- Reklama -

Vidmantė Jasukaitytė

Kad nereikėtų kartotis, pradėsiu nuo to, ką jau esu parašiusi, tačiau ką ne visi esate skaitę – nuo ištraukos iš savo knygos “Golgotos vynuogės”

 “…

Kaip lengva baisėtis laikais ir pasauliu, kaip paprasta susiėmus už galvos aimanuoti:

“Kiek išgamų gyvena tarp mūsų, pasiruošusių pasitaikius progai vogti, galinčių nužudyti, niekinančių tai, ką daugelį amžių kūrė tauta, visuomenė, ką saugo tradicija…”

 Bet jeigu jūsų atmintis nebūtų uždengta, jūs prisimintumėte, kaip nenusakomo skausmo persmelktas jūs atsidūrėte motinos įsčiose, kurios turėjo jus nuraminti, apsaugoti, paruošti gyvenimui, suteikti kūną, supažindinti su pasauliu, per jos pačios pojūčius, leisti patirti ir pripratinti jus prie pirmų žmogiškų jausmų per jos pačios jausmus.

Jūs atsidūrėte ten, kaip jaučianti ir mąstanti substancija, jaučianti ir reaguojanti į aplinką per motiną, tik visiškai negalinti veikti tame pasaulyje, nes jis kol kas milijonus kartų grubesnis už jus. Taip veikė gyvenimo trauka – dėsnis, einantis iš viso pasaulio tvarkos, ir jūs nebegalėjote nieko pakeisti. Jūs dar buvote ne kūnas ir į pasaulį reagavote visiškai kitaip, negu dabar reaguojate, – motinos kūnas, kuris jus supo, jums nebuvo aklina užtvara tarp jūsų ir pasaulio, į kurį einate. Jūs viską jame jautėte ir žinojote, tarsi tarp pasaulio ir jūsų nebūtų buvę motinos kūno, Jūs ėjote savo keliu.

Bet staiga jūs pajutote, kad kažkas ne taip. Tas “ne taip” buvo baisus – tai buvo katastrofa, panaši į pasaulio žlugimą, į visa ko pabaigą. Pajutote grėsmę, baimę, kuri persmelkė visa, kuo buvote jūs. Galas! Siaubas! Nors nežinojote žodžio “mirtis”, bet pajutote būtent tai. Smurtas! Visko pabaiga! Pajutote, kad jus ruošiasi nužudyti. Jūs atsidūrėte ten, iš kur nebegalėjote gimti. Kaip būtų gera, jeigu galėtumėte grįžti atgal, iš kur neseniai atėjote, bet kelio atgal nebežinojote. Kelio atgal nebebuvo. Ir kas yra tas “atgal”, neprisiminėte. Jūs jau buvote sutikęs įvykdyti pareigą, pasiaukoti, išmokti pamoką, kažką išgelbėti… Ir jūs buvote atiduotas gyvenimo traukai. Jūs nieko negalėjote padaryti, tik siaubo apimtas laukti. Veltui jūsų siela šaukėsi savo kalba, kad ją išgirstų Motinos sąmonė, išvarginta ir apsunkinta pasaulio problemų bei paveikta materialinių dėsnių, kuri pati blaškėsi tarp prigimties priedermės gimdyti žmogų ir tarp loginio proto pateiktų šaltų išskaičiavimų, jog reikia susikurti geresnes sąlygas kūdikiui augti. Motinos sąmonė blaškėsi ir neleido sielai išgirsti jūsų. Jūsų sargas ir palydovas stengėsi iš visų jėgų, jis sukurdavo ir išimdavo iš ateities jūsų paveikslą ir parodydavo motinai sapne baltaplaukį vaikelį, besišypsantį ir spinduliuojantį meilę, bet motinos sąmonė tuoj pat nugrimzdavo į astralinį aistryną ir ji pabudusi nieko neatsimindavo. Aplink jus jau vyniojosi kūnas, neregėtais greičiais dauginosi lastelės, plėtėsi ir vis labiau kaustė, bet jūsų siela nereagavo į jūsų kūną, ji laukė apmirusi – kas bus? Gal odėl šiandien jūsų siela ir kūnas neturi bendros vienovės?…

Ji laukė apimta siaubo. Susigūžusi ji visai netroško pažinti pasaulio, esančio už motinos ribų. Ji to pasaulio bijojo, nes suvokė, kad jis pavojingas. Žinoma, tėvas galėjo tą jūsų siaubą užbaigti. Nuo elgesio ar žodžio dabar priklausė daug kas – jūs iš karto būtumėte pajutęs, kad ten, už motinos ribų, yra kažkas galingas ir stiprus, yra jūsų draugas ir gynėjas. Tačiau tėvas nesikišo, palikęs jūsų gimimą aplinkybių valiai. Ir tik jūsų angelas sargas budėjo.

Jis nuolat sumegzdavo nutrūkusį siūlą tarp jūsų motinos širdies ir amžinybės, ir jūsų motina nebenuėjo į kūdikių žudymo įstaigą. Jei būtų nuėjusi, jūs būtumėte patyręs dar vieną nežmonišką skausmą – būtumėte atsidūręs pasaulyje, kur yra vien garesai, bet nėra formų, kur milijonai tokių kaip jūs, ištremtų iš gyvenimo, bet nepašalintų iš jo traukos lauko, su siaubu ir visai nekūdikiška neviltim laukia grįžti, arba įsikūnyti, siekia įgyti formą ir turėti kalbos bei regėjimo dovaną, ir sielos kalba tebesišaukia pagalbos. O kai to šauksmo prisikaupia itin daug, kai jis tampa galingesnis už motinos sąmonę, kuri trokšta išvengti prisiminimų apie įvykdytą žmogžudystę, jis per jos psąmonę ima veikti kaip galingas radijo siųstuvas. Tada motinos sąmonė nebeišlaiko pasąmonės signlų ir yra priversta išsiversi jūsų šauksmą į sau suprantamą kalbą. Ir tada motina susapnuoja vaikelį, kuris tiesia rankas į ją pro daugiaaukščio namo langą, bet staiga kažkas atsitinka ir visas namas subyra, palaidodamas po griuvėsiais drauge ir jos kūdikį. Arba nei iš šio, nei iš to staiga išgirsta tuščiame kambaryje vaikiško balso šnabždesį: “mama, man šalta…”

Tėvo sąmonę tai turėtų veikti panašiai, bet, atrodo, kad tėvas jaučia daug mažesnę atsakomybę, ir jūsų būties katastrofa, dėl kurios jis kaltas ne mažiau nei motina, gyvenimiškų pasekmių jam neturi. Tačiau taip tik atrodo…

Bet prisilietusio kūno, tačiau neišreiškusio savęs jame, kelias atgal užvertas. O kelio į priekį nebus tol, kol atgailos jėga ir meilė – beribė, visuotinė meilė – neįsiverš į negimusių pasaulį ir nepakels jų aukštyn. Tik tada nutrauktas kūdikio kelias prišliaužtų prie iškankintos ir atgailaujančios sielos durų ir sušnabždėtų: “Eime…”

Tačiau motina nenuėjo.

Jūs laukėte išsivadavimo iš jos, jau žinodamas, kad pasaulis, į kurį patekote, yra labai blogas. Kad jis jums pavojingas…

Štai taip gimę kūdikiai, susiklosčius aplinkybėms, ima veikti prieš pasaulį, prieš žmones, o kartu ir prieš žmoniją, naikindami ją ir jos sukurtą tvarką ypač aistringai.Jeigu jų sielos iš karto nėra gydomos meile, ramybe, harmonija, jeigu jas apsupa įprastiniai agresyvūs ir nenuoširdumo pilni santykiai, atsineštoji savigyna tampa puolimu.

Pagalvokime, kad dauguma mūsų kūdikių jau motinos įsčiose patiria šį balansavimo tarp gyvenimo ir mirties siaubą. Tenai kūdikis pamilsta pasaulį ir sustiprina savo atsiradimo jame įžadą arba tampa jam priešiškas. Tenai kūdikis gauna viso gyvenimo etikos programą, arba būna paaukotas blogio dvasiai, kuri šiandien valdo daugybe rafinuotų formų ir prieš kurią dažnai jam visą gyvenimą tenka grumtis vienam ir suklupti nugalėtam. Bet jo kaltė niekada nebus vien jo kaltė. Tai yra ir visų mūsų, kurie nudėvimas, suvalgomas, ir prageriamas vertybes sulyginame su amžinosiomis ir atiduodame pirmenybę anoms, kaltė. Visų mūsų kaltė, visų mūsų kaltė, visų mūsų didžiausia kaltė, kad niekiname seserį moterį, kuri taps motina ir paniekintas gimsta jos kūdikis, kuris yra ne vien jos, bet ir Viešpaties. Nes ir dėl mūsų kaltės jos įsčios dažnai jau vaikystėje suteptos, jos kūnas neapsaugotas ir jos siela žalojama. Jos įsčios, kurioje galėtų persimainyti net tas, juodojo pasaulio sėklą nešantysis, yra paniekintos, nes visas žemiškasis pasaulis kėsinasi į jas. Nes taip mažai kas supranta tikrąją jų paskirtį…

Pasaulio Kūrėjas taip sutvarkė, kad motinos įsčių laikas nepriklausytų šio pasaulio – Tamsos – kunigaikščiui. Motina, kuri visada bent šiek tiek yra Pasaulio motinos atspindys, gali tuo metu apglėbti kūdikio sielą ir neatiduoti jos niekam, išskyrus dieviškąją jos paskirtį…

Taigi…

Ateistinė pasaulėžiūra, susiaurinusi žmogaus pasaulio suvokimą iki penkiais pojūčiais pažįstamos ribos, sulaiko mus arčiau instinktų, kūniškų pojūčių, nebesuteikdama dvasinių pojūčių patirties galimybių. Tačiau dvasiniai atradimai toli pranoksta kasdien visuose žurnaluose neįtikėtinai begėdiškomis formomis siūlomus populiariuosius. Atsakomybė už savo veiksmus, asmeninio gyvenimo šviesos ir tamsos analizė tampa vis mažiau patraukli. Tai užgožia ar visiškai nuslopina įvairiausių “tabu” nebebuvimas. Nebėra pasalpties, paslaptis nebereikalinga, viskas leistina vardan kūniško patogumo. Argi ne tokie šiandieninio gyvenimo lozungai?

Ir kas įvyksta?

Susiaurinę savo būtį iki buities pasijuntame staiga paslapčių raizgalynėje. Niekaip negalime suprasti, kaip įmanoma motinai pasmaugti savo vaikus, vyrui – nušauti savo vaikų motiną, prievartauti kūdikius, žudyti, pardavinėti žmones, kurie niekada negali būti prekė.

Mes klausiame savęs – kas gi įvyko? Kokiame pasaulyje mes gyvename?

Deja… Mes patys kuriame šį pasaulį, esame jo pamatai, kolonos, sienos… Mes nebesuvokiame, kaip svarbu nubrėžti ribą tarp galimo ir tarp niekada neleistino žmogui. Mes stengiamė nesusimąstyti ir todėl nesuprantame, kaip svarbu šeimoje pamatinės vertybės – gyvybės apsauga, ištikimybė, meilė kiekvienam, rūpestis, atjauta… Aukojimasis artimo labui… Stengiamės nesuvokti pagrindinės ramybės ir pasitenkinimo priežasties, – esu laimingas, nes padariau viską, kad mano šeima būtų laiminga. Šeima – piliečio namai, gyvenimas, mokykla. Čia praleidžiame didesnę paros dalį, iš čia išeiname į darbą, į visuomenę, čia apmąstome savo kiekvieno žingsnio prasmę, patiriame, jog esame mylimi ir laukiami, kažkam – brangiausi ir reikalingiausi pasaulyje. Kokia laimė tai jausti ir žinoti…

Ir kokia tragedija pagimdyti vaikus, kurie gali tapti žmogžudžiais…

Kurie šiurkštūs, grubūs, žiaurūs… Kurie nesuvokia gyvenimo realybės grožio, visko darnos ir prsamės…

Iš kur jie atsirado? Iš kur atsiranda mūsų žemėje tokie žmonės? Kas juos gimdo?

Ar ne mes?

Kokie mes buvome, kai laukėme jų užgimstant? Ką mes galvojome, ką darėme, ką kalbėjome?

Rašėme į Delfį pilnus neapykantos pasišlykštėtinus komentarus? Perpildyti politinių aistrų liaupsinome vieną politiką ir buvome beveik pasiruošę sudraskyti į gabalus kitą? Mums buvo maža to, ką turime, ir skubėjome kuo greičiau pas gydytoją, kad atsikratytume kūdikio, kuris turėtų už kelių mėnesių gimti?

Ar mes patys nebuvome žmogžudžiai?

Ar reikalaudami, kad Jonaitienė būtinai iki gyvos galvos sėdėtų kalėjime, esame už ją geresni ir dar vadinamės krikščionimis?

Visuomenė, kuri nekelia sau gyvenimo prasmės ir žmogiškos laimės klausimų bei neieško į juos atsakimų, būtinai degraduos dar žemiau.

Konfucijus, garsusis klestinčios valstybės ir piliečių laimės receptų kūrėjas, labai žemai vertino žmones, kurių rūpestis senais tėvais apsiriboja tik maisto parūpinimu – juk tą darome ir gyvuliams…

Tas pats taikytina ir kalbant apie mūsų rūpestį vaikais. Jeigu jau kūdikio gimimą nulemia išmaitinimo galimybė – reiškia, esame labai netoli gyvuliukų. O jei žudome… Taip ir sakykime: esame žmogžudžiai. Ką gali pagimdyti tas, kuris nesuvokia, jog esminė žmogaus vertybė – jaučianti ir kurianti siela, ir kad kiekvienas likimas turi savo vertę, kurią nustatome ne mes?

Tad kai išgirstame ar perskaitome, jog vėl kas nors ką nors nušovė, papjovė ar sudaužė beizbolo lazda, džiaukimės, jog tai padarė dar ne mūsų vaikas. Juk mes jį irgi žadėjome nužudyti, ir jis tikrai žino, jis tikrai žino, jo pasąmonės knygoje užrašyta, jog tai įmanoma. Ir jei jam pasirodys, jog kurią nors akimirką kitos išeities neturi – jis tą padarys.

Taigi – kas gimdo žmogžudžius?..

Kas?…          

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!