- Reklama -

Virginija Baltraitienė. KK nuotr.

Šioms Kalėdoms kol kas tikrai trūko sniego, bet netrūksta miltų. Todėl iš jų visų vaikučių džiaugsmui nulipdėm ne senį Besmegenį, o senį Kazį, kuris nuolat trykšta gerumu, primindamas, kaip kadaise už Europos ir valstybės pinigus dosniai dalino labdaringus miltus labiausiai vargstantiems ir skurstantiems. Gražu. Net balta. Net ir be sniego. Bet su miltais. O miltai ant tų šventinių stalų krisdavo ne šiaip kokie, o tiesiog stebuklingi. Na, kaip ir priklauso Šv. Kalėdų pasakoj. Byrėjo tonomis, byrėjo milijonais…

Bet pradėkime nuo pradžių. Taigi, nusprendė kadaise mūsų senis Kazys, o tuomet jis buvo net ne nulipdytas senis, o visas ministras, kad varguoliams skirti sniego miltai ne šiaip kokie turibūti, o stebuklingi. Ir tikrai, ar gali tokių ypatingų švenčių proga kokius papuola miltus barstyti? Ir teko jam tų miltų vos ne už jūrų marių paieškoti, nes tokių, kokių senis Kazys norėjo, nė su žiburiu parduotuvėj nerasi. Bet senis rado ir žiburį, ir miltus. Ir visai nesvarbu, kad nebuvo jokio reikalo taip toli ieškoti — aukščiausios rūšies čia pat po ranka pasiekiami gulėjo. Ir kokybė geresnė, ir kaina puiki, ir kur kas daugiau paramos laukiančiųjų juos gautų. Nei daug nei mažai būtų — dar kokie 400 tonų ant tų stalų atsigultų, tad ne tik ypatingoms šventėms būtų užtekę. Bet ką čia bepadarysi, kai to senio Kazio galva visai kitais miltais pramušta… Ir tikrai — ar tokiais paprastais nuo „prekybcentrio“ lentynos žemiečius nustebinsi?! Oi ne, tikrai ne. Reikia seniui stebuklingų ir nors tu ką!

Tad pasibarstęs galvą, tiesa, ne pelenais, o tais pačiais miltais, metai iš metų ritinėjosi Kazys paskui taip jam ypatingus miltus, džiaugėsi balta Kalėdų pasaka. Bet čia užėjo nelaukta netikėta audra (kas žiemą retai pasitaiko!) ir pamatė tuomet senis Kazys, kad gali ta audra jo miltus po visą svietą išnešioti. Ir puolė tada senis sekti pasakaites apie be miltų liksiančius vargdienius ir jų skriaudikus. Bet nesakė senis, oi nesakė, kad ir jo miltų kokybė visai ne kokia, ir kad tik iš vieno aruodo jie byrėti galėjo. Nesusimąstė senis Kazys, kad skaitant tokias pasakaites gali kažkam pasirodyti, kad visai ne vargdieniais, o ypatingais savo miltais eksministras rūpinasi…

Ir atsiprašyt jam nebebus laiko nei už tai, kad labdara toks dalykas, kuria žmonės nesigiria, nei tuo labiau, kad iš jos patys pelnėsi. Ką gi, miltai balti, darbai ne visada. Kai kada jų negali paslėpti net Kalėdų stebuklas.

P. S. 2012 metais žemės ūkio ministro K. Starkevičiaus nustatytos „Atvirojo konkurso labiausiai nepasiturintiems asmenims skirtų maisto produktų pirkimo ir tiekimo sąlygos“ kelia nemažai abejonių. Kaip ir kainos, kokiomis mokėta. Kodėl 2012 m. už 1 toną miltų buvo mokama net 2500 Lt, kai 2014 m. toks pat kiekis kvietinių miltų buvo nupirktas už 1709 Lt? Tais pačiais 2012 m. už toną sausų pusryčių buvo mokama 9501 Lt, o 2013 ir 2012 metais bene dvigubai pigiau — atitinkamai 5578 Lt ir 5039 Lt. Tona rapsų aliejaus 2014 m. nupirkta už 2950 Lt, o 2012 m. už tą patį produktą sumokėta 38 proc. daugiau. — 4799 Lt. Netgi makaronai ir tie 2012 metais buvo brangesni, negu 2014. Prieš dvejus metus už toną makaronų buvo sumokėta 3500 Lt, tuo tarpu 2014 — 2822 Lt. Tad kieno interesus eksministras Starkevičius saugojo ir tebesaugo? Nepasiturinčiųjų? Verslininkų? O gal savo?

Žemės ūkio ministrė

Virginija Baltraitienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!