovą, balandį – pragyvenę rūsiuose, į namus užsukdavę tik retkarčiais, todėl jie buvo šildomi tik kartkartėmis arba visai nešildomi: „Mano pacientai buvo su užleistomis išvešėjusiomis lėtinėmis ligomis – nekontroliuojamas kraujospūdis ir cukrinis diabetas, skausmo sindromai. Ir dar viena sritis, kuri, panašu, kad daugybę laiko kamuos žmones – tai siaubinga psichologinė ir psichiatrinė būklė. Žudynių ir prievartavimų pasekmė yra baisi, – pasakoja S. Krunkaitis. – Potrauminio streso sindromą išgyvenantys žmonės nėra linkę pripažinti ir gydytis, stigma kaip ir pas mus, taip ir ten yra labai didelė. Todėl psichiatrinių ligų pandemiją suvaldyti bus labai sunku. Vienas sprendimas pasiteisino – pavyko padaryti nuotolines konsultacijas su psichoterapeutais Lietuvoje, kurias ukrainiečiai priėmė daug drąsiau nei tiesioginį pokalbį“.

Nė vienas žmogus tiesiai nepasakė, kad jam širdis daužosi ir miegas sutrikęs dėl to, jog tai yra išgyvento siaubo pasekmė: „Reikėdavo įdėti nemažai pastangų, kad žmonės atsivertų ir išsipasakotų. Kol tai atlėgs ir situaciją galima bus pakeisti, turės praeiti daugybė laiko. Tai visos Ukrainos problema ir karą išgyvenanti karta – suluošinta karta. Sunku matyti, girdėti ir išgyventi tokį kiekį skausmo, – savo jausmais dalijasi gydytojas. – Pajutau, kad tie žmonės yra labai artimi: ateina koks senelis iš laukų, ir tu jame matai savo senelį. Ir kvapas jo toks pats kaip tavo senelio. Ir močiutė kvepia pienu. Artumas su šita tauta yra labai aiškiai jaučiamas. Tolimo žmogaus, matyt, ir problema tolimesnė.“

Tenykščiams gyventojams lietuvių medikų pagalba yra neįkainojama, jiems sunku suvokti, kad kažkas atvyksta į jų šalį padėti. Kitų šalių šeimos gydytojų per tas kelias misijas neteko sutikti: „Net ir man pačiam buvo minčių, ką aš – šeimos gydytojas – ten galėsiu nuveikti. Pabuvojęs dviejose misijose, galiu pasakyti, kad šie medikai ten labai reikalingi ypač dėl lėtinių ligų, smulkių chirurginių procedūrų – gera buvo jausti, kad mūsų pagalba jiems ypatingai reikalinga ir svarbi. Tai yra mano kova su blogiu. Turiu padėti kuo sugebu“.

Gydytojas džiaugiasi, kad padėdamas ukrainiečiams ir pats gavo neįkainojamos patirties, kurios dirbdamas tėvynėje negautų: „Kompetencijos gerokai prasiplėtė, ypač teikiant pagalbą pacientams, kai yra psichologinių ir psichiatrinių ligų fonas. Kasdien savo darbe jų nematome ir tai yra naujas patyrimas bei žinios: kokie negalavimai ima varginti žmogų jam gyvenant nuolatos įsitempus, baimėje, išgyvenant prievartą, artimųjų sušaudymą, išlaisvintose teritorijose radus užminuotus namus ir automobilius. Grįžus namo dar ilgai neapleidžia girdėtos istorijos ir baisumų suluošinti žmonės.“

Kiekvienas medikų apsliankymas Ukrainoje vis kitoks

Kartu su S. Krunkaičiu į misiją Ukrainoje vyko ir slaugytojai Onė Bartkienė, Ina Šilingova bei Paulius Razmys.

Jie, dar pavasarį sugrįžę iš pirmosios misijos, tąkart dalinosi savo patyrimais karo siaubiamoje šalyje. Kitus du kartus jie vėl dirbo ligoninėse. Slaugytojai pasakoja, kad didžiausią jaudulį jiems sukėlė ukrainiečių medikų sutikimas, kai jie nuvyko antrąjį kartą: „Nuvykome į tą pačią ligoninę, kurioje buvome ir pirmą kartą. Apie mūsų atvykimą ligoninės administracija kolektyvui nepranešė baimindamasi, kad nesužadintų lūkesčių, kurie dėl karo aplinkybių galėtų būti neįgyvendinti. Kai atėjome į skyrių, kolegos ukrainiečiai buvo labai nustebę, apsikabinome, net graudinomės. Jie sakė, kad nelabai patikėjo mūsų pažadu sugrįžti – neva užsidėjome „pliusiuką“ ir pakaks. O mes po mėnesio atvykome vėl,“ – jautrias akimirkas prisimena O. Bartkienė.

O.Bartkienė perriša žaizdą

Pasak O. Bartkienės, dirbti antrąjį ir trečiąjį kartą nuvykus ten buvo lengviau – pirmiausia paprasčiau buvo išvykti iš namų: „Važiavome drąsiau nusiteikę, nes jau žinojome, kur važiuojame. Dirbti taip pat buvo lengviau, ypač trečios kelionės metu: toje ligoninėje jautėmės kaip namuose – visos jų tvarkos mums buvo žinomos, aišku, ką turime daryti. Galėjome dirbti pagal savo kompetenciją, panaudodami savo profesinius gebėjimus. O ir pacientų srautai buvo geriau suvaldyti, nes fronto linija buvo toliau, sužalojimus tvarstyti turėjome patirties, todėl darbas greičiau ėjosi.“

P. Razmys

Pasak P. Razmio, pirmosios ir vėlesnės misijos metu ir darbas ligoninėje, ir aplinka labai skyrėsi: „Pirmą kartą važiuodami regėjome tuščius miestus – tuščias gatves, išjungtas šviesas. Dabar atvykę matėme atsigaunantį gyvenimą – anksčiau išvykusieji sugrįžta, vakarais gatvės pilnos žmonių, dirba prekybos centrai, kavinės, važiuojant Ukrainos teritorijoje ir patikros punktų gerokai sumažėję. Labai savotiškas jausmas, kai priešingi dalykai regimi kartu – ir karas vyksta su pasikartojančiais oro pavojais, ir jiems nutilus – aktyvus civilinis gyvenimas.“

I.Šilingova perriša žaizdą

Slaugytojai Paulius Razmys, Onė Bartkienė ir Ina Šilingova dirbo ligoninėje, kurioje buvo gydomi kare sužaloti civiliai žmonės ir kariškiai. Kitos kelionės darbų prasme skyrėsi nuo pirmosios tuo, kad nors pacientų srautas ir buvo didelis, tačiau dirbti buvo lengviau: „Atvykę karo medikai padėjo sureguliuoti ir diferencijuoti pacientų srautus – tai padėjo efektyviau dirbti, – pasakoja P. Razmys. – Didelės humanitarinės aukštos kokybės medicininės siuntos (tvarsčiai ir kitos priemonės) padėjo greičiau sugydyti žaizdas – pakartotinų perrišimų kartais net nereikėdavo, jos užsitraukdavo žymiai greičiau naudojant, pavyzdžiui, vakuuminius tvarsčius. Ligoninė, kurioje dirbome, išties yra puikiai aprūpinta tokiomis naujoviškomis priemonėmis, kurių siuntė ir mūsų šalis.“

Paklausti, ar vyks su medikų misija į Ukrainą dar kartą, visi sutartinai atsakė: „Nesakau, kad ne.“

Medikai, dalyvavę jau ne vienoje misijoje Ukrainoje, dėkingi VUL Santaros klinikų administracijai už tai, kad prisidėjo prie galimybės padėti Ukrainos medikams – suprato būtinybę pagalbą organizuoti visą laiką, o ne kartkartėmis, kad labai svarbu perduoti praktiką kitam po tavęs atvykstančiam medikui.

Pirmąją misiją į Ukrainą organizavo ir logistiką koordinavo Sveikatos apsaugos ministerija, antrąją ir trečiąją – savanorius vienijanti asociacija Gedimino Legionas.

Ukrainiečiai dirba ir Santaros klinikose

Santaros klinikos ne tik prisidėjo siunčiant medikus į Ukrainą, bet ir priėmė dirbti norinčius Ukrainos piliečius, pabėgusios nuo karo. Pirmoji ukrainietė buvo įdarbinta įstaigoje jau kovo 21 d., o iš viso šiuo jų metu ligoninėje dirba 21. Dalis yra susitvarkę dokumentus kvalifikacijai ir dirba pagal išsilavinimą – medicinos gydytojas, slaugytojų padėjėjai, o kiti, kol tvarkosi reikalingus dokumentus, atlieka pagalbinių darbuotojų darbą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą