Valdas Anelauskas
Specialiai „Karštam komentarui“ iš JAV
„Aš matau Ameriką, sėjančią nelaimes.
Matau Ameriką kaip juodą prakeiksmą pasauliui.“
— Henry Miller
Norėjau kadaise šiuos amerikiečių rašytojo Henrio Milerio žodžius panaudoti kaip epigrafą savo knygai apie tokią Ameriką, kokia ji iš tikrųjų yra. Tačiau leidykla nesutiko — sakė, jog tai, atseit, būtų pernelyg radikalu. Man taip neatrodo. Ir prieš 27 metus neatrodė, o dabar, po to, kai Amerika per praėjusį nuo mano tos knygos išleidimo laiką pasauliui tiek daug blogo padarė, — tuo labiau… Amerika iš tiesų šiandien pasauliui yra tarsi koks juodas prakeiksmas.
Ne be reikalo juk sakoma, kad yra blogis, yra didelis blogis ir yra Amerika — pats didžiausias, tiesiog absoliutus blogis…
Imkime štai kad ir patį šviežiausią to pavyzdį. Šių metų vasario 28 dieną Irano mieste Minabe įvyko tai, kas turėtų patekti į istoriją kaip vienas baisiausių karo nusikaltimų. Tačiau vargu ar pateks. Kadangi tai padarė Amerika.
Tą dieną dvi amerikiečių „Tomahawk“ raketos pataikė Irane tiesiai į mergaičių mokyklą.
Sporto aikštelėje — vaikų žaislai. Klasėse — suolai, vadovėliai, sąsiuviniai… Ir tose klasėse smūgio momentu buvo vaikai. Mažos mergaitės. Nuo septynerių iki dvylikos metų.
Aukų skaičius — 180. Didžioji dauguma jų, 165, — pradinės mokyklos mokinės. Mergaitės, kurios atėjo mokytis. Mergaitės, kurios svajojo apie ateitį. Mergaitės, kurios niekada netaps suaugusiomis…
165 vaikai. Per vieną smūgį. Per vieną minutę.
Prie to prisidėjo dar ir 96 sužeistieji — tie, kurie išgyveno, bet liks invalidais visam gyvenimui, kurie kiekvieną naktį matys košmarus, tie, iš kurių buvo pavogta vaikystė.
Vaizdo įrašuose iš tragedijos vietos — vaikiškos kuprinės tarp griuvėsių. Maži bateliai dulkėse. Krauju aplietos lėlės.
Smūgis buvo suduotas taikliai — pagal tikslias koordinates — į pastatą, kurio buvo neįmanoma supainioti su kariniu taikiniu.
Ir tai nebuvo vienintelis toks atvejis. Vos per vienerius metus JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija surengė 626 oro smūgius septyniose šalyse. 626 kartus smogė raketos, krito bombos. 626 kartus mirtis atskriejo iš dangaus.
Dabar klausimas: kas tada šiandien pasaulyje yra pats didžiausias teroristas?
Yra, beje, net štai toks anekdotas, kurį anądien radau interneto platybėse: pragare susitinka Čingischanas, Napoleonas, Hitleris ir Donaldas Trampas. Čingischanas sako: „Aš užkariavau pusę pasaulio! Turėjau pusę milijono raitelių, o mano arkliai gėrė vandenį iš Volgos ir Huanghės! Mano imperija driekėsi nuo Kinijos iki Rusijos!“ Napoleonas: „O aš nužygiavau iki Maskvos ir atgal, ir visa Europa gulėjo man po kojomis! Mano armija vieną po kitos užimdavo sostines!“ Hitleris: „O aš pradėjau karą, kuriame žuvo dešimtys milijonų, ir degė visas pasaulis! Mano mirties mašina veikė kaip laikrodis!“ Trampas išsitraukia „iPhone“, parodo nuotrauką su mokyklinėmis kuprinėmis, išmėtytomis tarp griuvėsių, ir sako: „Vaikinai, jūs visa tai darėte dešimtmečius, o aš per vienerius metus įsakiau bombarduoti septynias šalis, viena raketų pora vienoje mokykloje nužudžiau 165 vaikus. Ir paskelbiau save taikdariu. Tai kas dabar čia didžiausias kraugerys?“
Juokinga? Man — ne.
Nes šis anekdotas — ne juokas, o fakto konstatavimas.
Teroristas — tai ne tik mirtininkas, kuris susisprogdina pats save kokiame nors Jeruzalės ar Tel Avivo supermarkete, neturėdamas armijos ir aviacijos, bet ir tas (net labiau tas), kuris sėdi Baltuosiuose rūmuose, geria dietinę kolą ir duoda įsakymą numesti bombą ant mokyklos, kurioje mokosi septynerių metų mergaitės. Teroristas — tas, kuris žudo taikius žmones, nesvarbu, ar jis tai daro su šachido diržu, ar su aukšto tikslumo raketa.
Pagal šį apibrėžimą būtent JAV prezidentas Donaldas Trampas šiandien ir yra didžiausias teroristas pasaulyje.
Taigi visos kaukės dabar nuplėštos. Iranas liepsnose. Trampas patenkintas.
Kaip tą būtų galima paaiškinti?
Yra politikų, kurie keičia savo pozicijas tyliai — taip, kad beveik niekas to ir nepastebi. Su mūsų Donaldu Trampu viskas kitaip. Jo retorika visada buvo garsi, ryški ir įsimintina. Būtent todėl taip sunku nepastebėti, kaip stipriai ji dabar staiga pasikeitė.
Dar visai neseniai jis buvo „taikos prezidentas“ — žmogus, kuris iškilmingai žadėjo ištraukti Ameriką iš begalinių karų ir niekada neleisti įvykti globalinei katastrofai.
Buvo laikas, kai Trampas mokėjo sakyti dalykus, nuo kurių žmonėms gniauždavo kvapą. Ne todėl, kad jie būtų buvę protingi ar gilūs, o todėl, kad buvo neįtikėtinai pompastiški.
Savo priešrinkiminėje retorikoje Trampas buvo nuoseklus iki nuobodumo. „Mes niekada neturėjome eiti į Artimuosius Rytus. Mano vadovavimo metu mes visam laikui užversime šį kvailų, beprasmių begalinių karų puslapį“, — kartodavo jis mitinguose, ir tai skambėjo labai įtikinamai.
„Aš — vienintelis, kuris gali užkirsti kelią Trečiajam pasauliniam karui. Lengvai. Aš duodu šį pažadą“, — štai taip, be menkiausios abejonės, be išlygų, be jokio ryšio su realybe.
Salė sprogdavo nuo aplodismentų. Žmonės tikėjo. Arba labai norėjo tikėti, nes alternatyva atrodė blogesnė.
Jau praėjusių metų vasarą savo socialiniame tinkle „Truth Social“ jis staiga ėmė ir pareiškė, kad esą „vykdąs Dievo misiją“ ir kad „niekas negali sustabdyti to, kas artėja“… Tada buvo sunku suprasti, ką jis turėjo omenyje.
Gi dabar tas pats „taikdarys“ Trampas, kuris žadėjo, kad nebus jokių karų, štai užpuolė Iraną, pradėjo eilinį Amerikos karą skambiu pavadinimu „Epinis įniršis“. Ir būtent tuose pačiuose Artimuosiuose Rytuose, į kuriuos, pagal jį, „niekada nereikėjo eiti“…
Kaip kažkas labai taikliai apie jį pasakė, Trampas „prarado savitvardą ir su velnišku juoku šoka ant peilio ašmenų“… Ką gi, kaukės nuplėštos… Pragaro vartai plačiai atsivėrė…
Kaip tą galima būtų (bent jau pabandyti) paaiškinti?
Amerikoje yra tokia organizacija — „Kariškių religinės laisvės gynimo fondas“. Kaip nurodyta šios organizacijos įstatuose, ji siekia užtikrinti JAV kariškiams galimybę išpažinti savo religiją (ar neišpažinti jokios), nebijant diskriminacijos ar prievartos, taip pat prisidėti prie religijos ir valstybės atskyrimo kariuomenėje.
Nuo šeštadienio ryto, vasario 28 d., iki pirmadienio vakaro, kovo 2 d., fondas užregistravo daugiau kaip 110 skundų iš JAV kariškių. Skundai buvo gauti iš daugiau nei 40 skirtingų dalinių, esančių mažiausiai 30 karinių bazių tiek JAV teritorijoje, tiek už jos ribų. Beveik visi skundai buvo kolektyviniai — iš kariškių, išpažįstančių įvairias religijas.
Visų skundų esmė ta, kad iš vadų (ir galiausiai JAV Karo ministerijos) pusės kariškiai patiria stiprų religinio pobūdžio spaudimą. Vadai tai daro tarsi pagal vieną programą.
Skundų esmė šokiruoja net daug mačiusius ekspertus. Kariškiai skundžiasi „begaline euforija“ kariuomenės vadovybėje, kur atvirai kalbama apie būtinybę pralieti kraują, kad būtų priartintas Armagedonas. Ypatingą vaidmenį šiame ideologiniame apdorojime atlieka pats JAV karo ministras Pitas Hegsetas, kuris, pasak šaltinių, aktyviai diegia religinę propagandą: maldos susirinkimai ir Biblijos studijavimas tapo privaloma kareivių parengimo dalimi.
Komentuodamas situaciją, nepriklausomas žurnalistas Džonatanas Larsenas, atlikęs specialų tyrimą, patvirtino, kad amerikiečių daliniuose, dalyvaujančiuose operacijoje prieš Iraną, būtent vyrauja religinės euforijos atmosfera. Įvairaus rango vadai — nuo kapelionų iki rikiuotės karininkų — įtaigoja pavaldiniams, kad šie dalyvauja ne tik karinėje kampanijoje, bet ir senųjų Biblijos pranašysčių išsipildyme. Kai kurie vadai konfliktą net vadino „Biblijoje išpranašautu“. Vienas kovinio padalinio vadas per instruktažą taip ir pareiškė, kad karas su Iranu yra „Dievo plano dalis“, o Trampas — „Jėzaus pateptas tam, kad Irane įžiebtų signalinę ugnį ir sukeltų Armagedoną“…
Ką gi, šitoks apokaliptinis mąstymas gali pateisinti bet kokius veiksmus, jeigu jie yra laikomi „dieviškojo scenarijaus“ dalimi…
Todėl žurnalas „Rolling Stone“ ir pavadino Trampą „paskutiniųjų laikų prezidentu“, pažymėdamas, kad būtent biblinis apokaliptinis mąstymas maitina tikėjimą, jog savo politika Trampas esą atlieka vaidmenį dieviškoje dramoje.
Tačiau aš esu įsitikinęs, kad iš tiesų nėra jokio didelio skirtumo, kas yra JAV prezidentas: Trampas ar Baidenas, ar koks kitas eilinis „Mašiachas“. Kaip labai gerai pasakė buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, „Ovaliajame kabinete galima pasodinti nors kad ir daržo kaliausę ar faraono mumiją — iš esmės niekas nepasikeis“. Būtent! Aš pats dabar į viską čia jau daugmaž panašiai žiūriu.
Esmė — pačioje Amerikoje, o ne jos eiliniame prezidente. Gerai kažkas (nepamenu, kas) pasakė, kad „teoriškai Trampą galima išvaryti iš Amerikos, bet iš Trampo Ameriką išvaryti neįmanoma“…
Kur glūdi šaknys?
Taigi tad mėginkime „pasikapstyti“ kiek giliau ir išsiaiškinti, nuo ko gi viskas čia priklauso, kada tai prasidėjo, kur vis dėlto glūdi amerikiečių kvazireliginės ideologijos šaknys. Koks daugumos amerikiečių ideologinis-vertybinis pagrindas, jeigu toks apskritai yra?
Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikėtų pirmiausia pažvelgti giliai į Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją. Na, o ta istorija tai juk iš tikrųjų baisi! Apie ją būtų galima kalbėti ir kalbėti, pateikiant daugybę šiurpių faktų.
Lietuvoje, leidykloje „Mintis“, dar 1977 metais buvo išleista istorinė knyga tokiu pavadinimu: „JAV: 200 metų — 200 karų“. Remdamasis gausia ir daugeliu atžvilgių unikalia faktine medžiaga, knygos autorius meistriškai atskleidė tikrąjį Amerikos veidą.
Nuo pat šios valstybės atsiradimo 1776 metais (t. y. per lygiai 250 metų) JAV niekada nebuvo tokio dešimtmečio, kad ši šalis nekariautų. Vienintelis kartas, kai JAV penkerius metus gyveno be karo, buvo Didžiosios depresijos izoliacionizmo laikotarpiu — 1935–1940 m. Kad tai būtų lengviau įsivaizduoti, pasirinkite bet kuriuos metus nuo 1776-ųjų, ir maždaug su ~93 % tikimybe Amerika tuo metu buvo įsitraukusi į kokį nors karą. Nė vienas JAV prezidentas negali būti laikomas taikos laikotarpio prezidentu. Visi jie techniškai buvo kariaujančios valstybės prezidentai.
Daugumą šių karų pačios Jungtinės Amerikos Valstijos ir pradėjo. Nenuostabu, kad Amerikos karinės išlaidos užgožia viso likusio pasaulio išlaidas kartu sudėjus. Nenuostabu tad ir tai, kad pasaulis Ameriką laiko grėsme numeris vienas…
Be tiesioginio dalyvavimo karuose, Amerika visą laiką kišosi į kitų šalių reikalus, remdama vadinamuosius „proxy“ karus (kurstydama pilietinius karus ir separatistinius konfliktus, naudingus JAV), skatindama antivyriausybinius sukilimus (vadinamąsias „spalvotąsias revoliucijas“), vykdydama žmogžudystes, tiekdama ginklus ir amuniciją bei mokydama sukilėlių ginkluotas pajėgas. Visa tai, savaime suprantama, padarė didžiulę žalą daugelio šalių socialiniam stabilumui ir visuomenės saugumui.
2023 metais paskelbtoje stulbinančioje Brauno universiteto projekto „Karo kaina“ ataskaitoje pateikiamas vertinimas, kad vien XXI amžiuje dėl Jungtinių Valstijų pradėtų karų žuvo mažiausiai 4,5 milijono žmonių. Tai yra neginčijamas Amerikos atsakomybės įrodymas — tiek demokratų, tiek respublikonų administracijų laikotarpiu — už didžiausius XXI amžiaus nusikaltimus.
Tad drąsiai galima teigti: JAV istorija — tai žiaurių nusikaltimų žmonijai ir žmogiškumui istorija. Tai būtent baisiausio terorizmo istorija!
Ant milijonų nužudytų žmonių kaulų ir pelenų buvo sukurta Amerika tokia, kokia ji šiandien yra, deja…
„Spindintis miestas ant kalvos“
Pirmieji europiečiai, apsigyvenę Šiaurės Amerikoje, buvo protestantai puritonai — religiniai fanatikai, kuriems paraidžiui suvokiama Biblija buvo absoliutus jų praktikuojamos religijos pagrindas. Visi girdėjome metaforą, kad Amerika esą yra „spindintis miestas ant kalvos“. Mano manymu, čia būtent akivaizdus ryšys su bibline vadinamojo Kalno pamokslo vieta: „Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno“ (Evangelija pagal Matą 5, 14).
Šį įvaizdį pirmieji ir panaudojo kolonistai, vadinamieji „piligrimai“, atvykę į Amerikos žemyną iš Europos. Vienas jų, Džonas Vintropas, pirmasis Masačusetso įlankos kolonijos gubernatorius, 1630 metais, laive, kelionės į Ameriką metu, savo pamoksle „Krikščioniškojo gailestingumo modelis“ pasakė: „Todėl turime nepamiršti, kad būsime tarsi miestas ant kalvos — visų tautų žvilgsniai bus nukreipti į mus; ir jei mes nepateisinsime mūsų Viešpaties lūkesčių šiame darbe, kurio ėmėmės, tapsime pajuokos objektu visame pasaulyje, atverdami burnas priešams, kurie keikia Viešpaties ir Jo gynėjų kelius“.
Vėliau jis ne tik savo įkurtą miestą Bostoną, bet ir visą Ameriką pavadino „spindinčiu miestu ant kalvos“, turėdamas omenyje, matyt, biblinę Jeruzalę, į kurią veržėsi žydai: „Viešpaties namų kalnas iškils aukščiau už visus kalnus ir kalnelius. Į jį plūs visos tautos. Daug tautų ateis ir sakys: „Eikime prie Viešpaties kalno, į Jokūbo Dievo namus, kad Jis mokytų mus savo kelių ir mes vaikščiotume Jo takais“. Nes iš Siono išeis įstatymas, o iš Jeruzalės — Viešpaties žodis“ (Izaijo knyga 2, 2–3).
Amerikos kolonistai–„piligrimai“, beje, ir laikė save tarsi „naujaisiais žydais“. Net buvo svarstoma, kad oficialiąja Amerikos kalba turėtų tapti būtent hebrajų, o ne anglų kalba. Nemažai amerikiečių ir šiandien vis dar nuoširdžiai tiki, neva Amerika — tarsi naujasis biblinis Izraelis, kuriam paties Dievo suteikta teisė valdyti visą likusį pasaulį. Ir, taip, daug amerikiečių netgi mano, kad jie, kaip ir žydai, yra „Dievo išrinktoji“ tauta…
Šis palikimas iki šiol daro didžiulę įtaką amerikiečių mąstymui, ir visa šiandieninė amerikanizmo ideologija, galima sakyti, yra savotiškas sugrįžimas prie šio religinio šaltinio.
Savo išrinktumo idėja tapo ne tik puritonų persikėlėlių į Ameriką savimonės pagrindu, bet ir vėliau turėjo didžiulę įtaką būsimos JAV valstybės vertybėms, ypač nacionalinio išskirtinumo pasaulėžiūrai, pagal kurią Jungtinės Valstijos neva užima ypatingą vietą pasaulyje.
Terra nullus
Mes įpratę manyti, kad religija ir politika yra skirtingos sritys: pirmoji kalba apie amžinąsias vertybes, antroji — apie žemiškąsias. Tačiau Amerikoje jos susipina į keistą raštą, kuris nulemia milijonų žmonių sąmonę ir realius politinius sprendimus.
Be abejo, lemiamą vaidmenį JAV bei šios visuomenės kūrime suvaidino pradinis Amerikos vystymosi etapas, kuomet vienų atvykėlių ryškus praturtėjimas, o ir apskritai visų atvykėlių gyvenimo lygio augimas daugiausia vyko vietinių gyventojų plėšimo ir naikinimo sąskaita, pasisavinant jų žemes. Amerikos indėnai tapo paties baisiausio genocido aukomis žmonijos istorijoje!.. Tad drąsiai galima būtų teigti, kad „spindintis miestas ant kalvos“ ir buvo pastatytas ant milijonų išžudytų tikrųjų Amerikos žemės šeimininkų kraujo ir kaulų, juos beatodairiškai naikinant bei atimant jų žemę.
Dabar visiems aiškinama, neva JAV sukūrė darbščių europiečių kolonistų rankos. Atseit, viskas čia sukurta iš nieko, ant terra nullius — niekieno žemės. Nors tai tikrų tikriausia nesąmonė, didžiausias absurdas! Tiesa yra tokia, kad atėjūnai iš Europos šalių pasireiškė Amerikoje kaip tikri okupantai, žiaurūs banditai ir plėšikai, susikūrę sau gerovę iš milijonų vietos gyventojų indėnų genocido, niekuo nekaltų žmonių kančių ir mirčių!..
Besikuriant Jungtinėms Amerikos Valstijoms, faktiškai buvo išnaikinti ištiso kontinento gyventojai! Kai europiečiai kolonistai pradėjo kurtis Šiaurės Amerikoje, ši teritorija buvo gausiai apgyvendinta čionykščių indėnų tautų. Atvykėliai okupantai absoliučiai ignoravo vietinių indėnų nuosavybės teises, genčių interesus, praktiškai nuo pat pradžių paskelbė jiems žūtbūtinį karą.
Atvykėliai dažnai be jokios priežasties puldinėdavo, žudydavo indėnus, degindavo jų gyvenvietes. Ginkluoti lankais ir strėlėmis, indėnai, žinoma, negalėjo pasipriešinti užkariautojams, kurie naudojo šaunamuosius ginklus. Todėl susirėmimuose vienam žuvusiam atėjūnui tekdavo dešimtys nužudytų indėnų. Susidoroję su indėnų genčių vyrais kariais, okupantai puldavo indėnų kaimus, kur būdavo likę tik moterys, vaikai ir senoliai, ir visus juos negailestingai išžudydavo. Visi esame girdėję liūdnai pagarsėjusį to meto amerikietišką posakį: „Geras indėnas — negyvas indėnas“…
Tas indėnų gentis, kurių atvykėliai okupantai negalėjo iškart sunaikinti ginklu, ilgainiui išnaikino klasta ir apgaule. Šia prasme labiausiai paplitęs indėnų genčių naikinimo būdas — pardavinėjami ar netgi dykai dalijami indėnams apklotai, užkrėsti raupais ir kitomis baisiomis ligomis, o taip pat vadinamasis „ugninis vanduo“ — alkoholis.
Užgrobę indėnų žemes, atvykėliai okupantai paskelbė vietinius gyventojus… užsieniečiais ir, pagal JAV galiojusius įstatymus, kurie veikė net iki 1924 metų, indėnai nebuvo laikomi šios šalies piliečiais ir apskritai neturėjo jokių teisių!.. Tuo pat metu aktyviai buvo įgyvendinama indėnų asimiliacijos politika. Šiuo tikslu indėnų vaikus prievarta atimdavo iš tėvų ir atiduodavo į specialiąsias valstybines mokyklas-internatus. Vaikų tėvams būdavo draudžiama lankytis tose mokyklose, o pačius vaikus bausdavo, jeigu šie išdrįsdavo šnekėtis tarpusavyje gimtąja kalba. Atplėšti nuo tėvų, jiems įprastos aplinkos, kultūrinės terpės, indėnų vaikai gana greitai prarasdavo savo identitetą, etninę savivoką.
Dabar Amerikos indėnai, galima sakyti, beveik išnaikinti, dauguma indėnų buvusių tautelių galutinai išnykusios. Indėnų procentinė sudėtis šiuolaikinėje Amerikoje labai maža — indėnai sudaro ne daugiau kaip 1 procentą JAV gyventojų.
B.d.
