Ligita Juknevičiūtė
Tiek daug per tuos metus rašiau apie stiprybę ir pasitikėjimą Dievu, bet kai prireikė tas žinias pritaikyti praktiškai po Zorbos išėjimo, supratau, kad teorija ir praktika nebūtinai eina koja kojon.
Tą pačią dieną, kai Zorbą palaidojom, išlėkėm su Artūru į Lefkados salą. Maniau, reikia kažkur toli lėkti, gal taip pabėgsiu nuo liūdesio ir skausmo, užsimiršiu, pavyzdžiui, išvykus iš namų su nakvyne… Seniai svajojau pamatyti Lefkados salą, tą grožį su turkio spalvos jūra ir su didžiuliais baltais skardžiais, bet negalėjom išvykti taip toli be nakvynės, bent man taip atrodė, o palikti Zorbos nebuvo kam. Dabar buvom laisvi, tad išlėkėm, o Zorba liko užkastas po citrina prie namų, sode…
Tik atvažiavusi į Lefkadą supratau, kad padariau nesąmonę. Vakare užplūdo kaltės jausmas ir gėla… Naktis buvo bevek bemiegė, be to, lijo, ir joks salos grožis negalėjo nustelbti liūdesio, ašaros bėgo upeliais…
Supratau, kad neįmanoma pabėgti nuo liūdesio, nuo ilgesio, nuo savęs… Parlėkėm namo kitą dieną, ir dabar jau kas vakarą pastoviu prie to kapelio, paverkiu, nors atrodė, bandžiau save įtikinti, kad gal nelabai ir prisirišau prie to šuniuko… O visgi dar ir kaip… Suradau būdą ramintis, maitinu natūraliu maistu tris Christinos šunis, verdu košes, nešu jiems, glostau, bent taip patiriu kažką panašaus į Zorbos artumą…
Bet suvažiavo suskrido mano stovyklautojai, atsirado daug veiklos, bendravimo dešimčiai dienų, ir dienos užsipildė kitomis emocijomis, laiko ašaroti liko labai mažai.
Rytais darom mankštas, medituojam, bendraujam, keliaujam truputį, tapom, daug kalbamės… Visi labai skirtingi, bet tuo pačiu ir turim daug bendro. Norą suprasti, kas mes tokie, kas mūsų dar laukia. Kodėl neužtenka šitoj planetoj tik valgyti, daugintis ir dirbti, kodėl tas ilgesys kažko tikro, dieviško ir tyro gena mus į pasaulio kraštą, kodėl taip norisi atsakyti į būties ir prasmės klausimus, mylėti, tikėti, kad viskas turi prasmę.
Ieškom kartu tų atsakymų, dalinamės gyvenimo istorijomis, tiesiog džiaugiamės bendryste ir ramybe. Nes ramybė šiais laikais turbūt tampa didžiausia prabanga, nes aš pati jaučiu, kad vis sunkiau pasinerti į socialinių tinklų aktualijas, viskas pradeda nervinti, pranešimai apie karus ir pasaulio elitų susirūpinimas taikos siekiu jau akivaizdžiai kvepia falšu. Niekam tos taikos nereikia, ar čia tik man taip atrodo. Taikos reikia tiems paprastiems žmonėms, kurių balsas niekam nerūpi. Visokiems keistuoliams pacifistams poetams ir filosofams. Ir gal dar Dievui. Jis štai leido Etnai pasispjaudyti, gal tai privers žmones susimąstyti, kad nereikia to Dievo erzinti, nes Jam tereikia pajudinti smarkiau žemės plutą, ir baigsis visi karai.
Štai prie savaitę ir mus čia pakratė, nubudau trečią nakties, nes namas kaip reikiant drebėjo kokią minutę ar kelias, drebėjimo epicentras buvo vos už dvidešimties kilometrų Korinto įlankoje ir siekė net penkis balus. Koks jausmas? Nu toks įdomus, manau, kad baugoka per tuos drebėjimus tampa visiems. Tai kaip jaučiasi žmonės, kurie yra karo zonose, negaliu net pagalvoti.
Dėkoju Dievui už kiekvieną taikią dieną, taikią mintį, taikią būseną ir taikų žmogų, su kuriuo galiu pasikalbėti. Labai tikiuosi, kad Marijos žemė išvengs politinių žemės drebėjimų, visiems ir sau to linkiu. Kad didžiausias skausmas, kokį galimą būtų patirti, aplenktų mus. Kad aš galėčiau rašyti tekstus tik apie meilę, poeziją.
Štai ir šį vakarą graikų poeto Angelo Sikeliano viloje skaitėm su stovyklautojais eiles. Lino Bitvinsko, Juditos Vaičiūnaitės, Salomėjos Nėries, Radjardo Kiplingo. Taip aiškiai pajutau, kaip menas sujungia laiką, erdves, žmones, tautas, praeitį, dabartį… Homeras, lietuvių poetai, Kiplingo žmogus, Salomėjos Neries Karmen, Penelopė ir Kirkė, lietuviška Lino Bitvinsko Tiesa, visi susipynė vienoje laiko juostoje į stebuklingą audinį, o mano svečiai graudinosi, klausė eilių sustingę ir patys nustebę, kaip poezija gydo ir virpina sielą. Ne veltui Antikos laikais graikai susirgusį žmogų pirmiausiai gydydavo teatru. Nes kūnas serga dėl to, kad negaluoja siela. Pagydžius sielą, sveiksta ir kūnas. Ir mes taip gydomės čia, ramybės, jūros, tylos, saulės, tapybos sode, ir stebuklingų naujų potyrių dėka.
Ir jums linkiu surasti būdų sielai atgaivinti ir gydyti… Turim ir poetų, ir skaitovų… Patys esam apdovanoti kūrybos dovanomis, čia, mano stovykloje, žmonės paima teptukus į rankas pirmą kartą po dešimtmečių, ir, žinokit, sukuria nuostabių darbų, patys nustebindami save ir draugus. Nebijokite pirmųjų kartų, mes net neįsivaizduojame, kiek gero galim išspinduliuoti, jei tik leidžiam sau patikėti, kad galim viską. Svarbiausia, nurimkim ir kelkime širdis į šviesą, į Dievą, į save, į taiką ir ramybę… Nes ramybė yra dieviška būsena, juk pamenate. Ir sveikinu su prasidėjusia vasara, nerkime į ją kuo giliau.
