Vytautas Mikalauskas
Finansinė hegemonija šiandien yra pagrindinis globalistinės galios instrumentas. Finansinė oligarchija kontroliuoja pinigų politiką per centrinius bankus, tokius kaip Federalinis rezervų bankas ir Europos Centrinis Bankas, naftos dolerių sistemą, kuri buvo sukurta 1971–1973 m. po puikiai organizuoto karo Artimuosiuose Rytuose, sukėlusio milžinišką kainų šuolį naftos sektoriuje, o kartu ir nesibaigiantį dolerio poreikį, kuriuo grindžiama pasaulinė prekyba. Tokie centrai kaip Panama, Šveicarija ar Kaimanų Salos palengvina paslėpto turto valdymą ir sistemingą mokesčių slėpimą. Pastaroji sritis daugiausia priklauso Londono Sičio (City of London) finansinės oligarchijos daliai.
Nereikia stebėtis, kad ši sistema turi milžinišką įtaką šalių politinėms partijoms ir vyriausybėms. Aišku, labiausiai tų valstybių, kurios priskiriamos Vakarų pasauliui arba įvardijamos kaip „demokratijos“, taip pat ir už šio sąlyginio teritorinio apibrėžimo ribų. Vien todėl verta pasidomėti, iš kur vienas ar kitas politikas ruošiasi ateiti į valdymo struktūras.
Svarbi šios finansinės hegemonijos dalis yra pasaulinės reitingų agentūros, tokios kaip „Moody’s“, „Standard & Poor’s“ ar „Fitch“. Šios institucijos vertina šalių kreditingumą, tiesiogiai darydamos įtaką jų galimybėms skolintis ir mokamų palūkanų normoms, o už jų stovi tas pats globalus finansinis klanas. Agentūrų užduotis – išsaugoti pagrindinių žaidėjų privilegijas ir pašalinti tuos, kurie netenka kontrolės. O juk Europos Sąjunga iki šiol neturi savo tokių agentūrų tinklo, ir tai, autoriaus nuomone, dar kartą įrodo jos vasališkumą. „Kas leistina Jupiteriui, tas neleistina jaučiui.“ Nors Briuselis manosi esantis Jupiteriu, bet iš tikrųjų tėra jautis. Liūdna.
Kitos reitingų agentūros, kurios vertina aplinkosaugos, socialinius ar valdysenos (ESG) kriterijus, beje, jų yra begalė ir net keisčiausiais pavadinimais, atlieka panašų vaidmenį – nukreipia investicijų srautus globalistinių galios centrų pasirinktomis kryptimis. Taip veikiama per nerinktos valdžios tinklus, formuojant ekonominę ir politinę realybę, kuri daugumai piliečių yra nematoma. Todėl mes, nesuprasdami viso to, ir piktinamės mūsų valdžių neadekvatumu.
Neprimena Rusijos po bolševikinio perversmo?
Iki šiol mes su jumis kalbėjomės apie materialiąją globalizmo sudedamąją dalį, tačiau joks sumanymas ar projektas negali tikėtis sėkmės, jei nevertina kitos žmogaus gyvenimo ir veiklos pusės – dvasinės. Tam reikalinga ideologija. Būtent ji yra svarbiausia, nes tik tikėjimas priverčia mases kautis už savo pasaulėžiūrą, kurią formuoja gyvenimo būdas. O tą materialųjį gyvenimo būdą formuoja finansinė oligarchija… Kažkoks uždaras ratas…
Šiame globalizmo projekte ideologinė įtaka ir kultūrinis dominavimas įgyvendinami per analitinius centrus, universitetus, popkultūrą ir žiniasklaidą. Iškreiptos tapatybės politikos bei daugiakultūriškumo propagavimas padeda griauti tradicinius žmonių tarpusavio ryšius, kuria individo viršenybės įvaizdį, kuris turi nustelbti bendruomenės, klasės ar nacionalinės priklausomybės sąmonę.
Keista, bet tokiam veikimui turėtų prieštarauti bent jau save kairiosioms politinėms pažiūroms priskiriančios politinės jėgos. Pasirodo, kad būtent čia ideologiškai susilieja liberalizmas ir vadinamasis kairuoliškumas, kuris turi ne vieną formą.
Prisiminkime istoriją – kaip buvo elgiamasi kultūrinėje ir socialinėje terpėje toje pačioje buvusioje Rusijos imperijoje po bolševikinio perversmo. Kaip tai panašu į pastarųjų metų vertybių perkainojimą Vakaruose, kuriuose šiandien dominuoja liberalizmo ideologija!
Tokiu būdu pasirinkti vadinamajam valstybių suverenui, kaip jis apibrėžiamas konstitucijose, faktiškai nebelieka iš ko. Kad ir ką besirinktum, gauni tą patį, o nuolatiniai pažadai „padidinti“, „padauginti“, sukurti „rojų žemėje“ nekompensuoja tų praradimų, kuriuos žmonės patiria dvasiniame lygmenyje.
Tokie galios centrai kaip Cato institutas, Soroso fondai, „Ivy League“ universitetai bei kitos panašaus pobūdžio struktūros kartu su sistemine žiniasklaida – visi jie įgyvendina koordinuotus ideologinius pokyčius per švietimą ir kultūrą. Globalioje erdvėje daug kalbama apie tokius veikėjus kaip Markas Zuckerbergas, Jeffas Bezosas, Billas Gatesas, Elonas Muskas ir begalė kitų, kadangi būtent jie sudaro informacinės ir kultūrinės galios ašį, nes jų rankose, remiantis privačios nuosavybės ar akcijų kontrolės teisėmis, sukaupta milžiniška įtakos galia.
Tikslas – kontroliuoti žmonių sąmonę
Paslaptis ta, kad globalistinės oligarchijos išlikimas priklauso būtent nuo ideologinės erdvės, kurioje formuojamos vertybės, normos ir realybės suvokimas. Tik pagal nustatytas ideologines normas žmonės turi suvokti, kas yra „normalu“, „progresyvu“, „etiška“ ar „pavojinga“.
Globalistinė oligarchija siekia kontroliuoti ne tik ekonomiką, bet ir žmonių sąmonę – kaip jie supranta pasaulį, formuoja savo tapatybę ir vertina tokias sąvokas kaip laisvė, teisingumas, pažanga ar solidarumas.
Šios idėjos atsispindi politiniuose veiksmuose, švietimo programose, sisteminės žiniasklaidos kuriamuose vaizdiniuose… Ideologinė galia įgyvendinama per universitetus, žiniasklaidą, nevyriausybines organizacijas, kultūros įstaigas ir švietimo sistemas. Būtent taip kuriama ideologija, kuri įteisina ekonominę ir politinę tvarką, kartu demonizuodama bet kokį nukrypimą nuo jos kaip pavojingą, agresyvų ar ekstremistinį.
Ideologinės gamybos centre yra tokios institucijos kaip Brukingso institutas, Čatamo rūmai (Chatham House), RAND korporacija ar jau minėti Atviros visuomenės fondai. Taip formuojama vieninga doktrina, atmetanti tradicines vertybes, nacionalinį suverenitetą, objektyvios tiesos sampratą ir net biologinę realybę. Lytis, rasė, etninė priklausomybė, seksualinė orientacija – tai šio projekto dalis. Tai skatina visuomenės poliarizaciją ir tradicinės socialinių vertybių sanklodos naikinimą.
Nacionalinius, kultūrinius ar klasinius tapatumo bruožus pakeičia subjektyvus požiūris, o tai veda prie visuomenės susiskaldymo. Taip skatinamos nepastovios tapatybės, kvestionuojamos tradicinės šeimos struktūros, nacionalinio, religinio ir istorinio tapatumo samprata.
Holivudas, „Netflix“, muzikos industrija ir pramogų technologijos yra pagrindiniai šių idėjų pasaulinės sklaidos kanalai. Tokios korporacijos kaip „Netflix“, „Disney“ ir „Warner Bros.“ formuoja pasaulinį kultūrinį skonį. Taip, tai yra aukštųjų technologijų, dažnai itin kūrybiškai sukurti produktai, tačiau juose slypi idėjos, kurios turi keisti mūsų požiūrį ir įpročius norima linkme. Negi mums niekada neatėjo į galvą, kad tai ne tik pinigų ištraukimas iš mūsų kišenių, bet ir smegenų plovimas?
O kaip gali būti kitaip, jei investicijos į nacionalines kultūras mažėja arba yra nukreipiamos ne ta linkme, o vietinės valdžios sukurtas biurokratinis valdymo aparatas, kurio žinios apie nacionalines kultūrines vertybes apsiriboja tik „kalėdinių švenčių organizavimu“, ne tik trukdo, bet tiesiog naikina galimybę kūrybiškai atspindėti tikrąją tautinės tapatybės prasmę.
Kūryba nebereikalinga – reikalingas tik paklusnumas
Tokiu būdu kultūra virsta tik propagandiniu aparatu, kuris priverstas atspindėti politines atskirų grupuočių nuostatas. Tokioje aplinkoje nebelieka vietos meniškai nepriklausomoms diskusijoms apie tai, ko reikia visuomenei. Lieka tik jau nustatyta „tiesa“, kurią primeta tie, kurie kontroliuoja švietimą, žiniasklaidą ir įstatymus.
Kūryba nebereikalinga – reikalingas tik paklusnumas. Prieštaraujantys balsai netenka finansinės paramos, jie niekada nelaimės jokių projektinių konkursų arba bus tiesiog simboliškai naikinami. Taigi tokie veiksmai kuria realybę, kurioje alternatyvūs požiūriai arba neegzistuoja, arba yra įvardijami kaip esminis blogis.
Dar daugiau – veikianti vietinė, svetimam užkratui tarnaujanti biurokratija draudžia arba stengiasi iš istorijos ištrinti ne tik jų požiūrio ar trumpalaikės politinės konjunktūros poreikių neatitinkančius nacionalinius talentus, bet net ir ištisų civilizacijų pasaulinį kultūrinį paveldą.
Tokioje Europos Komisijos, jai paklūstančių nacionalinių vyriausybių, parlamentų ir žiniasklaidos veikloje vyrauja vienintelė „teisinga“ nuomonė, sakykime, kad ir apie Rusijos agentus, žmogaus teisių pažeidimus ar antisemitizmą. Tuo pat metu propaguojama karo nuniokotos, korumpuotos šalies, apimtos revanšizmo, šovinizmo, politinių partijų draudimų, bažnyčios veiklos ribojimų, mažumų teisių slopinimo, civilių žudymų ir priverstinės karo prievolės, būtina narystė Europos Sąjungoje.
O kaip kitaip? Juk jei tai, ką patys sukūrėme ir remiame, vadintina „kalės vaiku“, tai vis dėlto jis yra „savas kalės vaikas“. Juk transhumanizmas, masinė migracija ir kiti panašūs reiškiniai pristatomi kaip „tikroji“ pažanga, todėl esą juos būtina skatinti, o visa kita – neverta investicijų sfera.
Negi reikia katastrofos, kad suprastume?
Kiek stabtelėkime ties mūsų Tėvyne – Lietuva. Kai socialdemokratai laimėjo rinkimus, o jie visada skelbėsi esanti kairioji politinė jėga, nors man iki šiol išliko daug klausimų dėl jų pergalės, socialdemokratai gavo paskutinę galimybę išlikti sisteminių partijų sąrašo viršūnėje. Paskutinę galimybę šios politinės partijos istorijoje. Deja, jie ja nepasinaudojo. Pasidavė.
Per dvejus metus – jau trečias Ministras Pirmininkas. Ar ne per daug?
Antrasis koalicijos performavimas yra milžiniška klaida. Mums sunku suprasti kodėl, nes nežinome visko, ką reikėtų žinoti vertinant tokį elgesį. Tačiau visa tai, kas vyko iki tol, negali nesukelti minčių, kad socialdemokratams sistema leido laimėti todėl, jog būtent ši politinė jėga turi tapti atsakinga už visa, kas laukia Lietuvos netolimoje ateityje.
Ji negali pakeisti praeities ir negeba kurti ateities, todėl plaukia pasroviui, kol nugrims į dugną. Norint ką nors pakeisti, reikia nesisteminio lyderio. Deja…
Nesisteminis lyderis privalės griauti nusistovėjusią tvarką, keisti biurokratinį aparatą, bausti atsakingus asmenis ir priimti nepopuliarius sprendimus, o tokie veiksmai palies gausų būrį šiandien gerai besijaučiančių ir sistemai nuolankiai tarnaujančių žmonių. Ar sistema gali tai leisti? Ne. Vadinasi, norint ką nors pakeisti, būtina keisti pačią sistemą.
Tačiau sistema veikia ne vien pas mus. Vadinasi, ją pakeisti galima tik bendromis pastangomis. Tuomet tampa aiškus nesisteminių jėgų veiklos laukas, kuris negali apsiriboti vien savo „kiemu“. Būtina jungtis, jungtis su antisisteminėmis jėgomis kituose „kiemuose“.
Didelė bėda ta, kad didžioji mūsų dauguma iki šiol ne tik nemato tokio būtinumo, bet net ir tarpusavyje, savo „smėlio dėžėje“, negeba susitarti.
Negi iš tiesų reikia katastrofos, kad suprastume visa tai?
