Ar atominė energetika turi ateitį?

19
4
- Reklama -

Prof. Kazimiera Prunskienė (KK nuotr.)

Gamtinių jėgų sukelta katastrofa Japonijoje iškėlė žmonijai labai rimtų uždavinių, kurių sprendimas reikalauja didelio profesionalumo, tarptautinės konsolidacijos ir atsakomynės už žmonijos ateitį. Japonijos patirti smūgiai dėl žemės drebėjimo ir cunamio vienu metu ir šių smūgių pasekmės žmonėms bei aplinkai sutelkė mokslininkų, politikų ir visuomenės dėmesį visame pasaulyje. Esame priversti naujai įvertinti veikiančių ir sustabdytų branduolinės energetikos objektų patikimumą, išryškinti silpnąsias vietas, jas šalinti. Sveikas protas reikalauja naujas atomines elektrines projektuoti ir statyti žymiai atsakingiau, vadovaujantis dar aukštesniais jų saugios eksploatacijos reikalavimais. Fukušimos pamokas būtina įvertinti parenkant seisminiu požiūriu patikimas statybos aikšteles, projektuojant statinius ir technologijas, užtikrinant jų maksimalų saugumą nuo įvairaus gamtinio ir techninio pobūdžio veiksnių, o avarijos atveju – nuo atominio ir cheminio aplinkos užteršimo žmonėms keliamos rizikos.

Lietuvai naujausių atominės energetikos technologijų ir jų pritaikymo temos ypač aktualios, nes Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje realiai priartėta prie atominių jėgainių statybos pradžios. Nuo Černobilio avarijos praėjus 25 metams, branduolinės technologijos ir jų saugumo sistemos pažengė toli į priekį, tačiau patirta kastrofa ir jos žiaurios pasekmės vis dar gyvos žmonių atmintyje. Šią atmintį pagilino Fukušimos avarija. Todėl net ir atsiribojant nuo populistinių politinių interpretacijų, kurių Lietuvoje niekada nestinga, atominės energetikos saugumas ir jos ateitis verta paties rimčiausio, profesionalaus ir viešo svarstymo.

Žmonijos istorijoje vargu ar yra buvę, kad būtų traukiamasi atgal nuo aukštesnės pakopos technologijų net ir patyrus dideles katastrofas. “Titaniko” žūtis nesumažino pastangų statyti didelius ir prašmatnius keleivinius laivus, lėktuvų pagrobimai ir teroristiniai aktai nesustabdė oro transporto plėtros ir pan. Taip atsitiks ir su atomine energetika. Tikėtina, kad valstybės, jų mokslininkai, politikai ir gamybininkai pasirūpins papildomomis ir tobulesnėmis saugumo priemonėmis, tačiau prie balanos laikų tikrai nesugrįš ir vien alternatyvia energetika neapsiribos – dar bent keletą dešimtmečių, kol pastaroji netaps visais požiūriais, taip pat ir ekonominiu konkurencinga ir pakankama.

Neenerginga Lietuvos energetikos politika, nevaisingi politiniai jos kaitaliojimo manevrai jau seniai suformavo gėdingą situaciją kai vangiai risnojama paskui nuvažiuojantį traukinį. Neapgynėme Ignalinos AE nuo nepagrįstai ankstyvo reaktorių sustabdymo, dėl politinio susipriešinimo neužtikrinome nuoseklaus darbo su naujos elektrinės projektu. LEO LT buvo nužudytas vos užgimęs, o jį griovę politikai nieko kito nesukūrė. Energetikos profesionalai, tarp jų ir du buvę ministrai: prof. dr. Leonas Ašmantas ir Saulius Kutas tokią situaciją energetikoje atvirai vadina diletantizmu ar “politinio šou dalimi”. Tai ne tik apgailėtina, tai netgi nusikalstama.

Dabartiniai valdančiųjų partijų atstovai bando nukreipti dėmesį į “blogus kaimynus”- Rusiją, Baltarusiją. Šie kaimynai kelis dešimtmečius pirko elektrą iš Lietuvos, o dabar, kai mes vietoj tiekėjų tapome pirkėjais, jie savo poreikiams užtikrinti nusprendė statyti naujas elektrines patys. Bet kokios interpretacijos, paremtos vien baimėmis ar politiniu nepakantumu, sukelia įtampas, bet konkrečios naudos, juo labiau – didesnio saugumo nesuteikia. Išankstinis pavojaus šauksmas iš Lietuvos Vyriausybės narių pusės nuskamba kaip įprastinis politinis ir dalykinis bejėgiškumas arba nesugebėjimas tvarkytis savuose “dirvonuose”. Lietuva savo pagrindinius energetinius pajėgumus prarado sustabdžius Ignalinos AE, šiandien prarandamas ir šansas juos atkurti pastatant efektyvią ir saugią naują atominę jėgainę. Kadangi neturime iliuzijų, jog mes diktuosime kaimynams kaip jiems plėtoti savo energetinius pajėgumus, tai bent aktyviai aiškinkimės aplinkybes, kuriomis tai vyksta ir pagal galimybes dalyvaukime tame procese, siekdami maksimalaus regiono saugumo ir praktinės naudos tiek objektų statybos, tiek ir jų eksplotavimo metu. Atsiradus naujiems pajėgumams regione, net jei jie priklausys ne Lietuvai, Lietuvos elektrinė (Elektrėnuose) ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė galėtų tapti svarbiais regiono objektais, kaip regioninės energetinės sistemos rezervo užtikrinimas (Elektrėnai) ir pigios naktinės energijos vartotojas, gaminantis ir tiekiantis rinkai brangią dienos energiją (Kruonis).

Žinoti realią situaciją, dalyvauti procesuose, net jei ne mes juos valdome, protingai įtakoti jų turinį matant pasekmes, užtikrinti šaliai ir jos vartotojams reikšmingą naudą, t.y. patikimai tiekiamą ir galimai pigesnę energiją– tokia turėtų būti Lietuvos energetikos strateginė nuostata. Lietuvos energetikos ūkį būtina pastatyti ant tvirtesnių nuosavų pamatų, ko iki šiol vis dar nesugebėjome padaryti, o pagadinti situaciją suspėjome, daug ką – deja, negrįžtamai.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą