Apie sąsajas tarp profesorių V. Voverienės ir V. Radžvilo, o taip pat tarp M. Burokevičiaus ir Ž. M. Barozo sampratų bei tikslų

23
4
- Reklama -

Malonios dainuojančios lietuviškos tarsenos primadona yra šauni visuomenininkė ir šviesuolė prof. Ona Voverienė. KK nuotr.

Malonios dainuojančios lietuviškos tarsenos primadona yra šauni visuomenininkė ir šviesuolė prof. Ona Voverienė. Pilietiškos pareigos vedina ir įpareigota, nuo Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo pradžios įvairiuose visuomenės sambūriuose ir spaudoje ji formuluoja bei griežtai propaguoja tautinės valstybės modelį. Ji primigtinai siūlo visų pakraipų Lietuvos vadovams niekada neatsisakyti tradicinių baltų kultūros ir dvasios vertybių: tautiško patriotizmo, krikščioniškų dogmų, stiprios dvilytės šeimos ir padorios moralės principų. Todėl ji džiaugiasi ir didžiuojasi Vengrijos valstybės vadovais, kurie kritinėje politinėje ir ekonominėje situacijoje, atkurdami savąją tautinę valstybę, sugebėjo sutelkti gyventojus, pademonstravusius pasauliui reikalavimus, priešingus neokomunistinių ir neoliberalių europinių valdovų užmačioms.

Prof. V. Voverienė bando išryškinti paralelę, kuri, tariamai, egzistuoja tarp Vengrijos ir Lietuvos gyventojų noro ir siekio gyventi Nepriklausomose tautinėse valstybėse (Karštas Komentaras, Nr. 15, 2013 m.). Tačiau jos pastangos gvildenti garbingą paraleliškumą tarp dviejų draugiškų valstybių dabartinės Europos Sąjungos (ES) sukurtoje tarptautinėje terpėje yra bevaisės, nes jokio paralelizmo čia nėra. Prisiekę Seime, tik keletas mūsų atstovų (tarp jų Česlovas Juršėnas, Česlovas Stankevičius, Aloyzas Sakalas ir Zigmas Zinkevičius) sąžiningai tarnavo Tėvynei ir žmonėms.

Aš daug kartų lankiausi Vengrijoje, skaičiau paskaitas Budapešto technikos ir vadybos universitete (esu šio universiteto garbės daktaras), asmeniškai pažinojau 1956 metų Vengrijos sukilimo prieš Sovietų Rusijos rėžimą aktyvius dalyvius. Todėl galiu tvirtinti, kad tautinio patriotizmo sąvoką vengrai traktuoja ir realizuoja visiškai kitaip, negu tai bandoma atlikti Lietuvoje. Vengrai nešūkalioja gatvėse, „Orbanas – Vengrija“, o Vengrijos Vyriausybė gerbia bendruomenių nuomonę ir jų pasiūlymus. Už aktyvią paramą Vyriausybė dėkoja eiliniams žmonėms, kurie Lietuvoje dažnai vadinami „runkeliais“. Vengrijoje neklesti elitinė korupcija, kurią mūsų valstybėje, pavyzdžiui, demonstruoja Seimo nariai Vytautas Kamblevičius, Mantas Adomėnas, Sergėjus Dmitrijevas, Emanuelis Zingeris, Ona Valiukevičiūtė ir kt. (Respublika, Nr. 168 (7019), 2013 m.).

Neužmirškime, kad Vengrijos Katalikų Bažnyčia, kaip ir jos eiliniai tikintieji gyventojai, kategoriškai pasisakė prieš 1941-1944 metais nacių vykdytą žydų ir čigonų genocidą, o taip pat trukdė jį atlikti. Pasaulinių karų pasekoje, nuo tėvynės atplėštose protėvių žemėse likę gyventi vengrai  išlaikė tautines šeimas su visomis jų tradicijomis. Šiandien net ir skurdo spaudžiami vengrai nekeliauja masiškai į Didžiąją Britaniją ar kitas turtingas valstybes indų plauti, pastalių ir gatvių valyti. Aš nežinau, koks Vengrijos privatus valdininkas išdrįstų likimo nuskriaustam kiemo vaikui įsakyti, kad šis „dabar arba po minutės„ nusiautų batus, nes teismas uždraudė purvinti šaligatvius.

Vienas iš liberalų partijos įsteigėjų Lietuvoje yra prof. Vytautas Radžvilas, kuris dabartinėje visuomeninėje veikloje demaskuoja šiuolaikinę neoliberalų ideologiją ir tariamus ES privalumus. Prie neoliberalų aš priskirčiau Seimo narius Petrą Auštrevičių ir Gintarą Steponavičių, o taip pat valstybininkų šutvę). Savuosiuose straipsniuose jis atskleidžia tikruosius tikslus, kuriuos puoselėja ES vadovybė ir jos parankiniai – kai kurių Europos valstybių prezidentai ir premjerai (Vakaro žinios, Nr. 165 (4033), 2013 m.). Kaip tvirtina prof. V. Radžvilas, savųjų kėslų įgyvendinimui neokomunistiniai ES vadeivos pasirinko, taip vadinamą, kultūrinės revoliucijos strategiją, kurios pagalba jie stengiasi įdiegti žmonėms visiškai naujus ir daugumai nepriimtinus dirbtinės moralės standartus.

Jis aštriai, bet pagrįstai, kritikuoja ES Komisiją ir Parlamentą už tai, kad jie griauna ir stengiasi sunaikinti tradicines žmonijos vertybes: tautinę kultūrą ir moters su vyru sukurtą dvilypę šeimą, o nori visoje Europoje įteisinti padoriems žmonėms šlykščias ir nepriimtinas vienalytes santuokas.

Nagrinėdami profesorių V. Voverienės ir V. Radžvilo skelbiamas įdomias ir originalias mintis, nesunkiai galime suvokti, kodėl konfederacinės Europos valstybės kūrėjai visakeriopai stengiasi suburti demoralizuotų, bet lengvai valdomų, žmonių ir bendrijų visuomenę. Mūsų profesorių pilietiškos pažiūros į tautos ir šeimos tradicijas yra vienodos ir viena kitą papildančios tiesos. Tačiau prof. V. Radžvilas, nors ir netiesiogiai, papildomai nurodo, kad ne tik Europos komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas su savaisiais sekėjais (Eurokomisare Vivjena Reding, Tarptautinio valiutos fondo vadove Kristina Lagard, ES prezidentu Hermanu van Rompėju ir kt., bet ir kiti marksistinės ES doktrinos autoriai yra pavojingi avantiūristai.

1943 -1947 metais buvau tautinės, karinės ir politinės organizacijos – Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) nariu. Prisimenu, kad šios pogrindinės organizacijos vadai reikalavo gerbti ne tik nacionališką (būdingą nacijai) bet ir pilietišką (deramą piliečiams) patriotizmą, tačiau siūlė griežtai bausti nacistinių ir komunistinių federacijų propaguotojus.

Mano  nuomone, ir buvęs Sovietų Sąjungos komunistų partijos Lietuvos padalinio 1990-1991 metais vadovas Mykolas Burokevičius su savaisiais sekėjais iš buvusio Lietuvos komunistų partijos instituto (Juozu Jarmolavičiu ir kt.), o taip pat iš buvusios Vilniaus aukštosios partinės mokyklos ( Valentinu Lazutka ir kt. ) turėjo tikslą padėti Rusijai sukurti neokomunistinę federacinę Europos valstybę, sudarytą pradžioje iš rytinės, o vėliau iš vidurinės ir vakarinės Europos tautų.

Neokomunistinę federacinę Europos valstybę apie 1970 metus pradėjo kurti italų politinis teroristas ir komunistas Altjeras Spindelis, o šį darbą pratęsė paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas. Skirtumas tarp Vakarų ir Rytų Europos Komunistinių federalizmų buvo ir pasiliko jų vadovų ideologijos kryptyse. Vakariečiai yra maodzedūninio komunizmo atsigimėliai arba šalininkai. Ž. M. Barozas jaunystėje buvo Portugalijos maodzedūninio komjaunimo lyderiu, o vėliau, vienas iš šios šalies neokomunistų vadų.

Rytiečiai propogavo rusiškąjį, persitvarkymu pavadintą, neokomunizmą. Jų svajonei sukurti federacinę ES ir prie jos prijungti visas Rytų Europos valstybes sutrukdė subyrėjusi Sovietų Sąjungos komunistų partija ir ryžtingas pirmasis Rusijos prezidentas demokratas Borisas Jelcinas. Tačiau A. Spindelio, kaip vakarietiškojo komunizmo šmėklos, paskleistoji federacinės jugntinės Europos valstybės idėja tebeegzistuoja ir toliau puoselėjama ne tik Vakarų, bet ir Vidurio Europoje.

M. Burokevičius su savųjų sekėjų ir užsienio padėjėjų pagalba nesugebėjo sugrąžinti Nepriklausomos Lietuvos į federacinės komunistinės valstybės globą. Jeigu Lietuvos žmonės paseks vengrų pavyzdžiu ir nenuolaidžiaus neoliberalams, mūsų šalies vadovai atsisakys nuo pataikūniškos veršio strategijos, laikysis priesaikos nurodymų ir patarėjus rinksis ne iš Laisvosios rinkos instituto, bet iš normalaus lygio specialistų, o prokurorai nesityčios iš žmonių skundų ir Valstybės kontrolės revizijos aktų, tai ir įtakingiems ES vadeivoms nepavyks pasmaugti mūsų Nepriklausomybės, nors jie sugebėjo įteisinti kosmopolitinę Lisabonos sutartį ir viešai pareiškė, kad po 2020 metų Europoje neliks nepriklausomų valstybių, o egzistuos tik federacinė Europos Sąjunga.

Buvęs akademikas Antanas Kudzys

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą