Juokiasi puodas, kad katilas juodas

25
163
- Reklama -

Lietuvos politikai, nenorėdami priimti 750 pabėgėlių, turėtų nepamiršti, kad jie patys savo nevykusiais sprendimais pagamino tūkstantį kartų daugiau lietuviškųjų pabėgėlių – į kitas šalis buvo išvaryta maždaug 800 tūkstančių Lietuvos piliečių. KK nuotr.

Lietuvos politikai buvo labai nepatenkinti tuo, kad Europos Sąjunga liepė Lietuvai pas save priimti 750 pabėgėlių, kurie šiuo metu masiškai veržiasi į Europą iš šalių, kuriose buvo suorganizuotos „demokratinės“ revoliucijos. Sakoma, kad tie pabėgėliai, atvykę į Europą, sukurs juos priglaudusiose šalyse daug problemų – padidins nedarbą, konkuruodami su vietiniais gyventojais, padidins valstybės išlaidas, skirtas socialinėms reikmėms, didins nusikalstamumą, o gal būt kils net ir terorizmo grėsmė. Be to, svetimšaliai, jeigu jų bus daug, sunkiai integruosis į vietinę bendruomenę, kurs savo uždarus getus ir tokiu būdu skaldys visuomenę tautiniu pagrindu.

Todėl, norint viso to išvengti, reikia padaryti taip, kad pabėgėliai nebėgtų iš savo gimtųjų šalių, sudaryti jiems jų pačių valstybėse sąlygas normaliam gyvenimui.

„Juokiasi puodas, kad katilas juodas“

Su visais šiais Lietuvos politikų teiginiais galima sutikti. Iš tikrųjų – reikia, kad kiekvienam žmogui savo šalyje būtų gera gyventi, kad jam iš savo gimtinės nereikėtų bėgti kaip nuo gaisro. Vis dėlto pažiūrėkime šiek tiek iš kitos pusės.

Manau, kad šią situaciją labai gerai apibūdina patarlė: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Lietuvos politikai, nenorėdami priimti 750 pabėgėlių, turėtų nepamiršti, kad jie patys savo nevykusiais sprendimais pagamino tūkstantį kartų daugiau lietuviškųjų pabėgėlių – į kitas šalis buvo išvaryta maždaug 800 tūkstančių Lietuvos piliečių. Tais Lietuvos pabėgėliais dabar turi rūpintis kitos šalys – aprūpinti juos darbu, socialinėmis pašalpomis. Šimtai tų lietuviškųjų pabėgėlių dabar sėdi užsienio kalėjimuose dėl padarytų nusikaltimų. Ne vienoje šalyje Lietuva garsėja savo eksportuotais nusikaltėliais.

Dėl visų šių dalykų Lietuvos politikai turėtų raudonuoti iš gėdos, o ne rodyti save pavyzdžiu ir girtis, kaip jie atseit gerai suvaldė krizę ir kaip moka tvarkytis savo šalyje.

Skirtumas tarp Lietuvos ir tų šalių, iš kurių šiuo metu masiškai bėga žmonės, gelbėdamiesi nuo „demokratijos“, kurią JAV ir kitos Vakarų valstybės įvedė tose šalyse, yra tas, kad Lietuvoje kol kas dar nėra karo.

Tiesa, Lietuvoje vyksta nematomas karas, kurio metu žmonės kariauja patys su savimi – kasdien Lietuvoje vidutiniškai trys žmonės paskelbia sau mirties nuosprendį – nusižudo. Pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja.

Vis dėlto galima tikėtis, kad Lietuvoje bus ir tikras karas. Mat Lietuvos valdžia, ruošdamasi tam karui, nusprendė įsigyti technikos net už 460 mln. eurų. Stebėtina, kokiu būdu vyriausybė, be jokių didelių svarstymų, sugebėjo surasti tokias dideles pinigų sumas savo biudžete, turint galvoje tai, kad iki šiol net ir 20 mln. eurų minimalios algos padidinimui buvo niekaip nerandama.

Po dykumą paskui reformatorius

Patarėjų ir patarimų, kaip valdyti valstybę, netrūksta. Tik visa bėda yra ta, kad dar niekada tie patarimai nepadėjo pasiekti kokių nors pozityvių rezultatų.

Absoliučią daugumą tų patarimų, manau, labai taikliai apibūdino banko ekspertas G. Nausėda. Pasak jo, jeigu nori pasirodyti labai protingas ir nežinai, ką pasakyti, tai sakyk, kad reikia daryti struktūrines reformas.

Iš tikrųjų, jeigu kas nors seka tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių vadovų, o taip pat ir įvairių politikos apžvalgininkų bei ekonomikos ekspertų pasisakymus, nesunkiai gali pastebėti, kad visi jie nuolat kalba apie struktūrinių reformų būtinumą, tuo demonstruodami savo protą. Pasakymas: „Vyriausybė vykdo struktūrines reformas“ reiškia didžiulį komplimentą valdžiai, rodo, kad einama teisingu keliu. Ir priešingai, jeigu sakoma, kad jokios reformos nevyksta, reiškia, jog tokia valdžia yra nekompetentinga, jog ją reikia kuo skubiau keisti.

Vis dėlto nebūna aišku, ką reiškia iš politikų lūpų sklindanti tokia diplomatinė abrakadabra apie struktūrines reformas – ar nežinojimą, ką daryti, ar spaudimą daryti tam tikrus veiksmus. Reformos reiškia kokius nors pokyčius, todėl rinkėjai, suprantama, tikisi, kad tie pokyčiai pagerins jų gyvenimą. Jeigu nebuvo pokyčių (reformų), tai ir gyvenimas nepagerės.

Tačiau kai po rinkimų paaiškėja, kad tos reformos ne pagerino, bet pablogino žmonių gyvenimą, vėl balsuojama už tuos politikus, kurie vėl žada kažką reformuoti. Tokiu būdu rinkėjai klaidžioja po dykumą paskui reformatorius, kurie nesugeba toje dykumoje rasti oazės, kurioje visiems būtų pakankamai gėrybių.

Be abejonės, didžiausią įtaką pasaulyje turi tokios finansinės institucijos, kaip Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas, kuriems faktiškai vadovauja JAV. Jos, dalindamos valstybėms „saldainius“ – teikdamos paskolas, diktuoja sprendimus, kuriuos tos valstybės už tas paskolas privalo padaryti.

Pavyzdžiui, kadaise Lietuva už Pasaulio banko paskolą, skirtą mokyklų renovacijai, įsipareigojo uždarinėti mokyklas ir dvigubai sumažinti mokytojų skaičių. Taigi, vien jau iš šio pavyzdžio galima spręsti, kad inicijuojamų reformų tikslas yra naikinti valstybinį sektorių.

Deja, tokios neliberalios reformos visame pasaulyje nieko gero neatnešė. Jos sukėlė tik sumaištį, nestabilumą, skurdą, didžiulę turtinę nelygybę, didžiulį nedarbą.

Daug pensininkų – daug vartotojų

Sunaikinus darbo vietas valstybiniame sektoriuje sukurti tiek darbo vietų privačiame sektoriuje neįmanoma, nes privačiame sektoriuje dėl skirtingos darbo specifikos darbo našumas didėja daug sparčiau negu valstybiniame sektoriuje.

Norint realiai spręsti nedarbo problemą reikia trumpinti darbo dienos trukmę, trumpinti (arba bent jau neilginti) pensinį amžių.

Politikai sako, kad ateityje bus blogai dėl to, kad mažės gimstamumas, mažės dirbančiųjų skaičius ir didės pensininkų skaičius. Tačiau juk iš tikrųjų tai yra teigiami faktoriai, kurie palengvins problemų sprendimą.

Didėjant darbo našumui mažėja darbo jėgos poreikis. Jeigu yra daug jaunų žmonių, tai susidaro didelis darbo jėgos perteklius. Esant tam pertekliui labai padidėja konkurencija darbo rinkoje, o tai savo ruožtu leidžia darbdaviams mažinti atlyginimus. Esant mažiems atlyginimams mažai mokesčių surenkama į valstybės ir Sodros biudžetus, o dėl to blogėja padėtis švietime, sveikatos apsaugoje, blogėja pensininkų padėtis.

Didelis pensininkų skaičius sukuria didelę rinką. Jeigu pensininkai valgo – vartoja, tai jie tokiu būdu skatina ekonomikos augimą, kuria darbo vietas.

Deja, tokių elementarių dalykų nesupranta nei politikai, nei netgi ekonomistai, bankų ekspertai. Pavyzdžiui, finansų ministras R. Šadžius sako, kad graikams mokamos pensijos yra neproduktyvios išlaidos, kad reikia ne didinti pensijas, bet kurti darbo vietas, lėšas skirti investicijoms.

R. Šadžius nesupranta, kad rinkos ekonomikoje be vartojimo negali būti jokių investicijų. Verslas kuria tik tokias darbo vietas, kuriose sukurtas prekes arba suteiktas paslaugas galima parduoti, kitaip sakant – suvartoti. Būtent vartojimas yra ekonomikos variklis, o ne kažkokios mistinės investicijos.

Investicijos atsiranda tik tada, kai atsiranda vartojimas. Šiuo metu bankuose yra perteklius lėšų, kurias galima būtų panaudoti investicijoms, tačiau kadangi vartojimas nedidėja, bankai neturi ką su jomis daryti.

Reikalavimai Graikijai – labai prieštaringi

Reikalavimai, kuriuos Europos Sąjunga iškėlė Graikijai, yra labai prieštaringi. Reikėtų pritarti reikalavimui pagerinti mokesčių surinkimą, padidinti pridėtinės vertės ir pelno mokesčius. Visa tai leis pagerinti valstybės biudžeto pajamų surinkimą, taigi, ir valstybės finansinę būklę. Tačiau visiškai neprotingas yra reikalavimas ilginti pensinį amžių iki 67 metų ir privatizuoti valstybės strateginius objektus, uostus, salas.

Graikijoje 40% jaunimo neturi darbo. Tai reiškia, kad, prailginus pensinį amžių, seniai bus priversti ilgiau dirbti ir negalės užleisti savo darbo vietų jaunimui.

Politikai, reikalaujantys ilginti pensinį amžių, stengiasi spręsti šiandien egzistuojančią problemą (mažinti išlaidas, skirtas pensijų mokėjimui), bet ateityje iškilsiančias problemas (nedarbo didėjimą) tik dar labiau padidina.

Dar viena kvailystė yra parduoti strateginius objektus, valstybės turtą užsienio kompanijoms tam, kad būtų padengta dalis valstybės skolos. Faktiškai tai yra savo valstybės, valstybingumo pardavinėjimas už faktiškai beverčius kažkieno išspausdintus (arba net ir neišspausdintus, egzistuojančius tik virtualioje erdvėje) pinigus.

Politikai, ekonomistai, o taip pat ir paprasti žmonės piktinasi graikais, kurie atseit gyveno kitų valstybių sąskaita iš skolų. Vis dėlto ir šiuo atveju taip pat ne viskas yra taip paprasta kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Graikai skolinosi pinigų iš bankų ir iš tarptautinių finansinių institucijų. Už tuos skolintus pinigus graikai pirko kokias nors jiems reikalingas prekes, kitaip sakant – vartojo. Iš to, kad graikai vartojo, naudą gaudavo ir tie, kas tas prekes gamino pačioje Graikijoje arba užsienyje. Dirbantieji, gaminantys tas prekes, gaudavo atlyginimą ir tai prisidėdavo prie jų gerovės augimo.

Jeigu graikai nebūtų skolinęsi, tai tie pinigai arba gulėtų bankuose, arba suktųsi spekuliacinėse akcijų rinkose. Iš to naudą turėtų tik biržų spekuliantai. Tie pinigai galėtų atnešti net ir žalą, nes jie išpūstų finansinius burbulus, kurie savo ruožtu sukeltų finansines krizes. Tuo tarpu didelė dalis graikams paskolintų pinigų patenka į realią ekonomiką ir skatina jos augimą.

Žinoma, ekonomikos augimas iš skolintų lėšų nėra pats geriausias variantas, nes tai galų gale sukelia įvairių problemų. Galima suprasti ir bankus, ir kitas finansines institucijas, kurios visų pirma rūpinasi savo interesais ir negalvoja, kokią įtaką tai turės valstybei ir žmonėms.

Pinigai – valdymo priemonė

Valstybe ir žmonėmis privalo rūpintis valdžia darydama taip, kad piniginiai srautai būtų paskirstomi visoms visuomenės grupėms kaip galima tolygiau. Pagrindiniai įrankiai, kuriais valdžia gali tai daryti, yra minimalaus atlyginimo didinimas ir mokesčių didinimas atitinkantis darbo našumo augimą. Jeigu visa tai valdžia darys protingai, tai nesunku bus pasiekti, kad ir atlyginimai, ir pensijos būtų normalūs, ir kad valstybės biudžetas būtų subalansuotas. Tokiu atveju nereikėtų priklausyti nuo bankų, nuo įvairių tarptautinių finansinių institucijų ir kitų valstybių malonės.

Deja, politikai, ekonomistai, verslininkai ir paprasti žmonės dažniausiai vadovaujasi savo siaurais interesais ir emocijomis. Visa tai dažniausiai nuveda į klystkelius, nes tikslą norima pasiekti metodais, kuriais to tikslo neįmanoma pasiekti.

Bene didžiausia klaida, kurią daro rinkėjai, yra tai, kad jie nori, jog būtų maži mokesčiai ir kartu būtų geras gyvenimas – gera sveikatos apsauga, švietimas, didelės pensijos ir pan.

Graikai nori pasilikti eurozonoje, bet nenori vykdyti tų sąlygų, kurias jiems kelia Europos Sąjunga – šalys, įeinančios į eurozoną. Tačiau juk pinigai yra valdymo priemonė. Jeigu nori pats valdyti savo šalį, tai turi turėti ir savo pinigus. O, jeigu savo pinigų neturi, tai neišvengiamai turi vykdyti to šeimininko, kuris tuos pinigus valdo, nurodymus. Jeigu graikai būtų atsisakę mokėti skolas ir vėl įsivedę savus pinigus, tai jiems nereikėtų už tas skolas nei pardavinėti savo salų, uostų, nei ilginti pensinio amžiaus ir daryti kitokių absurdiškų įsakymų.

Ir Lietuva atsidurs panašioje padėtyje, jei…

Ir Lietuva atsidurs panašioje padėtyje kaip Graikija, nes, jeigu bus įgyvendintas naujasis socialinis modelis, tai Lietuvos biudžetas neteks maždaug 20% savo pajamų. Be to, dar panašios sumos biudžetas neteks, jeigu, kaip planuojama, Lietuva ateityje negaus paramos iš ES biudžeto. Ta parama šiuo metu sudaro 20% valstybės biudžeto.

Matyt, nujausdama tokią įvykių eigą, Lietuvos valdžia jau iš anksto tam ruošiasi. Ji ilgina pensinį amžių ir ruošiasi privatininkams padovanoti oro uostus. Tų oro uostų vadovai gyrėsi, kad dirbama labai pelningai. Tad kodėl oro uostus reikia atiduoti privatininkams (koncesininkams)? Atseit tie koncesininkai padarys taip, kad pelno būtų dar daugiau, investuos savo lėšas.

Panašios pasakėlės buvo sekamos ir privatizuojant nacionalinį oro vežėją. Deja, privatininkų valdoma bendrovė gėdingai žlugo. Privatininkai jokių stebuklų nepadarė. Nepaisant to, politikai nuolat daro tą pačią klaidą tikėdami privačiais „stebukladariais“.

Lietuvos politikai su malonumu užsienio privačioms kompanijoms būtų praktiškai už dyką (už 1% gamtos išteklių mokestį) padovanoję ir skalūninių dujų telkinius. Šiuo atveju Lietuvą, matyt, išgelbėjo tai, kad labai sumažėjo pasaulinės dujų ir naftos kainos. Skalūninių dujų išgavimo kaina yra šešis kartus didesnė už įprastinių dujų savikainą. Todėl, sumažėjus pasaulinėms dujų kainoms, išgauti skalūnines dujas gali tapti net ir nuostolinga. Suprantama, kad į nuostolingą verslą privatininkai neinvestuos.

„Ką pasėsi, tą ir pjausi“

Išsivysčiusios Vakarų šalys galėtų padėti skurstančioms, pilietinių karų alinamoms trečiojo pasaulio valstybėms. Daugelis tų šalių turi įvairių gamtos turtų, naudingųjų iškasenų. Reikėtų pamokyti, kaip tuos turtus išgauti ir kaip visais tais turtais ir sukurtu bendruoju vidaus produktu visiems solidariai pasidalinti. Pavyzdžiui, Ukraina visokių turtų turi pakankamai tam, kad visi jos žmonės gerai gyventų be jokių Vakarų, kaip išmaldą numetamų dolerinių arba eurinių kreditų.

Deja, Vakarų valstybės „gelbsti“ skurstančias šalis kitais būdais. Jos į tas šalis atsiunčia vadinamuosius investuotojus, pasaulyje karaliaujančias monopolijas, kurios pusvelčiui užgrobia šalies gamtos turtus, pasinaudoja vietinių čiabuvių pigia darbo jėga ir pasiima sau gautą pelną.

Bene svarbiausias reikalavimas reformuojant ekonomiką – įvesti laisvosios (laukinės) rinkos santykius ekonomikoje. Ta laukinė rinka reiškia karą su visais, kovą dėl išlikimo, pilietinį karą, kuris apima visus gyventojų sluoksnius.

Lietuvos politikai, įvesdami naująjį socialinį modelį, nori padaryti, kad ta dabar Lietuvoje egzistuojanti laukinė rinka pasidarytų dar labiau laukinė, kad dar labiau padidėtų dirbančiųjų išnaudojimas. Suprantama, kad, įgyvendinus tokias reformas, ir rezultatas bus atitinkamas – juk, kaip sakoma: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Todėl keista, kad, pasėjus blogio sėklas, Lietuvoje visi tikisi, kad iš jų išaugs kas nors gero.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą