A. Butkevičius: Kita tiesa apie Libiją – JAV ir Europos karinės pajėgos gina gentis, aprūpinančias Al Qaedą kovotojais (nuolat papildoma)

165
3
- Reklama -

Audrius Butkevičius (KK nuotr.)

Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras, revoliucijų specialistas Audrius Butkevičius teigia, kad šiuo metu Libijoje būtent ir nevyksta jokia revoliucija – vyksta JAV ir Europos valstybių karas dėl naftos, prisidengus neva „civilių gelbėjimu“.

„Teigti, jog Libijoje JAV ir Europos karinės pajėgos gelbsti civilius, yra veidmainystė“, – įsitikinęs Audrius Butkevičius.

Jis mano, kad šis karas gali atskleisti daug įdomių dalykų.

Jau paaiškėjo, kad M.Gadafis finansavo Prancūzijos prezidento N.Sarkozy rinkiminę kampaniją, o JAV didžiausio priešo – Al Qaedos – donorai yra būtent Bengazio sukilėlių gentys.

Taigi, kas iš tiesų slepiasi po karinėmis atakomis Libijoje? Į šiuos klausimus atsako revoliucijų ekspertas Audrius Butkevičius.

A.Butkevičius: Ką reiškia karinės operacijos pavadinimas „Odisėjo aušra“?

Kaip žinote, ši karinė kampanija yra pavadinta „Odisėjo aušra“. Natūralu, kad išgirdus tokį žodžių junginį, gali kilti klausimas: kodėl? Ar tai atsitiktinis pavadinimas?

Aš taip pat sau užsidaviau šį klausimą. Ir visų pirma, kas atėjo į galvą, išgirdus vardą Odisėjas, buvo Trojos arklys.

Taigi natūralu, kad kampaniją pavadinę asmenys turėjo ne kažką kitą galvoje, o tai, kad prieš arabų kraštus yra panaudotas Trojos arklys, kurį sugalvojo ne kas kita, o gudragalvis Odisėjas.

Mano rankose – „Guardian“ straipsnis, kuriame yra nagrinėjama JAV įkurtų specialių pajėgų, vadinamosios „kiber erdvės armijos“, tikslai ir uždaviniai. Vienas iš šių tikslų ir uždavinių – valdyti kiber erdvę, ypač – socialinius tinklus.

Numatoma, jog kiber kariuomenės kareiviai, puskarininkiai ir karininkai turės galimybę kurti bet kuriuose pasaulio taškuose virtualias asmenybes, kurios aplink save „Facebooke“ ir „Twitteryje“ galės ir gali koncentruoti pakankamai didelius skaičius sekėjų ir kuriems iš vienos vietos galima perduoti tą pačią informaciją.

Aš manau, kad tiems, kurie seka įvykius arabų kraštuose, darosi aišku, jog kaip tiktai šitų instrumentų pagalba buvo inicijuojami judėjimai jaunimo tarpe Egipte, Tunise, Jemene, Bahreine ir, be jokios abejonės, Libijoje.

Šis Trojos arklys yra pakištas ne šiaip sau. Aš manau, kad ne vienas užsiduoda klausimą, o kuriam galui Vakarams reikėjo pradėti visą šią ataką prieš Libiją? Juk nusipirkti naftos visi ir taip gauna, o, pavyzdžiui, aktyvūs šioje kampanijoje norvegai ten net turi savo naftos gręžinius?

Norvegams tai yra vienas iš stimulų dalyvauti kampanijoje sudaužant Libiją, nes jie suvokia – jeigu nedalyvausi, tuomet, kai Libija bus nugalėta, jų gali neprisileisti prie naftos. Ciniškas, bet aiškiai suprantamas interesas.

Bet aš manau, kad tikslas yra kur kas didesnis. Jau minėjau, kad tiek JAV, tiek Europoje galinga krizė, galinga dolerio krizė. Ir ši situacija yra labai primenanti senąją istoriją, kuri vystėsi dar Romoje – karą tarp Kartaginos ir senosios Romos. Kai Kartagina – o Libija kaip tik yra senosios Kartaginos dalis – buvo pasiuntusi savo karvedį Hanibalą prie Romos vartų, ir tas garsusis posakis „Hanibalas prie vartų“ labai tinka situacijai, kurią mes turime dabar, kai dėl galingos ekonominės krizės arabų kraštai praturtėja iš naftos, supirkinėja svarbiausius aktyvus Europoje, JAV, supirkinėja obligacijas ir užima tokią padėtį, kuri kažkada leis įtakoti Europos ir kažkuriuo tai laipsniu JAV situaciją.

Natūralu, kad šito leisti negalima. Taigi, ką daryti? Valdomos revoliucijos – vienas iš atsakymų.

Ataka prieš Libiją, kuri arabų pasaulyje vaidino tam tikros įdomios ašies vaidmenį – Gadafis bandė vienyti aplink save arabų kraštus, bandė vienyti Afrikos kraštus, dabar tampa svarbiausiu atakos centru.

Taigi, ką darė senoji Roma, kurios civilizacijos paveldėtojai esame mes?

Antrojo Punų karo metu prie vartų stovėjo Hanibalas. Romos karvedys Scifionas Afrikietis, surinkęs legiono likučius, perplaukė Viduržemio jūrą ir išsodino savo kareivius prie Kartaginos vartų.

Man panašu, kad Vakarai sužaidė tuo pačiu senu manevru. Scifiono Afrikiečio ataka prieš Kartaginą yra tai, ką mes turime kaip analogą dabar – kai JAV kartu su ES valstybėmis atakuoja senosios Kartaginos likučius.

JAV ir Al Qaeda – ne priešai, o sąjungininkai

Tačiau labiausiai mane žavi Libijos karo paradoksai.

Turbūt sutiksit, niekas negalėtų ginčytis, kad pagrindinis Jungtinių Amerikos Valstijų priešas yra Al Qaeda. Al Qaeda, Bin Ladenas – tokios mistinės figūros, kurios suorganizavo garsųjį teroristinį aktą, skėlė viešumoje antausį JAV, sudarė joms galimybę atakuoti Afganistaną ir Iraką. Ir staiga išlenda visiškai netikėta informacija – jog ši Al Qaeda laiko M.Gadafį savo priešu Nr.1. Kaip ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Šiek tiek pasikasinėjęs po gausių JAV strateginių tyrimų institutų resursus, atkasu dar kitą informaciją. Pasirodo, kad ne kas kitas, o Libija yra vienas iš pagrindinių Al Qaedos donorų savanoriais. Tačiau ne visa Libija – o kaip tiktai Rytinė Libija, t.y. ta Libijos dalis, kurioje gyvena nuo seno konfliktuojančios su Muamaru Gadafi gentys. Ir kaip tiktai šitos gentys aprūpindavo savanoriais Al Qaeda ir su šiomis gentimis visą laiką kovojo Muamaras Gadafis, ir su šiomis gentimis jisai kovoja dabar – Bengazio maištautojai yra ne kas kita, kaip gentys, aprūpinančios Al Qaedą kovotojais.

Na, kai reikalas pasisuka tokiu kampu, kaip neprisiminti visų senų istorijų apie Bušų šeimos ir bin Ladenų šeimos ryšius, kurie yra pakankamai gausiai nušviesti įvairioje analitinėje literatūroje, nagrinėjančioje rugsėjo 11-osios fenomeną? Nuo šių tyrimų nepabėgsi besiaiškindamas Libijos karo ypatumus.

Aš manau, kad dar ne kartą išlįs Al Qaedos tikrasis vaidmuo rugsėjo 11-osios istorijoje, o taip pat šioje Muamaro Gadafio – Libijos karo istorijoje, o taip pat kaltinimuose, kurie buvo jam mesti, susprogdinus virš Škotijos Lokerbio keleivinį lėktuvą.

Libijos puolimas paremtas “iš oro” nuleistais faktais

Turbūt sutiksit – diktatorius, tironas, baisuoklis, kuris jo nekenčiantiems žmonėms agresijos akivaizdoje išdalino ginklus, yra susižavėjimo vertas personažas. Įsivaizduokite, jeigu dabar Lietuva atvertų savo neturimus ginklų arsenalus ir išdalintų automatus tautiečiams, į ką visų pirma būtų atkreiptas vamzdis?

Į žmogžudį, tironą ir diktatorių Gadafį žmonės, gavę ginklus, nešaudo ir tomis išdalintomis granatomis nemėto. Atvirkščiai – jie laukia demokratų, liberalų civilizuotų išvaduotojų iš Europos ir JAV.

Taigi vien šis menkas pasityčiojimas yra pakankamas pagrindas suvokti, jog tas vaizdelis, kuris mums yra paišomas apie Libiją, neturi nieko bendra nei su sveiku protu, nei su politine realybe.

Kalbėkime dar aiškiau. Mes gyvename čia, Europos Sąjungoje. Mes esame priklausomi nuo to, kiek apskritai Europos Sąjunga ir JAV, t.y. visas „auksinis milijardas“, gyvuos ir klestės. Galimas daiktas, kad šis mūsų geras gyvenimas ir klestėjimas pilnai priklauso nuo to, kaip stipriai bus supresuoti visi kiti – nepriklausantys „auksiniam milijardui“: arabai, kiniečiai, indai ir, anot „auksinio milijardo“ teorijos, kitas gaivalas.

Taigi, galbūt mūsų gerovė priklauso nuo to, ar bus pakankamai pastatyti į vietą visi tie pakraščių gyventojai.

Tačiau siutina labiausiai ta kvaila apgaulė ir dvigubų standartų demonstravimas, kuris mums pateikinėjamas šios Libijos kampanijos metu – esą yra kovojama už žmonių teisę balsuoti Libijoje, už tai, kad Gadafis nenužudytų savo opozicionierių. Pasakojama pasaka, kuri griūva tuoj pat, vos tik ją paklausius.

O ką, Konge nėra žmonių, už kurių teises reikėtų kovoti?

O ką, čia pat – Jemene, Tunise, Bahreine ar šią pat akimirką nėra žudomi žmonės, turintys kitus interesus nei jų kaimynas?

Kodėl Bahreine nesusiformavo tokia situacija, kaip Libijoje? Kodėl pagrindinės kolonialinės valstybės – tai yra JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija (ir Italija, kurios kolonija ir buvo Libija) – atakuoja Libiją?

Štai šis dvigubų standartų pojūtis, tas melo į akis pojūtis, kada tu ir greta tavęs esantys laikomi kvaileliais, kurie suvirškins bet ką, siutina labiausiai.

Aš priimčiau tiesų pasakymą: reikia šituos arabus pastatyti į vietą, nes mūsų krizės metu jie išpirkinėja mūsų aktyvus, turėdami milijardus, gaunamus iš naftos. Bet aš negaliu pakęsti šito melo.

Taigi, kas iš tikrųjų buvo toji Libija, kuri dabar paskelbta teroristine valstybe vėl, nors keletą metų buvo viena iš pagrindinių donorų Europos Sąjungos rinkiminėse kampanijose ir Libijos vadovai bičiuliavosi su visais ES vadovais – pradedant Silvijumi Berluskoniu ir baigiant Toniu Bleiru – kurį kvietė į patarėjus ir gavo, ir, jeigu tikėtume Gadafio informacija, Libija buvo Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijos piniginiu sponsoriumi, jau nekalbant apie kitus „mažiukus“.

Taigi, kokia valstybė buvo Libija? Aš pasirinkau duomenų, kad jūs galėtumėt atsakyti sau į klausimą: ar reikėjo šitiems žmonėms Libijoje pradėti versti Gadafį ir sukelti pilietinį karą?

Ką Gadafis davė Libijos žmonėms apart to, kad sutvarkė vandens tiekimus, sukurdamas milžiniškus projektus Libijoje?

Bendrasis vidaus produktas vienam žmogui – 14 192 JAV dol. (apie 35 000 Lt).

Kiekvienam Libijos piliečiui valstybė į metus išmoka 1000 JAV dol. dotaciją (2450 Lt).

Bedarbio pašalpa – 730 JAV dol. (apie 1800 Lt).

Medicinos seselės atlyginimas – 1000-1200 JAV dol. (2450-3000 Lt).

Kiekvienam vaikui gimus išmokama 7000 JAV dol. (apie 17 000 Lt).

Susituokusiems jauniesiems dovanojama 64 000 JAV dol. (apie 160 000 Lt) būstui nusipirkti.

Pradedant asmeninį verslą, vienkartinė materialinė pagalba iš valstybės – 20 000 JAV dol. (apie 50 000 Lt).

Uždrausti stambūs mokesčiai, mokymasis ir stažuotės užsienyje 2 vaikams šeimoje už valstybės pinigus – šeimos ten yra didelės, bet du vaikus užsienyje moko valstybė.

Sukurtas tinklas parduotuvių daugiavaikėms šeimoms. Tose parduotuvėse kainos patiems pagrindiniams mitybos produktams – simbolinės.

Dalis vaistinių – nemokami vaistai. Už vaistų padirbinėjimą – mirties bausmė. (Esu įsitikinęs, kad daug kas iš vaistų tiekėjų nukentėtų Lietuvoje, jeigu čia pradėtų veikti Gadafio įstatymai).

Tais atvejais, kai žmonės gyvena valstybiniuose namuose, nėra mokesčio nei už butą, nei už elektrą – apmoka valstybė.

Uždrausti iš viso alkoholiniai gėrimai. Kreditai perkant automobilį arba butą – be procentų.

Tai yra rinkinys įvairių duomenų tam, kad norintys susidarytų vaizdą.

Ar iš tiesų taip jau blogai buvo gyventi Libijoje, į kurią buvo atvykę dirbti trys tūkstančiai Ukrainos gydytojų, kurie netgi šiuo metu nepaliko Libijos ir dirba tenai, mokėdami tam tikrą garbės skolą už tą laiką, kai jie ten uždirbinėjo pakankamai gerus pinigus?

Jeigu mes palyginsim savo realybę su tuo, ką aš dabar įvardinau, aš manau, kad ji atrodys žymiai skurdesnė ir ne vienas paklaus savęs: ar esant tokioms aplinkybėms yra ko eiti į gatves?

Į tai atsako ir paties Gadafio informacija apie tikrąją padėtį.

Libijoje dirbo daugiau nei milijonas gastrobaiterių, t.y. darbininkai iš aplinkinių valstybių, iš Afrikos ir Egipto. Ir kaip tiktai šitie žmonės buvo pagrindinė masė, kuri buvo užverbuota sukelti neramumus pradžioje. Prie jų prisidėjo jaunoji karta – žmonės, kurie negavo savo valstybėje įdomaus gyvenimo ar pakankamai greito kilimo karjeros laiptais. Štai įsivaizduokit: alkoholio nėra, sekso iki vedybų nėra, darbų, kurie būtų įdomūs ir leistų pakankamai dideliam skaičiui išsimokslinusio jaunimo įsidarbinti ir gauti savirealizacijos galimybes, yra ribotas kiekis. Tokie jauni žmonės su atitinkamu pavydu ir pasipiktinimu žiūri į 40 metų prie valdžios esančius senius. Suprantama, kad dalis iš jų prisidėjo prie maišto.

Taigi tai ir yra pagrindinis paketas žmonių, kurie tapo opozicija, kurią šiandien lėktuvų, raketų ir bombų pagalba gina Vakarai.

Ar Muamaras Gadafis jau pralaimėjo konfliktą? Aš manau, kad Libija ir Gadafis patyrė pakankamai rimtus smūgius ir nuostolius karinėje sudedamojoje konflikto dalyje. Tačiau nieko kito ir nebuvo galima tikėtis. Galų gale šis konfliktas – Vakarų valstybės – Libija – toli gražu ne karinėje plotmėje sprendžiama problema. Karinėje dedamoji čia sudaro pakankamai nedidelę šio konflikto dalį. Ką aš turiu omenyje?

Na, tie, kurie stebi, kaip atrodė pirmosiomis dienomis prieš Libiją ir Gadafį organizuota Vakarų valstybių koalicija, ko gero, stebėjosi, kad tradiciškai Libiją palaikanti Rusija, kad tradiciškai Libijos nafta suinteresuota Kinija, Indija JTO saugumo posėdyje balsavo susilaikydamos ir tokiu būdu atvėrė kelius atakai iš JAV ir kitų Vakarų valstybių pusės prieš Libiją. Netgi eilė arabų valstybių taip pat pasisakė už šią ataką.

Deja, tokia glaudi koalicija, veikianti prieš Libiją, gyvavo neilgai. Šiandieninė padėtis: Rusijos buvęs prezidentas, dabartinis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas daro pareiškimą, naudodamas grynai Gadafio terminiją – vadina visą Vakarų organizuotą ataką prieš Libiją „kryžiaus karu“ ir ją pasmerkia.

Akimirksniu į šią situaciją reaguoja dabartinis Rusijos prezidentas D.Medvedevas. Ir tai yra pirmas viešas tokio lygio konfliktas – apsižodžiavimas tarp Medvedevo ir Putino per paskutinius ketverius metus.

Žinoma, tai vyksta artėjančios prezidentinės rinkimų kampanijos Rusijoje kontekste. Tačiau Libija jau gavo galingą sąjungininką – populiarų Rusijoje ministrą pirmininką, kuris užėmė nepralošiamą poziciją. Jis moralizuoja, o visi Rusijoje jaučia, jog Rusija pardavė Libiją, pardavė Gadafį.

Kad suprastumėte – Gadafis pirko buvusioje Tarybų Sąjungoje ginkluotę, vėliau Rusijoje mokėsi jo sūnus – buvo paruoštas Frunzės karo akademijoje (beje, šis sūnus, pagal viską, žuvo).

Tarybų Sąjunga visą šaltojo karo laikotarpį palaikė Gadafį. Ir Rusijoje yra susiformavusi nuostata, jog dabartinė Medvedevo politika, palaikant JAV šitame konflikte, yra tam tikras senų tradicijų išdavimas. Ir Putinas labai laiku ir labai tiksliai sulošė šitoje situacijoje.

Panaši padėtis Lenkijoje. Jeigu jie iš pradžių buvo pareiškę, jog jie labai aktyviai dalyvaus šioje kampanijoje prieš Libiją, tai šiandien tokios energijos iš Lenkijos ministro pirmininko nebegirdėti.

Kitas įdomus aspektas – situacija su arabų kraštais. Jeigu vakar jie darė pareiškimus, nukreiptus prie Gadafį, tai šiandien jie teigia, jog jie nesutiko sankcionuoti tokio jėgos panaudojimo, koks vyksta dabar.

Taigi, aš manau, kad per ganėtinai trumpą laiką Gadafiui pavyko sukelti sumaištį koalicijos stovykloje,turint omenyje, kad nei JAV piliečiai, nei masė ES piliečių nepalaiko šios atakos – tą rodo sociologiniai tyrimai. Todėl galima teigti, kad nors Gadafis ir patyrė didžiulius karinius nuostolius ir neteko sūnaus, tačiau psichologinę šito karo dedamąją jis laimėjo.

Aš manyčiau, kad artėja dar vienas Gadafio sąjungininkas – galbūt netiesioginis – tai Mari Lepen, prancūzų ultradešiniųjų partijos pirmininkė, kuri, prancūzų analitikų duomenimis, pirmajame ture gali laimėti prezidentinius rinkimus. Kodėl?

Visų pirma, todėl, kad jos oponentu bus N.Sarkozy. Bet yra ir dar vienas svarbus niuansas.

Iki šiol ne kas kitas, o Gadafis sulaikydavo didžiulį emigrantų srautą, kuris per Libiją, per šiaurinę Afrikos pakrantę plūdo į Europą. Dabar Gadafis pasakė, kad jis šito nebedarys.

Kaip suprantat, Mari Lepen yra nevienareikšmiškai nusiteikusi imigrantų į ES atžvilgiu. Taigi šią kortą jinai išnaudos. Jinai turės galimybę pasakyti, jog Prancūzija pernelyg emocionaliai reagavo į visiškai neaiškią situaciją.

Na, įsivaizduokit, Prancūzija pirmoji pareiškė, kad jinai atakuos Gadafį, neturėdama tam jokių objektyvių pagrindų. Juk niekas jokio tyrimo apie tai, kas vyksta Libijoje, neatliko. Jokių tarptautinių stebėtojų nėra! Viskas remiasi iš oro nuleistais teiginiais ir niekieno nepatvirtintais faktais. Nesiremiama net teiginiais, kurie būtų pagrįsti televizijos kadrais.

Taigi, aš manau, kad Mari Lepen išnaudos šią situaciją.

Ir dabar vienintelis dalykas, ko reikia Gadafiui – jam reikia išlošti laiko. Manau, jis tą ir daro.

KK inf.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą