„ARBEIT MACHT FREI“ (3)

78
22
- Reklama -

1943 - 1944 metais Auschwitz-II (Birkenau) buvo savarankiška stovykla. Nuotr. iš asmeninio autoriaus archyvo

„Nešvarių darbų“ specialistai – be aukštų laipsnių

Antrą kartą H. Himmleris vizitavo Osvencimą 1942 metų liepos 17- 18 dienomis. SS reichsfiureris skrupulingai apžiūrėjo visą stovyklą, aplankė karinės pramonės įmones, kur dirbo kaliniai. Po šio vizito R. Hesas, Martinui Bormanui rekomendavus, buvo pakeltas SS oberšturmbannfiureriu.

Apskritai H. Himmleris neskubėjo suteikti laipsnių „nešvarių darbų“ specialistams, norėdamas, kad jie liktų šešėlyje. Nė vienas iš didelio būrio koncentracijos stovyklų komendantų, išskyrus Buchenvaldo komendantų Karlo Otto Kocho (Karl Otto Koch) ir SS oberfiurerio Hermano Pisterio (Hermann Pister), nepakilo aukščiau papulkininkio.

Evakuacija

Sovietų armijai artėjant prie Lenkijos teritorijoje įkurtų koncentracijos stovyklų, kaliniams buvo pasiūlyta: trauktis su vokiečiais į vakarus arba lauktiartėjančios rusų armijos. Sutikusius pasitraukti Osvencimo kalinius pradėta evakuoti į vakarus, į Vokietijos teritorijoje esančias stovyklas ir gamyklas.

Evakuacija prasidėjo 1944 metų viduryje. Tų metų vasarą iš Osvencimo buvo paleista gan nemažai kalinių, daugiausia lenkų. Nuo 1945 metų sausio kalinių evakuacijos procesas ėmė vykti vis sparčiau. Dauguma kalinių buvo išvaryti pėsčiomis. Po kelių dienų dalis jų buvo įlaipinti į prekines platformas. Kai kurie žygiai pėsčiomis truko daug dienų ir net savaičių. Per šiuos “mirties žygius” nemažai jų žuvo.

Kai kurie šaltiniai nurodo, kad sutiko evakuotis nuo 58 iki 80 tūkstančių Osvencimo kalinių, o 7,5 tūkstančiai liko laukti Raudonosios armijos: juos vokiečiai paliko kaip silpnus ir nedarbingus.

Išlaisvinimas – atsitiktinai

Osvencimo koncentracijos stovykla buvo išlaisvinta atsitiktinai. Tokio įsakymo Raudonajai armijai nebuvo, nors apie Osvencimo stovyklą Kremliuje žinojo nuo 1943 metų pabaigos.

1945 metų sausio 27 dieną Raudonosios armijos 1-o Ukrainos fronto 60-oji armija, vadovaujama generolo-pulkininko P. Kuročkino, tęsdama Europos „išvadavimo“ žygį, Lenkijos teritorijoje užėmė Osvencimo miestelį ir šalia esančią stovyklą. Kariai ir karininkai apie Osvencimą sužinojo tiktai puolimo išvakarėse.

Betarpiškai užimant koncentracijos stovyklą dalyvavo 106-o ir 115-o (4-o Ukrainos fronto 59-oji armija) šaulių korpusų daliniai. Įvairiais paskaičiavimais, mūšiuose dėl stovyklos žuvo nuo 234 iki 350 sovietinių kareivių bei karininkų. Auschwitz-I laisvę atgavo 1200 kalinių, Auschwitz-II – 5800, Auschwitz-III – 650.

Žiūrint šių dienų akimis, Osvencimo išlaisvinimas nebuvo plačiai nušviestas masinėmis informavimo priemonėmis. Ne visai aišku, kodėl sovietinė vyriausybė labai santūriai pranešė apie Osvencimo koncentracijos stovyklos užėmimą. Sovinformbiuro (Tarybinis informacijos biuras) pranešime apie Osvencimo išlaisvinimą žydai nebuvo paminėti, nors šio biuro viršininko Solomono Lozovskio brolis Grigorijus žuvo šioje stovykloje. Pranešimas apie Buchenvaldo koncentracijos stovyklos išlaisvinimą susilaukė didesnio dėmesio. Tiktai daug vėliau Osvencimas tapo Holokausto simboliu, o jo išlaisvinimo data tapo nacionaline švente.

„Arbeit macht frei“

Pačią pirmą išlaisvinimo dieną rusų kariai numontavo metalinį užrašą virš stovyklos vartų „Arbeit macht frei“ ir pakrovė į prekinį vagoną išvežimui į rytus. Laimei, atsitiktinis praeivis užbutelį samanės išpirko šį unikalų eksponatą iš sargybinio ir paslėpė vietinio magistrato pastate.

Sekančiame, XXI-ajame amžiuje, vėl buvo mėginta pavogti šį istorinį užrašą-eksponatą. 2009 metų naktį iš gruodžio 18 į 19 užrašas nuo buvusios stovyklos vartų buvo pavogtas, bet po trijų dienų jis buvo surastas jau supjaustytas į tris dalis ir paruoštas išvežimui į Švediją. Policijos teigimu, kai nusikaltėliai nuėmė ženklą, jie nunešė jį maždaug 400 metrų ir tuomet iškėlė pro tvoroje išpjautą skylę. Po to ženklas buvo įdėtas į automobilį, tačiau tyrimą atliekančius pareigūnus stebina tai, kaip vagys sugebėjo nuimti beveik 5 m ilgio sunkų ketaus ženklą ir niekas nepastebėjo.

Po vagystės užrašas buvo pakeistas kopija, padaryta 2006 metais originalo restauravimo periodui.

Pasiklydę tarp skaičių

Kaip įkyriai teigia įvairūs šaltiniai, Europoje Vokietijos nacionaliniai socialistai pasmerkė mirti daugiau kaip 6 mln. žydų: taip masiškai žmonijos istorijoje nebuvo naikinama nė viena tauta. Tie patys šaltiniai tvirtina, kad per maždaug ketverių metų laikotarpį kasdien buvo nužudoma 3500 – 4000 žydų.

Žydų naikinimas buvo vertinamas kaip savaime suprantamas, natūralus ir būtinas dalykas. Kiti kaliniai mirdavo nuo priverstinio darbo, bado ir ligų. 1942 metų vasarą Osvencime buvo kilusi šiltinės epidemija, kuri pasiglemžė tūkstančius kalinių gyvybių. Epidemiją galutinai pavyko sustabdyti tiktai 1943 metų pabaigoje.

Iki 1945 metų sausio 15 dienos dar veikė 23 pagrindinės stovyklos ir dar apie 1000 šalutinių, kuriuose buvo maždaug 800 tūkstančių kalinių. Trečdalis jų žuvo vėliau, kai vokiečiai įsakė stovyklas evakuoti, ir nusilpę kaliniai buvo priversti keliauti ilgą kelią.

Po Osvencimo koncentracijos stovyklos užėmimo, Raudonosios armijos 1-o ir 4-o Ukrainos frontų kontržvalgybos valdybų „Šmerš“ pareigūnai pradėjo buvusių stovyklos tarnautojų paiešką ir rinkti nusikaltimų liudininkų parodymus. Buvo sudaryta lenkų-sovietų Valstybinė ekspertinė techninė tardymo komisija, vadovaujama lenku Romano Davidovskio iš Krokuvos ir profesoriaus-inžinieriaus iš Krokuvos Jaroslavo Dolinskio bei SSSR atstovu inžinieriaus-majoro Vladimiro Lavrušino ir inžinieriaus-kapitono Abramo Šujerio, kuri 1945 metų vasario 14 – kovo 8 dienomis atliko tyrimą Osvencime.

1945 metų gegužės 12 dieną komisija paskelbė, kad „Osvencimo koncentracijos stovykloje buvo nužudyta virš 4 milijonų žmonių“.

Pokariniame Tarptautiniame Niurnbergo tribunole buvo paviešinta ir sovietmečiu oficialūs leidiniai rašė, kad Osvencimo koncentracijos stovykloje buvo nužudyta virš 4 milijonų žmonių.

Šio skaičiaus genezėje tikriausiai yra sovietų komunistų laikraštyje „Pravda“ 1945 metų gegužės 7 dieną paskelbtas straipsnis, kuriame rašoma, kad mirties stovykloje Auschwitz nužudyta 4 milijonai žmonių, iš jų dauguma buvo žydai. Šis skaičius, išrastas sovietinių komunistų, daugelį metu nekritiškai buvo tiražuojamas įvairiuose leidiniuose.

Bolševikų lyderis J. Stalinas buvo suinteresuotas aukų skaičiaus didinimu bei kriterijų supainiojimu, tuo siekdamas apsaugoti save ir savo atsakingus bendrus nuo jų pačių nusikaltimų žmoniškumui atskleidimo pasaulio visuomenės akyse.

Charakteringa, kad per ilgą pokarinį laikotarpį istorikai žinojo, kad šis skaičius yra išdidintas, tačiau nedarė jokių žygių jį revizuoti. Sovietų Sąjungoje ir jos satelitinėse valstybėse to negalima buvo daryti, tačiau tai nebuvo padaryta ir laisvuose Vakaruose.

Šiandien ne vienas rimtas istorikas netiki 4 milijonų aukų skaičiumi. Iki 1990 metų šis skaičius buvusioje koncentracijos stovykloje buvo parašytas ant bronzinės lentelės.

Po komunistinio režimo žlugimo Lenkijoje naujoji Varšuvos vyriausybė nusprendė atsikratyti nuo neįtikėtino aukų skaičiaus didinimo balasto. Osvencimo valstybinis muziejus kartu su Izraelio holokausto kankinių ir didvyrių atminties organizacija „Jad Vashem“ pripažino, kad skaičius keturi milijonai yra smarkiai išdidintas. Prieita vieningos nuomonės, kad skaičius 1,1 milijono, tame tarpe 960 tūkstančių žydų, yra arčiau tiesos.

Daktaras Šmuelis Krakovskis, „Jad Vashem“ memorialo tyrimo skyriaus vadovas, pasakė, kad naujas lenkų skaičius yra teisingas. Buvusios komunistinės Lenkijos valdžios tvirtinimu, kad Osvencime žuvo tiek pat lenkų, kaip ir žydų, bei aukų skaičiaus padidinimu buvo siekiama sumenkinti holokaustą ir pagrįsti pareiškimą, kad Osvencimas nebuvo vien tik žydų mirties stovykla.

1990 metų liepos mėn. Auschwit-II (Birkenau) teritorijoje buvo nuimtos visos memorialinės lentelės, ant kurių 20 kalbomis buvo išgraviruoti klaidinantys duomenys apie aukas ir be didelio triukšmo buvo įrašytas trimis milijonais mažesnis skaičius.

Savaime aišku, turėjo sumažėti perpus ir bendras žydų aukų skaičius: šeši milijonai. Tačiau, deja, teiginys, kad „Europoje Vokietijos nacionaliniai socialistai pasmerkė mirti daugiau kaip 6 mln. žydų“, liko. Šiuo atveju elementarus matematikos veiksmas negalioja.

Deja, šio skaičiaus fanatiški skleidėjai bei gynėjai daro didesnę žalą holokausto atminimui, nei jo neigėjai. Visa ši neįtikėtina statistika puiki proga prisiminti banalų senovės romėnų posakį „qui prodest?“ (kam naudinga?) taip išaukštinti holokausto aukų skaičių.

Išmokos

Rusų istorikas Andriejus Burovskis savo garsioje knygoje „Draudžiamoji tiesa apie holokaustą“ atsako į aukščiau pateiktą klausimą: nuo 1953 metų Vokietijos Federatyvinė Respublika išmoka kompensaciją tarptautinėms žydų organizacijoms ir Izraelio vyriausybei atsižvelgiant į visam laikui nustatytą skaičių – šeši milijonai nužudytų žydų.

Per pirmus devynis savo gyvavimo metus Izraelis gavo dešimt milijardų dolerių (komunistinė Rytų Vokietija atsisakė mokėti). Iki 1995 metų VFR išmokėjo Izraeliui fantastinius pinigus – virš šimto milijardų markių. Atskirais metais vokiečių išmokos žydų valstybei sudarė beveik 40 procentų Izraelio biudžeto.

Nuo klestinčios, darbščios, bet kartu ir iki žagsėjimo išgąsdintos savo „istorine kalte“ Vokietijos neatsiliko ir „turtinga“ Lietuva.

2009 metų birželio 25 dieną mūsų respublikos vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą dėl 113 milijonų litų (32,7 milijonai eurų) kompensacijos išmokėjimo žydų bendruomenei.

Liepos 13 dieną vyriausybė priėmė sprendimą padidinti išmokos sumą iki 130 milijonų litų (37 milijonų eurų).

Lietuvos Seimas nusprendė, kad Lietuva turi per dešimtmetį išmokėti 128 mln. litų kompensaciją už totalitarinių režimų nusavintą žydų religinių bendruomenių turtą.

Drąsūs – ir tarp istorikų

Vadinamieji istorikai-revizionistai tvirtina, kad, atsižvelgiant į pajėgumus ir realų krematoriumų funkcionavimo laiką, Osvencime buvo sunaikinta ne daugiau kaip 510 tūkstančių žmonių. Kai kada minimas ir dar mažesnis skaičius – 200 tūkstančių, kas beveik atitinka užregistruotų stovykloje mirčių skaičiui.

Mokslininkų tyrinėjimai tęsiami ir gali būti, kad į mokslinę apyvartą pateks nauji skaičiai ir greičiausiai dar mažesni. Bet apie tai geriau viešai nekalbėti ir nerašyti.

Labiausiai kontraversiškas dabartinis anglų istorikas Davidas Irvingas išgarsėjo savo knygomis, kuriose pateikiamas netradicinis požiūris į Antrojo pasaulinio karo istoriją, iš dalies neigiant žydų holokaustą. „Demokratiškas“ Austrijos teismas 2006 metų vasario 20 dieną už žydų holokausto neigimą D. Irvingą nuteisė 3 metams kalėjimo. Pasaulinis teisės mokslas praturtėjo nauju terminu – negacionizmas.

2007 metų sausio 26 dieną Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja priėmė Rezoliuciją Nr.61/255 „Holokausto neigimas“, smerkiančia holokausto, kaip istorinio fakto, neigimą.

Tačiau nežiūrint grėsmės „demokratinėje“ visuomenėje patekti į kalėjimą, drąsūs istorikai ir toliau bando „nuspalvinti“ Osvencimo koncentracijos stovyklos istorijos „baltąsias dėmes“, tame tarpe galutinai išsiaiškinti, ar buvo naudojamos dujos “Zyklon B” kalinių naikinimui.

„Drakonas mirė – tegyvuoja Drakonas!“

Vokietijos denacifikavimo planą antivokiškos koalicijos partneriai priėmė dar Jaltoje. NKVD, NKGB ir „Šmerš“ pareigūnai masinius areštus pradėjo, kai tik rusų armija peržengė buvusią iki Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos valstybinę sieną. Amerikiečiai sulaikė 117 tūkstančių žmonių, o rusai – apie 122 tūkstančius.

Iki 1945 metų balandžio 15 dienos rusų organų buvo sulaikyta 215 540 žmonių. Todėl po karo buvusios vokiečių nacionalinių socialistų koncentracijos stovyklos labai pagelbėjo okupantams ir dar ilgai buvo naudojamos pagal paskirtį.

Juose buvo laikomi ne tik vokiečių karo belaisviai bei įtarimus sukėlę civiliai, bet ir “tėvynės išdavikai”, t. y. į vokiečių nelaisvę patekę sovietiniai kareiviai.

Nuo 1945 metų vasaros vokiečių stovyklos virto NKVD specialiaisiais lageriais. Sovietų Sąjungoje apie šį antrą vokiečių nacionalinių socialistų stovyklų gyvavimo periodą beveik nieko nebuvo žinoma.

Raudonosios armijos užimtas Osvencimas buvo žymiai modernizuotas. Pirmuosius du po išlaisvinimo metus buvusi Osvencimo koncentracijos stovykla buvo sovietinio NKVD panaudojama vokiečių karo belaisvių ir internuotų lenkų vokiečių laikymui (komendantas NKVD pulkininkas Maslobojevas). Čia buvo kalinama arti 15 tūkstančių žmonių. Dar vienuolika metų po karo pabaigos sovietų valdžia niekam neleido lankytis kai kuriuose Osvencimo stovyklų. Tuo metu pagrindinėje stovykloje jie ten vykdė įvairius rekonstrukcinius darbus, keičiant stovyklos įvaizdį, atitinkantį legendą apie daugiamilijonines aukas. Tik daug vėliau Osvencimą nutarė paversti memorialu ir visus kalinius išvežė, o stovykla tapo dideliu atrakcionu turistams.

Į rusų rankas pateko gausus stovyklos archyvas: registracinės knygos, kartotekos, medicininių eksperimentų protokolai ir išvados, ir visą tai Raudonoji armija išvežė į Maskvą.

Po karo viename Suzdalės vienuolyne, remiantis Osvencimo vokiečių medikų tyrinėjimų medžiaga, sovietiniai gydytojai ant kalinių bandė bakteriologinius preparatus. Sovietiniai pareigūnai pasiėmė 46 taip vadinamąsias „Mirties knygas“ („Sterbebücher“), į kurias buvo pedantiškai surašytos mirusių Osvencime beveik 74 tūkstančių kalinių iš 24 pasaulio šalių pavardės.

1947 metų kovo 28 dieną Ukrainiečių sukilėlių armijos kariai iš pasalos sušaudė Lenkijos gynybos ministro pavaduotoją generolą Karolį Swerczewskį. Jo nužudymas pagreitino “galutinįukrainiečių klausimo sprendimą“.

Ukrainiečių deportavimo iš Lenkijos akcija gavo vardą “Visla”. Ją vykdė 17 tūkstančių Lenkijos armijos karių. Kaimai buvo apsupami, valstiečiams duodavo kelias valandas susiruošti, po to juos varė link geležinkelio linijų, krovė į vagonus ir išveždavo į apytuštį Osvencimą, kur buvo įsteigta Lenkijos viešojo saugumo ministerijos laikina filtracinė stovykla. Stovyklos apsaugos sistema beveik nesiskyrė nuo vokiečių: dvylika sargybos bokštų su prožektoriais ir kulkosvaidžiais, teritorija buvo apjuosta dviguba spygliuotos vėlos tvora, kuria buvo paleista aukštos įtampos elektros srovė. Tardant buvo naudojamas elektros šokas, mušimas guminėmis lazdomis, adatų kaišiojimas po nagais. Nepalaužiamus kalinius uždarydavo į karcerį – betoninį bunkerį, kur ant grindų pildavo vandenį. 160 sulaikytų mirė nuo kankinimų ir išsekimo, kai kurie nusižudė šokdami ant spygliuotos vielos su įtampa. Paskutinius ukrainiečius paleido iš Osvencimo tiktai 1948 metų pabaigoje.

Osvencimo stovyklos komplekse iki šiol yra išlikę 155 pastatai, tarp jų dujų kameros, o iš dar 300 statinių belikę griuvėsiai. Šiame memorialiniame muziejuje saugoma šimtai tūkstančių nužudytųjų asmeninių daiktų. Osvencimo muziejaus ir kituose archyvuose yra saugomi 120 – 150 tūkstančių stovyklą liečiančių dokumentų. Tiktai 1992 metais Rusija, per Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus paieškų centrą, atidavė Osvencimo muziejui 46 registracines knygas, kurias karo pabaigoje Raudonoji armija išvežė į Maskvą ir iki tol jos skaitėsi dingusiomis be žinios.

„Mirties knygos“, su nedidelėmis properšomis, apima laikotarpį nuo 1941 metų rugpjūčio iki 1943 metų gruodžio ir jose iš viso yra 68 751 pavardės. Deja, mirusiųjų 1944 metais, knygų, kurios galbūt labiausiai svarbios istorijai, neišliko, arba jų nepavyksta surasti, arba jos yra specialiai slepiamos.

Kai kuriuose pokariniuose Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos dokumentuose yra minimos 80 Osvencime mirusiųjų registracijos knygų. Išeina, kad 34 knygos dingo, ir dingo būtent Sovietų Sąjungos specialiuose archyvuose. Galima daryti prielaidą, kad šios trūkstamos knygos apima 1944 metų periodą.

Bet ir be šių pradingėlių, buvo yra tiksliai žinoma, kad Maskvos specialiajame archyve randasi 90 tūkstančių puslapių statybos valdybos, kuri statė atskirus stovyklos objektus, dokumentų. Tiktai po SSRS žlugimo, SS statybos valdybos archyvas buvo išslaptintas ir buvo leista su juo susipažinti.

2001 metais likę gyvi Osvencimo mirties stovyklos kaliniai-žydai pareikalavo iš antihitlerinės koalicijos šalių, pirmiausia iš JAV, išmokėti jiems 13 milijardų (!?) svarų sterlingų (kodėl ne 11, ar 14 ? – P. S.) kaip kompensaciją už tai, kad JAV ir Anglija nepadarė nieko, kad užkirstų kelią Europos žydų naikinimui.

Dėl Osvencimo komplekse statomų pramoninių įrengimų anglų-amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai 1944 metų balandžio mėnesį pradėjo fotografuoti apylinkes. Kodėl anglų ir amerikiečių strateginė bombarduojamoji aviacija nesudavė tikslinių smūgių mirties stovykloms ir nesunaikino dujų kameras ir krematoriumus, tuo pačiu išgelbėdama šimtus tūkstančių žmonių nuo mirties?

2007 metų vasarą Izraelio ir Lenkijos prašymu UNESCO pervadino Osvencimo koncetracijos stovyklą, įrašydama į jo oficialų pavadinimą Vokietijos paminėjimą. Vellingtone (Naujoji Zelandija) UNESCO Pasaulinio paveldo fondo atstovas paskelbė, kad nuo šiolei šio koncentracijos stovyklų komplekso oficialus pavadinimas bus “Auschwitz (Osvencimas) – Birkenau. Nacistinės Vokietijos mirties koncentracijos stovykla”. Be to, Osvencimas tapo vienintelė koncentracijos stovykla, esanti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.

Susiję straipsniai:  „ARBEIT MACHT FREI“ (2)

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą