Dr. Nida Vasiliauskaitė
Salomėjos Nėries, kaip „išdavikės“, pjudymo kampanija tęsiasi ir įsibėgėja: Vilniaus savivaldybė taikosi nugriauti skulptoriaus Vlado Vildžiūno jai sukurtą paminklą (modernistinį, todėl visai nepatikusį tuometinei nomenklatūrai – bet pastatyti leistą) kaip neva sovietiškumo pašlovinimą ar simbolį (o tai vienas nedaugelio vykusių, gerų paminklų Vilniuje, puikus meno kūrinys, tikrai niekuo nesovietinis, jau nekalbant apie tai, kad Salomėja Nėris – viena didžiausių Lietuvos poečių – paminklo tikrai verta, kad ir kokie būtų jos politiniai pasirinkimai ir biografiniai faktai).
Salomėjos gynimo linija paprastai koncentruojasi į jos kaip poetės nuopelnus, pripažįstant „apmaudų išdavystės faktą“, skaitant jos „Žiemos pasaką“, „Eglę žalčių karalienę“, „Sigutę Našlaitėlę“ ir kitus, daugybei žmonių brangius nepolitinius kūrinius, bet vengiant prisiminti ir kalbėti apie politinius, kuriuos tačiau noriai traukia ir eskaluoja Salomėjos Nėries smerkėjai, įrodinėdami, kad, žiū, ji tikrai išdavikė ir, žiū, jos poezija – va tokia, okupantų bei komunizmo (vadinasi, tremčių į Sibirą, stribų ir KGB) pašlovinimas.
Tie, kuriems Salomėja brangi, tada droviai tyli, suka akis į šoną ir prigalvoja jai dažnai nelabai vykusių pateisinimų, visokių „Taip, bet…“ („Taip, bet ji parašė ir daug ko gražaus…“, „Taip, bet ji negalėjo kitaip, priversta buvo“, „Taip, bet ji nesigaudė politikoje, jauna, naivi, suklaidinta buvo…“, „Taip, bet ji negalėjo iš anksto žinoti, kas nutiks vėliau“, „Taip, bet tai, kas nutiko, būtų nutikę ir be šių jos eilių ar vizito į Maskvą“).
Todėl siūlau pagaliau išspręsti šią situaciją ir drąsiai imtis būtent šių kūrinių, nenutylėti jų kaip „gėdos dėmės“, nes būtent jie padės įsiklausyti ir suprasti žmogų, kuris, anuomet, aiškiai ir sąmoningai (ne, ne apgautas ar suklaidintas) renkasi „raudonus“, idant nereikėtų rinktis „rudų“, situacijoje, kuomet nesirinkti nei vienų nebuvo galima, o tiek protas, tiek širdis visiems, kurie juos tada turėjo, aiškiai siūlė rinktis jau verčiau „raudonus“, kaip rinkosi ir Vakaruose daug paties aukščiausio rango intelektualų ir menininkų (Bertoldas Brechtas, Jeanas Paulis Sartre’as, Simona de Beauvoir, Pablo Picasso, Federico Lorca, Diego Riviera, Paolo Pasolini, Maurice’as Merleau-Ponty… – paminint tik keletą). Jie taip rinkosi anaiptol ne todėl, kad pritarė gulagams, totalitarizmui, „proletariato diktatūrai“ ir KGB rūsiams, o todėl, kad baisėjosi Holokaustu, gestapu, rasizmu ir buvo antifašistai; Salomėja Nėris – irgi, jos tikrosios politinės pažiūros buvo būtent antifašizmas, laisvės ir socialinio teisingumo siekis, o ne koks nors specifinis sovietiškumas).
Lietuvos nepriklausomybei buvo galas bet kuriuo atveju, laimėjus bet kuriems (laimėjus „rudiems“, iš visa ko sprendžiant, Lietuvos būtų laukęs dar kur kas kraupesnis likimas), tad kokiu pagrindu ir prasme Salomėją išvis įmanoma vadinti „kolaborante“? Nebent jei „kolaborantas“ – kiekvienas anuomet išlikęs gyvas ir sutikęs Lietuvoje gyventi toliau, nebėgęs nei į užsienį, nei į mišką, kiekvienas vairavęs troleibusus, statęs gamyklas, redagavęs knygas, taisęs tarybiniams LTSR piliečiams dantis, mokęs vaikus matematikos ir lankęs mokyklą. „Taip, bet“ jie juk dažniausiai išvis neturėjo politinių pažiūrų, o Salomėja turėjo, net atitinkamų eilėraščių parašė.
Pavyzdžiui, apie keturis komunarus, sovietų pastatytas paminklas kuriems seniai išvežtas į Grūto parką. Kas buvo tie „keturi komunarai“? Keturi tarpukario Lietuvos piliečiai, 1926-ais Antano Smetonos (ką tik įvykdžiusio perversmą prieš teisėtai demokratiškai išrinktą prezidentą Kazį Grinių, ir įvedusio autoritarinį profašistinį režimą) įsakymu įkalinti ir sušaudyti, nes bandė suorganizuoti perversmą prieš Smetoną ir jiems nepavyko. Taigi – patys tikriausi politiniai kaliniai, taip, kairiųjų pažiūrų, kaip ir beveik visi antifašistai ir antiautoritarai to meto Europoje. Viskas vyko gerokai iki Lietuvos okupacijos.
Salomėjos eilėraštis apie juos toks:
Jie keturi
Kalėjimo duris
Nakčia pravirkdė.
Jie – keturi
Pajuto beturį
Po gyvą širdį.
Žinojo, nebegrįš
Daugiau pro šias duris…
Pagavo tyrų vėjas.
Ir žengė keturi. –
Padangėj vyturys
Pavasarį čiulbėjo.
Ir mąstė keturi:
Kad būčiau vyturys –
Skrajot galėčiau –
Kad būčiau vyturys!
Nors vėjas, nors šiaurys! –
Padangėn lėkčiau.
Padangėn – kuo toliau, –
Su debesiu keliaut,
Su saule kilti!
Saulužė sau keliaus –
O širdis plakt paliaus…
Akis užtemdo smiltys.
Nebėr nė vyturių…
Po kojom keturių
Vaitoja sniegas tik. –
Ir vėtra laužo
Laukuose beržą,
Beržą paliegusį.
Naktis… mama… gera…
Su debesų skara
Mėnulį dangsto –
Komandą pasakys…
Pirma uždengs akis –
Uždengs akis iš anksto.
Nedenkite akių!
Mes tikim – aš tikiu:
Tironams galas!
Ne šiandien gal, ne tuoj
Tikrai skambės rytoj Internacionalas!
Kas tai? Tiesiog laikraštinė sovietinė propaganda, rodanti Salomėjos „parsidavėliškumą“? O gal „užsakytas“ tekstas, nesusijęs su ja ir jos politinėmis pažiūromis? Nei viena, nei kita. Ar šis eilėraštis geras kaip eilėraštis? Tikrai taip. Kodėl?
Pirmiausia todėl, kad, kartą išgirstas, jis įstringa į sąmonę ir joje skamba, priverčia aprašomą sceną išvysti ir patirti iš vidaus, kvėpuoti paskutinį kartą vėsiu nakties oru kartu su pasmerktaisiais mirti (kas jie bebūtų). Todėl, kad jis gyvas ir tikras, tai vienas geriausių man žinomų lietuvių literatūroje į aiškią neišvengiamai greitą mirtį einančių žmonių paskutinių akimirkų pavaizdavimas. Be jokio dirbtinio herojizmo, be tuščių deklaratyvių lozungų, be pozos, nevaizduojant drąsuolių ir neapsimetinėjant, kad mirti – vieni niekai (kaip daugybėje vienas už kitą prastesnių įvairių politiškai dabar labai pagirtų autorių eilėraščių, šlovinančių teisingą objektą – partizanus). Bijant, sau nemeluojant, tuščiai nesiguodžiant, jaučiant ir matant, suvokiant mirties artumą, mylint gyvenimą, bet dar labiau mylint laisvę, be kurios gyvenimas – nepagyvenamas. Jie – atskiri asmenys ( „pajuto beturį po gyvą širdį“, kalba atskirai, lyrinis subjektas – „aš“, o ne „mes“), o ne kolektyvas, ne „klasė“ ir ne tauta.
Nėra čia jokios indoktrinacijos, jokių sovietinių argumentų ar klišių, taip jautėsi bet kurios epochos pasmerktieji mirčiai dėl politinių priežasčių, bet kurios epochos kovą pralaimėjusieji, čia tik vienintelis konkrečią epochą apytikriai nurodantis žodis – „internacionalas“ (priminsiu, kad jo originalas – prancūziškas, Internacionalas Europos kairėje skamba nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, kaip politinės laisvės viltis ir pažadas; be tų idėjų moderni Europa, į gera ar į bloga, nebūtų susikūrusi, tebegyventume luominėse visuomenėse).
Žmogus, kuris taip rašo, nieko neišdavė ir nieko nepardavė, Salomėja meilės ir ištikimybės Smetonos režimui prisiekusi nebuvo, tai buvo autoritarinis režimas, ji juo pagrįstai nuoširdžiai bodėjosi, todėl negalėjo nesimpatizuoti sušaudytiems politiniams kaliniams, mėginusiems Lietuvą vėl padaryti laisva ir demokratine.
Šis eilėraštis – raktas Salomėjos „išdavystei“ suprasti: nieko ji neišdavė, savo politiniais eilėraščiais paliko liudijimą, kas dėjosi toje pusėje atsidūrusių, taip pasirinkusių žmonių sielose, liudijimą, leidžiantį juos suprasti, užuot apsiribojus supratimą draudžiančia mūsų laikmečio politine propaganda, liepiančia tiesiog vienus besąlygiškai pasmerkti, kaip dehumanizuotus monstrus, o kitiems tiesiog besąlygiškai paklusti.
Pacituotasis eilėraštis – gal netgi raktas, paaiškinantis, kodėl būtent Salomėjos (o ne realiai kaltųjų, ne sovietų administratorių, ne smetoniškos Lietuvos atsakingų asmenų, ne stribų ir ne paties Smetonos) atžvilgiu dabar liejama tiek politinės neapykantos, kodėl būtent ji paversta atpirkimo ožiu – ne todėl, kad ji kaip nors išimtinai sovietinė ar kalta dėl Lietuvos okupacijos, o todėl, kad ji „išdavė (save visai Lietuvai primetusį) Smetoną“, kad ji liudija buvus žmonių, nesidžiaugusių ir turėjusių priežasčių nesidžiaugti autoritariniu režimu, kurio įpėdiniai dabar sukūrė mums „geriausia, kas mums nutiko“ ir netgi atliko kai ką analogiško Smetonos perversmui.
