Gediminas Kiršinas
Pagaliau sulaukiau gražiai parašytų straipsnių – perskaičiau Karštame Komentare Rusteiką ir Vasiliauskaitę, – pasakė mano pašnekovas Naglio alėjoje. (Ir kokių tik žmonių nesutiksi Naglio alėjoje – Vasaros sostinėje!)
– Galų gale išmoko varyti propagandą kultūringai, – tęsė jis.
Aš nustebau:
– Palaukit, bet juk autoriai rašo prieš propagandą, už nuoširdžias tiesos ir demokratijos (laisvės) paieškas?
Pašnekovas prisistatė: politiniai rašytojai, kaip ir piliečiai, pirmiausia turi pasakyti patys sau, o po to ir kitiems – kas jie yra. Lietuviai? Internacionalistai (kosmopolitai)? Ar blogieji nacionalistai (nacistai)?
Nes politikoje negalima būti „žmogais“. Tokiais gali būti tik žmogeliai, neturintys politinių, tautinių ambicijų, pažiūrų – tik gyvenimą čia ir dabar. O perspektyvoje – užsienyje. Arba nutautintoje Lietuvoje…
– Kas tie Jūsų „trijų srovių“ atstovai? – paklausiau jo.
Toliau dėstysiu tik jo pažiūras, be mano klausimų – laisvai cituodamas:
Nejaugi neaišku? Tai ne ideologijos, o gyvi žmonės, gyvos politinės kultūros, nacijos.
Nacistai – jų būna labai kultūringų ir demokratiškų. Tai didžiosios tautos. Nors ir kaip jos apsimestų gerutėmis, jų tikslas – užgrobti, nutautinti, o kartais net išnaikinti mažas tautas.
Mes tai labai gerai patyrėme – nuo lenkų, rusų, vokiečių kultūrtregerybės, kai buvo grobiami net vaikai. Katalikybės, kai buvo šaudoma už maldas lietuviškai. Tarptautinės „pagalbos“, kurią visi prisimename… Visi jie buvo – grobikai ir kolonizatoriai.
„Kosmopolitai“ – tai geografinė tauta: Amerika iki Trampo, ir ES dabar. Jie – savo tautų priešai. Trampas gerai įvardijo: užtvindę savo šalis migrantais–neokolonizatoriais, grobikais. Tai vykdoma prisidengiant „superhumanizmu“, meile kitokiems ir melu, kai juoda vadinama balta, liga – sveikata.
Jų mene garbinami sukčiai, spekuliantai, vagys, biržos lošėjai, visokie moraliniai iškrypėliai. Bet pagarbos doriems, darbštiems žmonėms – su žiburiu nerasi.
Iš Trampo, beje, per daug nesitikiu. Vargu, ar jis apgins mus ar net savo šalį. Tuščia bačka daug barška. O ir neleis jam niekas praskolintos Amerikos padaryti „didele“.
Lietuviai ir kitos mažos tautos – tame tarpe ir Izraelis – nori tik išlikti. Jie nori tik savo tėvynės. Tai ir yra didysis A. Smetonos ir kitų panašių (kaip Netanyahu) „nusikaltimas“.
Kiek dar sovietiškai jį dergsime? Ar Jakubavičienės neskaitėte?
Smetona net numatė Hitlerio pralaimėjimą. O kad jam nepaskelbė karo – žinoma, blogai. Bet jis gyveno (kaip ir mes) neteisingumo epochoje. Nebuvo tobulas vadas – vedęs į pažangą. Per daug konservatyvus, per daug valstietiškas…
Zosė mėgo lošti kortomis su jaunais karininkais, ėmė pinigus iš sovietų, kai tautininkai buvo viską pralošę. Nes tauta jų nepalaikė, nes jie nemokėjo varyti propagandos, nesugebėjo meluoti.
Bet, kaip ir dauguma studentų, jis buvo už lietuvybę, už savo tautą. Jie net atlietuvino miestus, kariuomenę. Daug klaidų padarė: nesipriešino naciams užimant Klaipėdą, nesugebėjo organizuoti pasipriešinimo sovietams ginant Kauną.
Negalima atiduoti savo žemės be pasipriešinimo. O jeigu priešas kelis kartus stipresnis – priešintis reikia bent simboliškai, atsitraukiant. O jie net auksą rusams paliko – dėka salomėjų, cvirkų, krėvių, merkių, turauskų, vitkauskų…
Didelė klaida buvo biurokratijos įsikerojimas, tik stambiųjų ūkininkų rėmimas… (Beje, stambieji ūkininkai buvo sukilę prieš Smetoną – mano pastaba.) Kur eiliniai žmonės nesijaučia remiami – ten prisiveisia salomėjų, cvirkų, baltušių…
Nekalbant jau apie tiesioginius parsidavėlius ir agentus, tarnaujančius užsieniui ir kitoms tautoms.
(Paklausiau – tai ką daryti?)
Atsakė: pirmiausia – neleisti meluoti. O jei žmonės klysta – nebijoti jų ir savęs kritikuoti.
Net ir mažos tautos mus skriaudė… Kodėl leidžiamės? Juk žydus žudė labai mažai lietuvių (ne mes organizavome tas žudynes), o gelbėjo gal tūkstantis, rizikuodami savo vaikais.
Juk bylos apie tai yra – kodėl jos nepaviešinamos? Kodėl tyli arba meluoja istorikai? Kodėl visų atsiprašinėjame? Kodėl visiems pataikaujame? Kas mūsų tautos – baltų genčių – atsiprašys?
Kodėl nevykdome (nei viena Vyriausybė) pačios pažangiausios ir inovatyviausios politikos? Kodėl leidome viską išvogti ir sugriauti? Kodėl priveisėme begalę biurokratų ir naujų dvarininkų?
Kodėl vėl garbiname svetimuosius ir nematome savųjų? Todėl kad kai kurie kiti taip daro? Gal užteks beždžionauti?
Kada atsikratysime nepilnavertiškumo komplekso? Kodėl vokiečių firmai atidavėme geriausias žemes prie Baisogalos?
Nemokame net sviedinių pasigaminti? O juk galėtų mūsų Šikšniai ir Kubiliai bet ką sukurti… Tik valdžia jiems nepadeda.
Valdžia pataikauja nevykėliams kapitalistams, prisileidžia imigrantų, greit pradės smaugti savus, kurie nori gyventi laisvai. Svetimųjų naudai dirba…
Tegul būna Lietuvoj nors pusė milijono, bet tikrų lietuvių. Tie, kurie rėkia, kad „rusai puola“, padarė Vilnių rusakalbiu miestu.
Kai kurie lenkai (iš Baltarusijos atsibeldę ir nutautėję lietuviai?) jau net pavardžių su lietuviškomis galūnėmis nebenori „nešioti“, lietuviškai Lietuvoje kalbėti… Žmonės valdžioje kalba su akcentu… Kas toliau?
—
Nustebau išgirdęs jo kalbas. Kai kas patiko, kai kas – ne. Panašu į mūsų tautinės pakraipos kritikų kalbas, kai kas labai „smetoniška“.
– Koks puikus tautininkų lyderis būtų! Kodėl neinate į politiką? – paklausiau.
– Neturiu dviejų diplomų, nemoku angliškai, nesugebėčiau Seime kombinuoti… Juk ten persekioja visus, kurie vagia mažiau nei milijoną… Nemoka dalintis. Ką ten vienas kvailas veiksiu, – atsakė.
Neteisingas atsakymas… Į Seimą, mat, užsimanė. Gal geriau pirma eilinį darbą kokioje partijoje keletą metų padirbtų – pamaniau. Toks pat kaip visi – vien kritikuoti temoka… Įdomus „soviet-smetoninis“ tipas. Originali šalis esame.
Jis užbaigė taip:
Kur rasti TIKRĄ VADĄ, tikrą judėjimą už laisvės atgavimą, už tautos atgimimą?
Visi kitokie, visi susiskaldę. Nieko nebus iš tos masinės pliurpalynės.
Paskutiniai pabėgsime iš tokios Lietuvos…
O juk tokių gabių, kaip Rusteika ir Vasiliauskaitė, turime tikriausiai daug. Kodėl ant svetimo malūno vandenį pilame? Kodėl šunuodegiaujame, „meistriškai“ padlaižiaujame svetimiesiems?..
Numojo ranka ir nuėjo.
„Paskutinis lietuvis“? Ir tas temoka tik kritikuoti… kitus lietuvius. Kada gi išmoks tokie kartu su jais dirbti? Padėti sau ir kitiems – stengiantis neklysti kovoje už lietuvių tautos laisvę.
Lietuviška liga… Kokie individualistai esame! Tikrai „vakarietiška“ tauta…
Tokie ir miršta, nepasakę nei vieno viešo žodžio. Tik komentuoti drįsta.
