Mes irgi mylime savo Tėvynę. Tik ne už JAV dolerį

69
8
- Reklama -

KK nuotr.

Buvusiųjų TSRS tarnybų pareigūnų pareiškimas

Mes irgi mylime savo Tėvynę, savo bei savo vaikų Gimtąją žemę, mylime Lietuvą.

Norėtume bei galėtume prisidėti prie Lietuvos teisėsaugos pareigūnų darbo, tiek praktine, tiek ir informacine prasme.

Matome akivaizdžias klaidas, regime subtilią priešpriešą tarp dabartinės „informacinės pompastikos“ ir realios tikrovės, kuri, būdama objektyvi ir gebanti materializuotis esminiais momentais, menkina visuomenės pasitikėjimą teisėsauga kaip gyvo Valstybės organizmo dalimi.

Policija dažnai delsia išaiškinti elementariausius, kartu ir baisius, nusikaltimus. Dingusią menininkę A. Každailytę Vilniuje „operatyviai“ ieškojo keturias paras, kol pagaliau jos (nužudytos) kūną rado…kaimyniniame bute.

Tai nedviprasmiškai byloja ne tik apie banalių nemokšų įsifiltravimą į VRM sistemą. Tai rodo ir prevencinio darbo nebuvimą, ir (nebūtinai kalbant apie šį įvykį) visuomenės kontakto su policija stoką.

Nėra jokio policijos darbui skirto informacinio leidinio (laikraščio), nėra jokios „informacinės paskatos“, kuri mobilizuotų bent jau pažangią visuomenės dalį bendradarbiavimui su policija. Atitinkamų institucijų „spaudos tarnybos“ nūdien paverstos vien įtakingųjų leidinių redakcijų „šaltiniais“.

Nesant tokio pozityvaus kontakto, policijos, kaip ir kitų teisėsaugos struktūrų, darbas koncentruojasi į „operatyvinę veiklą“, susivedančią į dirbtinai komponuojamą „bendradarbiavimą“ su abejotinos reputacijos „agentais“, kurių (savo ruožtu) „veikimo“ motyvai taipogi dažnai būna dirbtinai kuriami, neišvedant pastarųjų iš nusikalstamos veiklos konteksto.

Policijos, kaip ir kitų teisėsaugos struktūrų, bendravimo su visuomene lygis turi būti perkeltas į visai kitokią, kokybiškai naują, pakopą. Operatyvinis darbas, nepaisant jo svarbos, neturi tapti alternatyva policijos (teisėsaugos) bendradarbiavimui su visuomene.

„Abejotinai motyvuoti“ tokios „operatyvinės veiklos“ agentai dažnai nukreipia klystkeliais pačius teisėsaugos pareigūnus, nors apie tai objektyviai (neva nesant alternatyvos) tylima.

Visuomenės motyvavimas bendradarbiavimui su teisėsauga, kontaktų su ja operatyvumas, darbas su gyventojais be arogancijos, pareigūnų operatyvinės veiklos ( bei jos atitikimo įstatymui) kontrolė iš kontržvalgybinių struktūrų pusės ( kontržvalgybinė globa), pareigūnų „perteklinių kontaktų“ stebėjimas, gero bei nuoširdaus darbo skatinimas (beje, ne viskas matuojama šlamančiaisiais), vangiai dirbančių pareigūnų traukimas griežton atsakomybėn, kokybiškai naujas teisėsaugos pareigūnų rengimo pobūdis (principu- pareigūnas neturi tapti bejausmiu robotu), turėtų bei galėtų daug ką pakeisti.

Tačiau mes dabar negalime prisidėti prie tokių darbų. Nes negalime pritarti dabartinei Lietuvos valdančiųjų politikai. Jie nenori suvokti, kad bent jau po ketvirčio amžiaus „išsivadavimo karas“ tikrai baigėsi, ir niekas, išskyrus jų paranoją, netrukdo pradėti pagaliau tvarkytis „savo kieme“.

Neskaldyti mūsų žmonių vardan kitų šalių pilietinių karų, o vienyti juos vardan savo šalies, idant joje tokių karų nekiltų.

Tačiau… Skelbiami karai praeičiai, dabarčiai bei ateičiai. Ar įmanoma vaisingai dirbti vardan saugumo visuomenės, paranojiškai rengiamos „priešakinėms karo linijoms“? Ar įmanoma apsaugoti tokios visuomenės vaikus, kai valdančiųjų portalas liguistos fanatikės „mokslininkės“ plunksna skelbia: „Auginau vaikus tam, kad jie žūtų už Lietuvą, o jie emigravo”.

Motina, linkinti savo vaikams žūties…To ir Senajame Testamente, ir Toroje neaptiksi.

Tačiau ar tai netapo tikrove mums? Ar Tėvynės samprata nėra sąmoningai metaforizuojama į anokią „motiną-žudikę“, kurios organiškai gamtoje neturi būti, tačiau kurią galimai sąmoningai nori sukomponuoti tie, kas kuria mūsų įvaizdį pagal savąjį atvaizdį?

Praėjo ketvirtis amžiaus. Bet lig šiol daromi cirkai iš mums brangių paminklų griovimo. Lig šiol neturi ramybės mūsų žemėje palaidotų žuvusiųjų Antrajame pasauliniame kare tarybinių karių kaulai. Lig šiol ieškoma kaltų tarp mūsų idėjinių šalininkų, lig šiol mūsų idėjos broliai yra kaltinami, taip pat ir nusikaltimais, kurių jie nevykdė, ir dėl savo žmogiškų savybių negalėjo vykdyti.

„Jūs žinot apie mus, bet ir mes žinom apie jus“, kaip sakoma. Dinaminė pusiausvyra. Ir todėl…

Praėjo ketvirtis amžiaus. Kaip būtų racionalu, jei „nuo geranoriškumo nulio“ prasidėtų išties graži, išties laisva, išties nepriklausoma, be jokių „emigravusių vaikų žūčių“ bei „priešakinių karo linijų“ Lietuva! Ne liokajų, o savo Krašto šeimininkų valdoma, ir jų gyvenama šalis.

Ir mes neišprotėjome, kad dabar būtume „už Putiną“ ar už kitokią „naująją okupaciją“. Nes kas jau kas, o mes tikrai žinome, kaip būna, kai ima valdyt „svetimi“ su „savais“ išverstakailiais priešaky.

Ir vėl lenda ta klaikioji metafora – „pagimdžiau, kad žūtų“. Jei kada šie baisūs žodžiai ir įsikūnytų, – tai įvyktų ne mūsų valia, ir be mūsų bendrininkavimo. Ir sutrukdyti to mes, dėl išvardintų priežasčių, negalėsime.

Norėtume prisidėti, kuo tik galime. Matome bei išgyvename. Tačiau tai bus įmanoma tik tada, kai nuo neutralaus nulio, be priešų paieškos, be absurdo , be parodomojo nuolankumo „Pasaulio patricijams“ bei vardan jo kildinamų „priešakinių karų“, bus pagaliau pradėta kurti išties laisva Lietuvos valstybė.

Retoriškai, be vilties, tačiau nuoširdžiai…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą