Kalbėk jiems apie meilę

21
3
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

“Karšto komentaro” redakcija, atsiliepdama į skaitytojų susidomėjimą, siūlo kelias ištraukas iš mūsų autorės, rašytojos Vidmantės Jasukaitytės eseistikos knygos “Golgotos vynuogės”. Redakcija tikisi, kad knygoje išdėstytos originalios mintys atsilieps į šiandien aktualias etines moralines problemas. Ši knyga gali būti nevienareikšmiškai vertinama, bet ji nepalieka skaitytojo abejingo, nesudrumsčia jam sielos, o ieškančiam padeda surasti dvasios ramybę ir apsispręsti.

Todėl nebijok, o kalbėk jiems apie meilę, nes meilės eilėraščiai poezijos knygose turi būti pirmieji, o ne paskutiniai. Iš jų turi kilti visa kita, o ne jie iš viso kito. Ir žmogaus gyvenime – pirmutinė turi būti meilė, o tik paskui karyba, prekyba, vadyba ir t. t. Be meilės karys yra žudikas, o prekiautojas – plėšikas.

Tas, kuris myli, tas negali neapkęsti. Tačiau ir karys, ir prekiautojas, netgi muitininkas ir fariziejus – visi trokšta būti laimingi. Kad ir kaip jie suprastų laimę, tačiau vienas laimės komponentas visada yra tas pats – tai meilė. Neįmanoma būti laimingam be meilės. Jeigu jie atvertų tau savo slapčiausias širdies kerteles, tu pamatytum, kad visi iki vieno trokšta meilės, kaip būtino laimės komponento. Visi eina į meilę, viską daro dėl meilės, o valdžios siekimas, ekonominės programos, netgi karai, – kad, jų supratimu, būtų pagerintos sąlygos vieninteliam laimės komponentui, arba – atviri trukdymai jam. Tačiau jų meilė dažniausiai yra maža ir luoša, kaip kartais gimsta luoši kūdikiai su tobulomis sielomis. Jie nemoka mylėti. Labai trokšta, bet nemoka. Jie myli ne tais organais. Meilės organas yra širdis, o tie, kuriais jie myli, yra gyvybės pratęsimo organai. Jie trokšta žmogų užvaldyti, apgauti, pritraukti, apžavėti, kad galėtų įsikibti kaip grobuonys vienas į kitą ir nepaleisti. Pažiūrėk, kiek laiko ir energijos skiriama žmogaus kūnui, o kiek žurnalų leidžiama su patarimais ir pamokymais, kaip gundyti, kaip prisivilioti… O tai reiškia, – kaip pasisavinti žmogų, kaip užvaldyti jį, jam pačiam nesuprantant ir jo sielai nedalyvaujant. Štai todėl tiek daug sekso ir tiek daug sielos tuštumos. Štai todėl tiek daug „meilės“ ir tiek mažai laimės jausmo, o daugiau nusivylimo…

Kodėl tu nekalbi apie meilę, einančią iš pačios pasaulio sąrangos, ir apie mylint nuolat tobulėjančią sielą? Apie meilę, kurioje nėra žodžio „pasimylėti“, o yra tik „mylėti“. Ar ne tu užrašei kadaise: „…Dievas atėmė meilę ir liepė mylėti visus“? Atsigręžk į tai, ką kadaise išvedžiojo tavo ranka ir ten ieškok regimų ženklų atsakymams į savo pačios klausimus suprasti. Ar nėra visas tavo širdies kentėjimas – didelės, tobulos, amžinos meilės troškimas? Meilės, kaip kosminio pasauliui vadovaujančio reiškinio, meilės – amžinos, iš idealų pasaulio, einančios per laiką kaip spindulys ir suvedančios įsikūnijimui dvi sielas greta? Tačiau ar ne meilė yra visa, kas eina iš Viešpaties į pasaulį ir kuria visa, kas gražu ir teisinga? Ar ne Jam tarnausi, parašiusi apie meilę, kai tave skaitys nors viena didelės meilės trokštanti širdis? Ar ne tavo ranka pabraukė vieno Dievo apšviestojo knygos eilutes: „Kai Dievas ką nors myli ir nori jam tai parodyti, Jis atsiunčia mylinčią širdį“?

Todėl kalbėk jiems:

Dievas yra meilė ir meilė yra Dievas. Jeigu tu myli, Dievas su tavimi ir jis tave laimina. Jeigu tu myli žmogų ir jis myli tave, – Dievas jus laimina. Nepažadinkite kažkur greta tykančios piktosios galios ir neleiskite piktajam veikti per jus – atskirti jus nuo Dievo, kuris yra meilė. Kai mylite, negalvokite apie daiktus, pinigus, naudą ir ateities nesusiekite su turtinėmis vertybėmis. Pirmiausia yra meilė, o tik paskui turtas. Nesiekite savo mylimojo kaip daikto, nenorėkite slapta, jam pačiam nesuvokiant, pasivogti jį iš jo paties. Meilė, o tai yra Dievas, jus skaudžiai nubaus – jūs turėsite kūną, bet neturėsite meilės. Kai jūs išeisite iš šio būvio ir pereisite į kitą, – su kuo jūs susijungsite? Meilės nebus jumyse ir jūs su meile nesusijungsite. Tad su kuo jūs, neturėdami meilės, susijungsite, jeigu meilė yra Dievas?

Atsiminkite, kad meilė niekam neturi padaryti skausmo. Gal jūs niekada negalėsite būti su tuo, kurį mylite… Tačiau meilė yra tai, kam pakanka jos pačios. Meilėje turi būti tik vienas komponentas – meilė. Tegul jūsų meilė apšviečia gyvenimą to, kurį mylite, ir jei jis yra susijęs su reikšmingais įsipareigojimais kitam žmogui, – jei jūs mylite jį, mylėsite ir jo įsipareigojimus. Meilei nieko neleidžiama nuskriausti, meilė niekam neturi padaryti skausmo. Atminkite, kad meilė niekada nereikalauja brutalumo, prievartos ir smurto, paniekos ir pažeminimo, didybės ir savęs ar kito išaukštinimo, pataikavimo ir savo idealų atsisakymo, kaip kad aukštas tikslas niekada nereikalauja žemų priemonių. Jeigu iš jūsų kas nors to reikalauja arba jūs reikalaujate, – tai ne meilė, o prekyba, vykstanti šventykloje.

Meilė yra didžiausias turtas, kuris visada su tavimi. Jo nereikia saugoti bankų seifuose, nuolat pasverti ir perskaičiuoti, rūpintis procentų augimu ir dividendais, jos nereikia užkasti žemėn ir užkeikti, rūpintis, kad nepatektų į svetimas rankas. Ji nesveria kišenės ir nedrasko piniginės, jos nereikia vežti iš vienos vietos į kitą lydint ginkluotai apsaugai. Ji yra visad su tavimi ir visad matyti tavo veide, tavo judesiuose, ji kalba tavo balsu ir vaikšto tavo žingsniais, nes mylintis žmogus skiriasi iš tūkstančių kitų, kurie nesugeba mylėti. Meilė yra visad su tuo, kuris myli, ir, norint turėti, neprarasti, išsaugoti šį turtą, pakanka tik vieno – mylėti. Tai turtas, kurį sukaupi ne vargdamas, o mylėdamas, nes meilė – tai džiaugsmas. Jeigu jūs mylėdami kenčiate, – jus drasko ne meilė, o noras įgyti, turėti, kaupti. Prie savo gyvenimo jūs norite prijungti dar vieną. Jus drasko materija, kuri veržiasi į meilę ir ją užgožia. Kūnas – taip pat materija, pagalvokite, ar ne kūnas drasko jus? Iškelkite meilę iš kūno. Ir pamatysite, kad ji yra turtas, kuris auga kasdien. Ji didėja kasdien, o jos augimo procentai – neišmatuojami. Pakanka tik vieno – mylėti, nesirūpinant jokia meilės strategija ir taktika, neieškant patarimų žurnaluose, nesirūpinant, kad tas, kurį myli, pavargs, pabūgs būti taip mylimas, nusigręš ir nueis, susies savo gyvenimą ne su tavimi. Nes jei trokšti jo gyvenimo, – tai dar ne tikra meilė, jei nori jo paties, tai dar ne tikra meilė. Meilei nereikia nieko, tik jos pačios, ji nesusitepa ir nepuola, ji išlieka išdidi, nes nieko neprašo. Jei žmonės puola, neištvėrę to, kas vadinama nelaiminga meile, – tai dar ne meilė, tai tik ugnis, kurią reikia pereiti, o jie – neperėjo… Tačiau meilė turi savybę atgimti iš pelenų. Ir kada nors jie išeis iš to aistrų laužo ir sugebėjimas mylėti bus neatskiriama jų esybės dalis. Ir net jei mylimas žmogus apleidžia mūsų pasaulį, – neįvyksta nieko, kas pakenktų meilei, nes dvasios ryšiai išlieka, o nebesant kūnui, – kas gali pakenkti dvasiai, o kartu ir meilei?

Meilė tai tas, ką uždega mumyse gimininga siela ir kas nebeužgęsta, kad ir kur ta siela būtų, – kitame pasaulio krašte ar kitame pasaulyje. Meilė yra tai, kas lieka amžinai su tavimi, kas priklauso tik nuo tavęs ir nuo jos. Kas rūpinasi tik vienu – mylimo žmogaus tobulėjimu, augimu, grožiu, jo aukštosios prigimties atskleidimu.

Ir net jei meilė būna tokia, kurią įprasta vadinti nelaiminga, ji duoda didžiausius „dividendus“. Ji neapsakomai praturtina mylintįjį ar mylinčiuosius ir įvyksta stebuklas, kuris vadinasi sublimacija. Šita meilė išplečia pasaulio jutimo ir suvokimo ribas ir leidžia žmogaus esybei susilieti su pačia meilės esme, su jos šaltiniu ir tokį žmogų pajunta kiekvienas šalia atsidūręs likimas. Tokia meilė apšviečia kitų gyvenimus, didvyriškiausiai aukojasi ir atlieka nematomus žygdarbius. Ji tampa dvasine kategorija ir priklauso visiems, su kuo tokia asmenybė susiliečia. Ir kai ji, atlikusi savo paskirtį, pakeitusi žmogų ir jį supantį pasaulį, pasitraukia arčiau Viešpaties, mes išvystame, kiek daug ji mums davė, kiek praturtino, kad mes be mažiausios dvejonės galime atsisakyti visko, tik ne meilės. Ir užuot keikę praėjusį laiką, mes laiminame jį, nes jis buvo apšviestas meilės šviesos, kuri sklido iš mūsų. Tokia meilė yra didelė mokytoja ir išmoko gyventi materijos pasaulyje neprarandant ir nesusilpninant, o atvirkščiai, sustiprinant ryšį su vidinio pasaulio, vidinio gyvenimo erdvėmis ir atveria nepaprasčiausius jų grožio niuansus. Ji išmoko žmones bendrauti per atstumą ir duoti vieni kitiems įžadus be žodžių. Ji leidžia sieloms būti ištikimoms viena kitai, kada gyvenimas, kurį mes vadiname realiuoju, riboja visai priešingomis sąlygomis. Ir taip mūsų gyvenime tampa svarbesnė dvasinė kokybė, kurioje mes esame tokie, kokie esame iš tikrųjų, tačiau negalime būti dėl sąlygų ar aplinkybių, kurių nugalėti nesugebame ar kol kas neturime teisės.

Viešpatie, tegu meilė tavo atsiųstiesiems, nebesutilpdama juose, persikelia į meilę visiems žmonėms, jų likimams, gyvenimo prasmei, gamtai, metų laikams, kraštui ir jo praeičiai su milijonais čia gyvenusių žmonių, kurie paliko savo dažniausiai nematomą pėdsaką, stichijoms, jų grožiui ir tobulumui, daiktų formoms ir žmogaus sugebėjimui jas kurti. Viskam, kas sukurta Tavo Didžiajam, Amžinajam Kūrybiniam principui veikiant per žmogų…

Tik mylinti širdis sugeba visur regėti gėrį ir už tai mes esame dėkingi Tau, nes Tu atsiuntei žmogų, kuris pažadino mumyse meilę. Meilė padaro mus laisvus ir padeda nenumirti būnant gyviems. Meilė išmoko kalbėti sielos žodžiais, šnekėtis debesimis, saulėlydžiais, ji padeda sudvasinti visą pasaulį ir taip materija ima tarnauti dvasiai, o ne atvirkščiai.

Viešpatie, siųsk tokią meilę mano vaikams, išgelbėk juos nuo daiktėjimo, medėjimo, sąstingio… Siųsk jiems meilę iš pačios Savo širdies ir pripildyk juos meilės kaip stebuklingas amforas, nes Tavo Sūnus pasakė: „Kas turi, tam bus pridėta“. Ir palaimink kiekvieną, kas pažadino ką nors meilei, palaimink ir tuos, kuriuos apšvietė meilės spindulys ir jie pabudo…

Taigi, kalbėk. Kalbėk apie meilę…

Ateik iš amžinybės, kalbėdamas apie meilę, ir išeik į amžinybę, kalbėdamas apie meilę.

Kalbėk, nes kiekviena siela laukia žodžių apie meilę. Jei jie neišgirs tavųjų, kurie skatina mylėti, jie išgirs ir mokysis iš kitų, – kurie skatina užvaldyti ir pasisavinti.

Kalbėk apie pasaulio grožį ir apie grožį kančios, kada ji kuria. Kūryba – tai dvasios atėjimas į materijos pasaulį, ir kančia atsiranda, kai dvasiai reikia sulaužyti grubiųjų matavimų užtvaras, skiriančias fizinį žmogaus egzistavimą nuo idealų pasaulio.

Kalbėk apie grožį žmogaus, kuris ieško Dievo, nes jis yra kaip kūdikis, besimokantis tarti pirmus žodžius, kad galėtų kalbėti su visatomis, ir braižo pirmus rašmenis, kuriais parašyta Amžinybės knyga. O, kad jis suvoktų, prie ko prisiliečia… Jis nedelstų nei akimirkos.

Kalbėk apie žmogų, kuris buvo ištikimas savo Amžinajam Tėvui, toks ištikimas, kad pasaulis Jį pavadino Dievo Sūnumi, bet prabilk apie Jo vienatvę ir kančią, kada Jis brovėsi į amžinybę, susižeisdamas į iškerojusios materijos atplaišas, – vienas, vienintelis toks visame pasaulyje, – ir Jis nebijojo būti nei išjuoktas, nei paniekintas.

Kalbėk apie tyliai gęstantį vienišą senį, kuris užsimojo nuplėšti kaukę nuo amžino gundytojo veido, kad šis taptų visiems atpažįstamas visais laikais, papasakok apie jo sielą, kuri tapo auksinio pergamento ritiniu, kai angelas nešė ją per dangų, krintant žiežirboms į dvejojančių širdis, ir apie patį Antikristą, virtusį pelenų krūvele prie mirusios senio lovos.

Mokykis iš didžiojo Logoso ir nė vieno žodžio neištark be reikalo. Nieko nebijok, nes esi amžina, kaip vėjo garsas, sklindantis nuo uolų, kai dvi stichijos nori šnekėtis viena su kita, nes tu jau gali suvokti savo amžinumą. Visa, kas gimsta tavo širdyje per skausmą, verta, kad būtų pasakyta, nes tai dienos ir nakties susidūrimas, ir neleisk, kad ateinanti diena būtų nugalėta.

Tegu nebūna jėgos, kuri priverstų tave tylėti, nes turi pasivyti praleistą laiką, ir jei tu ištarsi žodį, ateinantį iš pirmlaiko, tu jį pavysi. Niekada nesakyk netiesos, nes netiesa gimsta iš proto, kuris veikia vienas, be sielos.

Atsimink, kad nieko nėra gėdingo atkaklaus keleivio gyvenime, kad ir kiek klystkelių jis išvaikščiotų: virš galvos visada matoma jo vėliava – noras atrasti kelią, ir jos nematys tik tie, kurie niekada nepakelia galvos į viršų.

Atidaryk sielos vartus, kad visi tai matytų, ir jei kas nors klaus: „Ko ji čia laukia?“, atsakyk, jog lauki jų. Tegu visi mato, kaip palengvėja, kada atverta širdis ir į ją pakviečiami visi.

Elkis taip, kaip liepta elgtis teisme, liudijant už Nukankintąjį, negalvok, ką sakai, ir žodžiai ateis patys, susirikiavę į eiles, kurios patinka tam, kas sukūrė Žodį. Nebijok, kad kas nors nesupras, – gal kam nors šią akimirką būtų pavojinga suprasti viską. Tegul kiekvienas supranta, kiek gali, o kas tyčiosis, tegul nekrinta dulkės nuo tavo sandalų ant jo, kad neišnyktų, kaip nubaustas miestas, – kiekvienas turi daug laiko, nes laikas niekur neskuba, jis eina savo greičiu ir kiekvienas prieis tą patį.

Pasėk šių žodžių sėklą jų sąmonėje ir tegu jų sielos dirba savo darbą. Kada nors, kai šie žodžiai pražys ir papuoš jų protą, jie grįš pas tave ir sakys:

„Kalbėk mums dar… Apie meilę kalbėk ir apie veltui prabėgantį laiką be jos… Apie neapykantos ir keršto suluošintą mūsų gyvenimo laiką…“

Bet gali būti, kad tu jau skriesi Amžinybėje… Ir tada jie gaudys amžinybės vėją ir žvaigždžių spindėjimo tylą…

Tada atsivers jų sielos amžinybės skambesiui ir gaudys kiekvieną garsą iš ten, ir joms skaudės, kaip skauda dykumai, kuri laukė lietaus, bet nelijo…

Nebesijausk vieniša, nes matai, kaip myli tave Tas, kuris išleido į čia, ir kaip pasitiki tavimi, sukuręs tave moterimi, kad pasaulis nebežvelgtų į amžinybę viena akimi. Tu esi jo antroji akis, atverta, reginti ir bylojanti, – turėk drąsos pasakyti apie tai, ką matai, kad jie nesakytų, jog nežinojo.

Esi antroji pasaulio akis, ir tada, kai moteris kalba, pasaulis yra aiškiai regintis, ir jo niekas negali apgauti, ir niekas nebegali valdyti, išskyrus Tą, kuris valdo viską. Esi antroji pasaulio akis, kuri regi tamsoje, regi sapnuodama, regi daiktų sielas ir reiškinių užuomazgas. Bet būk dar ir jo sergėtoja – ne viską ištark, ką matai, nes nebūtų gerai, jei vaisius duotų viskas, kas yra užsimezgę.

Esi raktas nuo Gamtos, kurią Jis sukūrė, esi išmintingas raktas, jau galintis paaiškinti, kodėl nerakina vienų durų arba kodėl atrakina kitas, esi raktas nuo stichijų. Būk stalas, aplink kurį jos susėda ir taikiai šnekučiuojasi, – tada sveiki bus žmonių vaikai ir gerai augs jų gyvuliai, kai stichijos sėdės ir taikiai šnekučiuosis. O jei norėsi jų ko nors paprašyti, neprašyk visko, ko nori, o prašyk tik tiek, kiek tave įgalioja prašyti tavo prigimtis, tavo motinystė, tavo tautiškumas ir tavo religija, svarbiausia, – kiek leidžia Jis.

Kai jos susipyksta ir tu tai pajunti, žinok, kad tas pats greitai darysis ir pasaulyje. Eik tada į jūrą. Jei bangos bus stiprios, bet šiltos, o debesų daug, bet saulė už jų padaro juos šviesius kaip rūkas, stichija pasiruošusi klausytis tavęs. Tave globoja Vanduo, tad brisk į audringą vandenį po šviesiais kunkuliuojančiais debesimis ir kartok jūros vardą, pradėdama nuo aukščiausios natos, kiek tik pajėgi žemyn, kas kartą pradėdama vis aukštese oktava. Jei gali, padaryk tai vienu įkvėpimu. Bet negalvok, jog tai dainavimas. Balso stygos – tik takeliai, kuriais atvira širdis išbėga iš tavęs pavirtusi garsu ir pasiskirsto tarp žemės, oro, vandens ir ugnies, kad stichijos įgytų tavo širdį, kuri gera, taikinga ir niekam nepavojinga.

Jei dangus juodas ir matai, kaip gelmių dvasios sukilo į viršų, žinok, kad pikta gali padaryti tas, kame jos susitelkė, – tada tarkis tyliai, kad krantas nepajudėtų, kur gyvena tavo žmonės, jei krantas bus tvirtas, viskas nurims, bet jei niekas neprašys, krantas gali pajudėti, kaip ir žemės pluta, ant kurios stovi. Tarkis tyliai su visomis keturiomis stichijomis ir prašyk už visus, kurie čia kada nors gyveno ir kada nors gyvens, bet prašyk tik tiek, kiek verta tavo prigimtis, motinystė, tautybė ir religija. Neprašyk vien nuo savęs, – jei kiti nenusipelnę, nesiimk atsakomybės už juos.

Negalvok, kad yra fantazija. Nėra fantazijos, yra tik atmintis, tavo arba to, kam tu atstovauji. Negalvok, kad yra kūryba. Nieko negali sukurti ko nėra buvę arba ko nebus. Viskas, ką parašei, egzistavo arba egzistuoja, tik dar neįsikūnijo. Neįkūnyk to, kas pražūtinga tam, kam tu atstovauji, – savo prigimčiai, paskirčiai, tautybei, religijai, rasei, pasauliui. Elkis pagarbiai ir atsargiai su žodžiu. Esi jo tarnaitė, bet jis myli tave ir gali įvykdyti viską, kas bus ištarta. Sunku bus, jei reikės panaikinti, ką iššaukei.

Kai žmonės tave smerkia neteisingai, jie susirenka tavo nuodėmes sau ir tu daraisi vis stipresnė, nes lieki vis labiau nekalta. Kai žmonės tave giria, jie išmuša pagrindą iš po kojų ir tau sunku pasiekti tikslą. Jie uždeda gaubtą tau virš galvos ir nutraukia tavo ryšį su Amžinybe. Tu girdi jų liaupses, bet nebegirdi Amžinybės, kuri kalba tada, kai jos klausosi.

Nieko nėra pražūtingesnio už minios meilę ir nieko žiauresnio už jos neapykantą. Bet nieko nėra ir nepastovesnio negu tai. Tu išmatavai ir viena, ir kita, ir meilė tavęs nenužudė, o neapykanta neišaukštino. Dangus virš tavęs, o ten vietos kiek nori, – auk į jį, ir niekas tau nebetrukdys.

Kai pabusi naktį ir nežinosi, kas tave pažadino, žinok, malda kelia tave, kad ją ištartum. Jai reikia tavo pagalbos, kad pasiektų tikslą. Ko prašysi kitiems, viskas bus ir tau.

Kai prašysi už sergančius vaikus, sveiki bus ir tavieji, kai prašysi už kenčiančias gimdyves, ir tavo dukros ar marčios nejaus kančių, kai pasidalinsi savo dalimi su atstumtuoju, tau bus pridėta ir padauginta karališkos rankos, ir karališkas saikas seikės dovanas tau, nes anas atstumtasis uolesnis tarnas už tave ir viena iš jo pareigų – patikrinti tavo širdies gailestingumą.

Neapvilk to, kursai tave išleido. Esi antroji pasaulio akis ir tavo dėka tegu jis atvirai žvelgia amžinybei į veidą.

Atiduok atstumtajam dalį savo dalies, nes nesi nekalta, jei neatstumia niekas. Čia liaupsina tuos, kurie neteisingai gyvena, ir jei niekas tavęs nepasmerkė, paieškok savo klaidų, kad nenusikalstum Tiesai.

Jei kam padarei gera, nelauk, kad jis atsilygintų tuo pačiu. Daryk gera ne dėl to, kad kažkam to reikia, o dėl to, kad tau reikia tai daryti. Gėrio kūrimas bei dauginimas ir meilė yra tavo sielos maistas, nelaikyk jos alkanos.

Jeigu tau ir nepavyktų, jeigu atsitiktų kažkas, kas iškreiptų tavo trokštamą rezultatą ir tu pamatytum, kad iš tavo gerų norų nieko neliko, jeigu pasirodytų, kad tavo meilė ir gero darymas niekam nereikalingi, vis tiek lik ištikima sau, vis tiek mylėk ir niekad nesustok, kai gali kam nors pasitarnauti, ir niekada nenutylėk, jei gali kam nors pasakyti švelnų ar raminantį žodį.

Atsimink, kad didelis niekada nebijo būti mažas, – tiktai mažas trokšta, kad visi pamatytų, koks jis yra didelis.

Nesilygink nė su kuo ir nesistenk įrodyti savo tiesos. Tiesa turi savo kelius ir ji pasirenka pačią tyriausią širdį. Rūpinkis, kad tavo širdis visada būtų rami dėl tavo poelgių, ir tiesa žvelgs per ją, lyg pro atvirą langą, ir kas jos nepažįsta, tam neįrodysi, jog į jį žvelgia tiesa.

Žvelk į savo praeitį su meile, nes tai yra tavo praeitis, tavo patirtis ir patirtis yra neįkainojama. Niekas negali uždrausti žmogui pakilti ir nuopuolis vertingas, kad priverčia keltis, o tam, kuris keliasi, Dievas padeda visuomet.

Mylėk visus, su kuriais savo kelionėje drauge žengei bent keletą žingsnių, ir visus, kuriuos sutikai eidama. Jeigu kas nors iš jų nuskriaudė tave, atleisk jam, ir jei gali, pasakyk tai, nes jis skriaudė tave todėl, kad tuo metu buvo pats skriaudžiamas savo ego, kurį valdė nuo Dievo atkritusios materijos atplaišos.

Vertink kiekvieną, kuris laiko tave savo priešu arba nemyli tavęs, – be jų nežinotum, kokia laimė atpažinti artimą sielą ir turėti ištikimą draugą. Be jų neišmoktum vertinti draugystės. Jie yra mokytojai, kuriuos tau atsiuntė Dievas, nes be jų neišmoktum aukotis. Gerbk tuos mokytojus ir nebeturėsi priešų.

Dabar tu matai, kokia didelė ir sparnuota meilė yra, kai ji tampa dvasine kategorija. Kaip ir laisvė arba tėvynė. Tai yra nebeatimama, tai yra visada su tavimi, – tereikia tik pamatyti jų atvaizdą dvasios erdvėje.

Kalbėk apie tokią meilę. Kalbėk apie meilę tėvui ir motinai, vaikams – savo ir svetimiems. Kalbėk apie meilę nekaltumo stebuklui, nes tik vaikystėje žmogaus ir gamtos nekaltumas yra tapatus.

Kalbėk apie meilę senatvei, nes išeinantis žmogus yra graudus kaip ruduo, kuris žino, kad pavasarį savęs nebeatpažins.

Kalbėdama apie savo tėvą, kalbėk jiems ir apie jų tėvus, nes kiekviena širdis pažįsta tik savo tėvą. Tegul tavo žodžiais jie išsako, kas galbūt juose susikaupę, bet tarp sielos ir sąmonės neberanda auksinių durelių išeiti. Kai jie girdės tavo žodžius, galbūt jais prabils į savo tėvus ir galbūt kam nors tai bus pirmas kartas, kada seno žmogaus akyse suspindės džiaugsmo šviesa, ir ji apšvies dalį kelio nueito patamsyje.

Kalbėk jiems apie savo motiną, kad viena pusė pasaulio suprastų, jog kita pusė – yra tik motinos.

Pasakyk jiems, kad pasaulis priklauso ne vyrams ir moterims, bet tėvams ir motinoms, nes kiekvienas iš mūsų yra arba tėvas, arba motina, ir jeigu ta paskirtis lieka nerealizuota, vadinasi visatoje įvyko kažkokia katastrofa.

Net kol esame maži, jau esame arba tėvai, arba motinos, nors dar ir nesubrendę, nes tam esame atsiųsti į šį pasaulį.

Net jei liekame vieniši ir esame atsiskyrėliai, – vis tiek esame arba tėvai, arba motinos.

Ir kai tu pamaitinsi jų sudiržusias širdis meile, – visi jie bus tavo vaikai, nes kaip ir dvasinė tėvystė, yra ir dvasinė motinystė.

Tad kalbėk jiems apie savo tėvą, o jų širdys kalbės pasauliui apie savuosius.

Jeigu kas nors iš tavęs pasijuoks ar pasityčios, žinok – tai blogis paliko savo pasalą tavo kelyje į priekį ir jis puola dabar tai, kas tavyje švenčiausia.

Jei kas nors sakys, – tai egzaltuota, žinok – materija sustingdė jų protus, tai materijos sąstingis, ir reikės daug širdies šilumos, kol jį atšildysi. Jie nebejaučia širdimi ir jų protai nebepriima širdies realybės. Jie materijos kaliniai ir kasdien vis labiau jais tampa.

Jei kas nors sakys, – tai agresyvu, tai primetimas vienintelio požiūrio į pasaulį ir jo reiškinius, o mes norime turėti ir kitą, žinok – blogis, puolantis juos ir slapta patarinėjantis, pajuto rimtą pavojų ir dabar šaukiasi demokratijos. Tačiau demokratija – kelias žemiausiems užimti pasaulio viršų. O teokratija – kelias aukščiausiems pasiekti žemiausius, juos mylėti ir užauginti.

Todėl kalbėk jiems apie tėvą… Pro memoria…

Kalbėk nebijodama apnuoginti savo minties ištakų. Nes tavo mintis ateina iš beveik abstrakčių dalykų – iš debesų spalvos, jų judėjimo, besikeičiančių formų, iš rytmečio garsų.

Tavo sielos atminties radarai ją pagauna kosmose nakties tylai liejantis į žemę, atranda nežinomuose matavimuose, kur ji egzistuoja gal kaip forma, o gal kaip reiškinys, atpažįsta fluiduose, kurie liejasi iš žmogaus į žmogų…

Tavo mintis dažnai kyla ne iš trimačio pasaulio, o iš jutimų, kurie atsiveria sąmonei kaip kolektyvinės žmonijos atminties išraiška, – nebijok, kai tai virsta mintimi. Versk ją metaforų kalba, ir tegul ji eina asociacijų keliais į žmones, kad pasiliktų juose amžinai.

Siųsk jiems savo mintis kaip laiškus ir nebijok būti savimi. Tu nieko nenuskriausi, tik kam nors pasaulio horizontas pasislinks toliau, atidengdamas iki tol neregėtas žmogaus būties paslapčių panoramas.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą