R.Jakytė: „Dabartinė situacija turizmo rinkoje užprogramuota Turizmo įstatyme“

4
10
- Reklama -

Turizmo ekspertė dr.Rima Jakytė mano, kad už tokio Turizmo įstatymo parengimą turėtų atsistatydinti visi šio įstatymo rengėjai. KK nuotr.

Lietuvos nesiliauja drebinti nuolat pasikartojantys kelionių organizatorių bankrotai, o užsienyje įkaitais tampa šimtai atostogauti išvykusių lietuvių.

Kol politikai ieško kaltų, turizmo ekspertė dr. Rima Jakytė sako: dabartinė situacija turizmo rinkoje užprogramuota Turizmo įstatyme.

„Tokio prastai paruošto įstatymo aš dar nesu mačiusi. Už tokio Turizmo įstatymo parengimą turėtų atistatydinti visi šio įstatymo rengėjai. Ir pirmiausia atsakomybė tenka Ūkio ministerijos Turizmo skyriui“, – „Karštam komentarui“ teigė dr. Rima Jakytė.

Ji mielai sutiko atsakyti į „Karšto komentaro“ klausimus.

-Dalyvaudama vienoje televizijos laidoje, dabartinę situaciją turizmo rinkoje jūs taip apibūdinote: ji užprogramuota Turizmo įstatyme. Ką turėjote omenyje?

-Turėjau omenyje tai, kad dabartiniai kelionių organizatorių bankrotai yra susiję su Turizmo įstatymo nuostatomis.

Esmė yra ta, kad Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, turėjo įgyvendinti ES direktyvą Nr.90/314 dėl atostogų, poilsio ir išvykų paketų. Įgyvendinant šią direktyvą reikėjo numatyti kelionių organizatoriams ir kelionių agentūroms finansines garantijas, kad būtent tokių įmonių bankroto atveju nenukentėtų turistai. Ką tai reiškia?

Mes visi puikiai suprantame, kad bankrutuojant bet kokiai įmonei, kai yra skiriamas bankroto administratorius, jis pirmiausiai atsiskaito su kreditoriais, kurių pirmoje eilėje yra valstybė: Sodra, mokesčiai, kuriuos turėjo sumokėti valstybė, bet nesumokėjo dėl savo skolų, darbuotojai, kuriems įmonė įsiskolino, neišmokėdama atlyginimo, po to – įstaigos, kurios davė kreditus, , ir galiausiai lieka kreditoriai – turistai, kurie įmokėjo savo pinigus ir jų neatgauna.

ES suprasdama, kad atostogos – nepaprastai jautrus dalykas kiekvienam asmeniui, privalomai įvedė garantijas, kad apeinant tą visą kreditorių eilę turistai nenukentėtų, ty. kad nepriklausomai nuo to, kiek kreditorių atgavo savo pinigus, turistai savo pinigus atgautų.

Taigi, jau 1998 metais, kai buvo priimta pirmoji Turizmo įstatymo redakcija, buvo numatytos tokios garantijos – laidavimo draudimas arba banko laidavimas.

Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju, kai bankrutuoja įmonė, ji disponuonuoja tik draudimo suma arba banko laidavimo suma. O tai, tarp kitko, sąlygoja daugybę dalykų: pirmas – norint turistui pasakyti, kiek pinigų jam bus galima grąžinti, pirmiausiai reikia surinkti absoliučiai visų dokumentus. Tokiu atveju yra numatomas tam tikras terminas – žmonės turi laukti, kiek jiems bus grąžinta, ir visada kyla pavojus, kad tos įstatymu nustatytos sumos neužteks.

Labai gerai prisiminemu patį pirmą kelionių organizatoriaus bankrotą, kuris įvyko įsigaliojus 1998 metų turizmo įstatymui: tada buvo išmokėta beveik visa draudimo suma. Kaip dabar prisimenu, liko du litai.

Tai buvo labai akivaizdus signalas – kad bus tokių atvejų, kai draudimo sumų neužteks, ir tikrai bus taip, kad turistai visų pinigų neatgaus.

Todėl 2002 metais, kai buvo pradėta rengti antroji Turizmo įstatymo redakcija, aš pati labai domėjausi Europos šalių patirtimi ir Europos komitetui padedant buvo pakviesti ekspertai iš Vokietijos, kurie pasidalino savo patirtimi ir nurodė, kad pats geriausias įgyvendinimo būdas, kuris užtikrina turistų apsaugą, – tai garantinis fondas. Toks garantinis fondas disponuoja visų kelionių organizatorių ir kelionių agentūrų surinktais pinigais ir užtikrina, kad turistui pinigai bus grąžinami greitai ir visi.

Iš kitos pusės, tą dalyką patvirtino ir Europos teisingumo teismas, nes dėl ES direktyvos 7 straipsnio įgyvendinimo jis yra priėmęs pakankamai daug sprendimų. Pagal tuos sprendimus, tai turėtų būti garantinis fondas.

Tačiau tuo metu nei tiems užsienio ekspertams, nei man nepavyko įtikinti tuometinės valdžios, kad tokį fondą reikia steigti. Vienintelis dalykas, ką man pavyko iškovoti, – įstatyme buvo įrašyta, kad garantinis fondas kelionių organizatorių gali būti steigiamas laisvanoriškai.

Aišku, laisvanoriškai niekas tokio fondo neįsteigė. Nes būtent Lietuvos turizmo asociacija prieštarauja tokio fondo įsteigimui. Ir tai logiška, nes šios asociacijos branduolį sudaro labai stambios turizmo įmonės, kurios nesuinteresuotos ir neturi jokių problemų dėl šiuolaikinių garantijų, priešingai nei turi mūsų smulkieji turizmo verslininkai.

2009 metais buvo pradėta rengti trečioji Turizmo įstatymo redakcija. Ji buvo pradėta rengti dėl to, kad reikėjo įgyvendinti Paslaugų direktyvą, kuri turėjo įsigalioti faktiškai nuo 2010 metų sausio 1 d.. Be to, Turizmo įstatymą dar reikėjo keisti ir todėl, kad įgyvendinant ES direktyvą vienas dalykas buvo perkeltas ne į aukščiausio lygio aktus – į Civilinį Kodeksą ir Turizmo įstatymą tai Turistų pretenzijų nagrinėjimo tvarka, kuri buvo numatyta tik Standartinėse turizmo paslaugų tiekimo sąlygose ir EK nurodė, kad to yra per mažai – turi būti aukštesnio lygio teisinis reglamentavimas.

Kadangi Turizmo įstatymo rengimui Turizmo departamente buvo sudaryta darbo grupė, kuriai vadovavo amžinasis Turizmo departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Raguckas, jis leido aiškiai suprasti, kad ne tik kalbėti apie garantinį fondą, bet net mąstyti negalima. Taigi tokia diskusija buvo iškirsta iš pagrindų nuo pat pradžių.

Juokingiausia, tai rengiant šio įstatymo trečiąją redakciją, jos rengimas labai užsitęsė – atėjo 2010-ieji metai. Bankrutavo „Novus Orbis“ – pirmasis atvejis, kai draudimo sumos neužteko ir neužteko labai dideliu procentu. Tačiau ir šios situacijos įstatymo rengėjai nepasimokė. Įstatymo projektui atsiradus Seime ir čia jis buvo labai ilgai svarstomas, diskutuojamas.

Svarstymo proceso metu 2010 metų rudenį nugriaudėjo dar vienas bankrotas – UAB „Star Holiday“. Situacija vėl panaši – turistams išmokama nuo 10 iki 30 procentų jų įmokėtų pinigų. Ir vėl niekas nieko nepasimokė iš šio bankroto, tačiau įstatymu be laidavimo draudimo papildomai įvestos garantijos: banko laidavimas ar garantija. Įstaymo rengėjai net nesusipažino su laidavimo ir garantijos sąvokimis, kitaip suprastų, kad tai skirtingo lygio garantijos.

Na, o šių metų gegužės 8 d. priimamos Turizmo įstatymo pataisos. Europos Komisijai atsiskaitoma, kad padėtis iš esmės visiškai pataisyta, o pataisymas iš esmės susijęs su tuo, kad keliones organizuojantiems kelionių organizatoriams, kurie organizuoja keliones užsakomaisiais skrydžiais, pirmųjų metų draudimo arba laidavimo suma padidinama iki 350 tūkstančių.

Atvirai kalbant, tai yra juokinga! Todėl, kad nė vienas kelionių organizatorius, apie kuriuos mes kalbam, dėl kurių bankrotų nukentėjo tūkstančiai turistų, nebankrutavo pirmaisiais metais. Kita dalykas, jie visi turėjo draudimus, kur kas didesnius nei 350 tūkstančių. Net dabar pateikti nauji pasiūlymai (Seimo Ekonomikos pirmininko R.Žemaitaičio bei Ūkio ministerijos) dėl sumų, ją padididant iki 200 tūkstančių eurų, problemų neišsprendžia. Keista, kad pataisų siūlytojai net nežino kokio dydžio turistų nuostoliai, kitaip akivaizdžiai matytų, kad net 200 tūkstančių eurų neužtirina nė pusės turistų nuostolių padengimo.

Taigi akivaizdu, kad tai, kas vyksta su bankrotais, yra užprogramuota pačiame Turizmo įstatyme, ir nė viena valstybinė institucija negali kontroliuoti verslo tiek, kad neleistų jam bankrutuoti. To neįmanoma padaryti.

Bet įmanoma sukurti tokią įstatyminę bazę, kad nuo bankrotų nenukentėtų turistai – ko ir siekiama ES 90/314 direktyva.Tokiu atveju nebūtų ir skandalų, tarp jų – ir tarptautini,. nenukentėtų ir Lietuvos turizmo verslas. Nes bet kokiu atveju, kai mūsų turistai sėdi užsienio aerouostuose, tai atkreipia ir užsienio žiniasklaidos dėmesį. Taip pat nukenčia ir pats verslas, nes labai dažnai pradedama reikalauti avansinio apmokėjimo už paslaugas, kas labai apsunkina ir patį verslą.

Tą ir turėjau omenyje – pats Turizmo įstatymas, pasirinkęs tokią finansinių garantijų ( Turizmo įstatyme vadinamų kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimu) formą, tikrai užprogramavo visą šitą situaciją. Ir jeigu situacija iš esmės nepasikeis, tai ir toliau tokių bankrotų tikrai bus. Bent jau 2014 05-08 d. Turizmo įstatymo pataisos nieko iš esmės nepakeitė.

-Tai ką jos pakeitė?

-Skaitau šitas Turizmo įstatymo pataisas ir tiesiog šiurpstu, nes iš tiesų nerandu nė vieno straipsnio, kuris nebūtų kritikuotinas.

Pvz., Įgyvendinant ES 90/314 direktyvą, reikėjo perkelti visus straipsnius į Lietuvos teisę, tarp jų ir kelionių organizatoriaus apibrėžimą.

ES ir net Lietuvos Respublikos standartuose labai aiškiai yra atskirta, kas yra kelionių organizatorius, kas yra kelionių agentūra ar kelionių agentas.

Kelionių organizatorius visada yra tas asmuo, kuris kuria kelionių paketą, organizuoja pačią kelionę ir ją parduoda – gali parduoti tiesiogiai, gali ir per kelionių agentūras.

Skaitau įstatyme parašytą apibrėžimą: „Kelionių organizatorius – turizmo paslaugų teikėjas, reguliariai rengiantis organizuotas turistines keliones, teikiantis ir (ar) parduodantis kelionių organizavimo paslaugas turizmo paslaugų vartotojams tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus ir (ar) teikiantis ir (ar) parduodantis kitas turizmo paslaugas“, t.y. kelionių organizatoriumi gali būti asmuo, kuris neteikia kelionių organizavimo paslaugų. Asmuo gali tik kurti produktą ir jį parduoti. Bet paslaugos gali neteikti.

Tai yra absurdas! Nes skaitau kitą straipsnį, kuriame labai aiškiai parašyta, kad kelionių organizavimo paslaugas teikia kelionių organizatoriai. Tad pagrįstai kyla klausimas – kas tada iš tikrųjų yra kelionių organizatorius?

Viename įstatyme – tokie loginiai prieštaravimai. O apie kelionių agentūras net nepasisakoma.

-Tai kaip turi veikti kelionių agentūros? Kelionių agentai?

-Kadangi įstatymas nereglamentuoja kelionių agentūrų, tuomet faktiškai tai, kas neprieštarauja įstatymui, yra galima. Vadinasi, kelionių agentūros gali veikti taip, kaip jos veikė iki šiol, o kelionių agentai turėtų veikti taip, kaip numatyta įstatyme – pagal Civilinį Kodeksą. O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie privalo turėti civilinės atsakomybės draudimą. Ir tai – dar vienas Turizmo įstatymo pataisų perliukas.

Mes visas garantijas turime priimti tam, kad apgintume turizmo paslaugų vartotoją – turistą. O ką šiuo atveju gina civilinės atsakomybės draudimas? Jis draudžia tuos, su kuriais prekybos agentas turi sutartis. O turizmo srityje jis turi sutartį su kelionių organizatoriumi, nes jis atstovauja jam, sudarydamas turizmo paslaugų teikimo sutartis, parduodamas jo produktą. Tai reiškia, kad šiuo atveju Turizmo įstatymo pataisos apgynė kelionių organizatorius, tačiau neapgynė turistų. Nes kelionių agentūra su turistu sutarčių neturi. Ir bankroto atveju joks civilinės atsakomybės draudimas turistui jokių pinigų negrąžins.

Taigi, pagalvokime, ką gina šitokios Turizmo įstatymo nuostatos? Tiems, kas turi daugiausiai savo kelionių pardavėjų, o juk tokių Lietuvoje yra tik keli. Tai reiškia, kad labiausiai yra apginti jų interesai.

Šiuo atveju tiktai aklas gali nematyti, kad šitokios Turizmo įstatymo nuostatos yra akivaizdžiai korupcinės.

Trečiojoje Turizmo įstatymo redakcijoje, kuri buvo priimta 2011 metais, kelionių agentūroms buvo numatytos tokios pačios garantijos, kaip ir kelionių organizatoriams, tik mažesnėmis sumomis. Kodėl? Todėl, kad kelionių organizatorius turi turėti laidavimo draudimą arba banko laidavimą, arba banko garantiją – kas, tarp kitko, kaip jau minėjau yra ne vienas ir tas pats, irgi yra nevienoda, kurių sumos yra skaičiuojamos pagal jų įplaukas, o juk tokiu atveju jie apdraudžia ne visus turisto už kleionę įmokėtus pinigus.

Jeigu kelionė yra perkama per kelionių agentūrą – tarkim, turistas už kelionę sumokėjo tūkstantį litų, tai kelionių organizatorius gauna devyni šimtus, čia yra jo įplaukos ir jis tuos devynis šimtus litų apdraudė. O šimtas litų liko neapdrausta. Tuo tarpu turistui grąžinti privalu tūkstantį litų. Todėl gaunasi taip: draudžiame mažesnę sumą, o grąžinti turime didesnę. Nėra logikos.

Dėl to kelionių agentūroms buvo įvestas lygiai toks pat draudimas, kaip ir kelionių organizatoriams, tik mažesnėmis sumomis – kadangi yra nuolatiniai atsiskaitymai su kelionių organizatoriais ir tie įsiskolinimai turistams gali būti mažesni, negu kelionių organizatorių. Juo labiau, kad, jeigu paimsime didžiuosius kelionių organizatorius, kurie turi po šimtą kelionių agentūrų, kurios pardavinėja jų produktus, tai išskaidykite tą draudimą – jis iš tiesų turėtų būti mažesnių sumų.

Šiuo atveju 2014-05-08 d. Turizmo įstatymo pataisos grįžo prie to, kad mes užtikriname garantijas kažkur 90 proc. turistų įmokėtų pinigų, 10 proc. turistams mes neapdraudėme, tačiau vis tiek turime įsipareigoti grąžinti 100 proc.

Ši situacija iš dalies turi įtakos tam, kas dabar vyksta turizmo rinkoje su bankrotais – tiek „Go Planet Travel“, tiek „Fresh Travel“ bankrotu.

Pažiūrėkite, ką daro Turizmo departamentas: jis visus turistus, kurie nukentėjo nuo kelionių organizatorių, nukreipė į kelionių agentūras. Visų pirma nukreipė dėl to, kad jie galėtų sau ramiai kabinetuose sėdėti ir nematytų tų įtūžusių turistų – nes turistai ateina į kelionių agentūrą, akivaizdu įtūžę, išreiškia savo nepasitenkinimą valdžia, įstatymais, valstybinėmis institucijomis ir panašiai, ir tą visą srautą neigiamų emocijų priima kelionių agentūra. Maža to, kelionių agentūra, norėdama pasiteisinti ir šiaip ne taip sušvelninti situaciją, turistui grąžina gautus savo komisinius.

Tai šiuo atveju Turizmo departamentas „prievartauja“ kelionių agentūras ir kelionių agentus: pirma, verčia dirbti jų darbą, antra, priverčia turistui grąžinti tuos komisinius, nes žmogus truputį apsiramina nors 10 proc. atgavęs. Bet tai yra nenormali situacija!

Todėl savaime kyla klausimas: jeigu Turizmo departamento funkcijas gali atlikti kelionių agentūros, tai gal Turizmo departamentą reikia apskritai panaikinti?

Iš kitos pusės, o ką dar padarė Turizmo departamentas šitoje situacijoje? Tiek „Go Travel Planet“, tiek „Fresh Travel“ atveju parašė prokuratūrai raštus, kad ištirtų, ar bankrotas nėra tyčinis. Ir aš dabar galiu papasakoti, kuo tai baigsis pvz., „Fresh Travel“.

„Fresh Travel“ viešai paskelbė apie savo nemokumą ir nurodė, kad ji tai daro dėl to, jog neturi apyvartinių lėšų.

Čia ne pirmas atvejis, kai taip bankrutuoja kelionių organizatorius – „Novus Orbis“ irgi bankrutavo dėl apyvartinių lėšų trūkumo.

Kas atsitinka tokiu atveju? Tokiu atveju prokuratūra pradeda tyrimą, visa bankroto procedūra nepaprastai nusitęsia, ir įmonė, kuri neturėjo įsiskolinimų dėl mokesčių valstybei ir Sodrai, darbuotojams ir panašiai, per tą visą laikotarpį tampa skolinga – Sodrai, valstybei ir patiems darbuotojams.

Maža to, kadangi nepaskiriamas bankroto administratorius, visi šie darbuotojai yra „pakabinti“: jie negauna atlyginimo, negali registruotis darbo biržoje, negali ieškotis kito darbo, nes jie oficialiai dirba šitoje įmonėje, nes nėra kam jų atleisti.

Tai pasakykite – prieš ką tokiu atveju veikia valstybinė institucija? Nes šiuo atveju ji tą pačią įmonę įklampina į dar didesnes skolas.

Ne Turizmo departamento reikalas aiškintis, ar bankrotas tyčinis, ar netyčinis – tai įprastai daro bankroto administratoriai,, kai jie yra paskiriami. Jų pareiga jie aiškintis visas aplinkybes, kreiptis į prokuratūrą ir visur kitur.

Visais keturiais didžiaisiais bankroto atvejais Turizmo departamentas kreipėsi į prokuratūrą, bet koks tokio kreipimosi rezultatas? Nebuvo atgauta nė vieno cento, kad galėtų turistams išmokėti papildomus pinigus. Tai su kuo susijusi tokia Turizmo departamento veikla? Tai veiklos ir rūpinimusi turistais imitacija – nieko daugiau. Pirmiausiai iškelti hipotezę, kad bankrotas tyčinis ir daugiau nieko neveikti, t.t. net nesiaiškinti visų bankroto aplinkybių.

Pvz., kodėl Turizmo departamentas, pvz., „Go Planet Travel“ bankroto atveju nesikreipė į Konkurencijos tarybą, kad ji išsiaiškintų, ar nebuvo karterinio susitarimo tarp didžiųjų kelionių organizatorių dempinguojant kainas ir papildomai privedant „Go Planet Travel“ prie bankroto? Kodėl Turizmo departamentas „Fresh travel“ atveju nesiaiškina, kaip jo bankrotą įtakojo UAB „Cherry Media LT“, nepervedusi 0,5 mln litų sukauptų turistų pinigų? Akivaizdu, kad būtent šių apyvartinių lėšų trūko įmonei. Juk tokiu atveju visų turistų nuostolių atlyginimo galima per teismą išsireikalauti iš beta.lt ir grupinis.lt, kurias valdo UAB „Cherry Media LT“, tačiau Turizmo departamentui tai nerūpi.

Kelionių organizatoriaus bankroto atveju Turizmo departamentas perima kelionių organizatoriaus funkcijas ir jo vienintelė pareiga yra rūpintis, kad turistai atgautų visus savo pinigus. Šia prasme, Turizmo departamentas veikia ne ten, kur jam yra nurodyta veikti pagal tą patį Turizmo įstatymą.

Taigi, 2014-05-08 d. Turizmo įstatymo pataisos dėl kelionių agentų neapgina jokių turistų teisių.

Taigi šiuo metu Lietuvos turizmo rinkoje tikras chaosas – pirma, kai kurios agentūros veiklą nutraukia, nes negauna tokio civilinės atsakomybės draudimo, kokį numato 2014-05-08 d. Turizmo įstatymo pataisos. Didieji kelionių organizatoriai, pajutę, kad tuoj nebus kam pardavinėti jų kelionių, siūlo vietoj civilinės atsakomybės draudimo kelionių agentūroms depozitus. Tokia situacija akivaizdžiai parodo, kad kelionių organizatoriai puikiai supranta, kad civilinės atsakomybės draudimas skirtas jiems, o ne turistams. Ir antra, sutinka, kad Turizmo įstatymo būtų nepaisoma.  Dar vienas dalykas, kai kurios kelionių agentūros nori pakeisti savo statusą – tapti kelionių organizatoriais. Ir čia jie susiduria su skaudžia realybe, susijusia su Lietuvos pasirinkta garantijų forma. Nori laidavimo draudimo ar banko laidavimo ar garantijos? Puiku, bet būk malonus  – „įšaldyk“ pinigų sumą, lygią norimos garantijos sumai, arba ieškok, kas už tave galės laiduoti tokiai sumai. Tai bent rinkos liberalizavimas!

Iš pasakų šalies yra ir teiginys, kad portalai, kurie pardavinėja keliones, nėra kelionių agentūros. Prekyba yra prekyba, nesvarbu, ar tiesiogiai,  ar internetu. Kelionių pardavimo srityje čia yra tik vienas skirtumas.

-Koks skirtumas?

-Nors Turizmo departamentas viešai paskelbė, kad tie portalai užsiima tik reklama, iš tiesų jie neužsiima reklama, o dirba kaip kelionių agentūros. O skirtumas tarp kelionių agentūrų, kurios dirba pagal Turizmo įstatymą, ir tų yra vienintelis: jeigu paimsime kelionių agentūrų veiklą, tai jos yra labai priklausomos nuo kelionių organizatorių, nes su jais sudaro sutartis dėl atstovavimo, parduoda jų produktą, ir kelionių organizatorius jiems diktuoja, kokius komisinius jie gaus.

Tačiau jeigu paimsime portalus, apie kuriuos kalbama „Fresh Travel“ bankrote, kelionių agentūra, t. y. šie portalai diktuoja kelionių organizatoriui, kokius komisinius jie joms turi mokėti, o ne atvirkščiai. Tai yra, jis pats nusistato komisinius – nenori, neik į portalą.

Tai ir yra tik vienintelis skirtumas. Ir manęs niekas neįtikins, kad kelionių agentūra, kuri parduoda turistui kelionę, kai jis ateina į kelionių agentūros biurą, yra tarpininkas, pardavėjas, o kas parduoda internetu – tas nėra pardavėjas. Reklama čia galėtų būti tik vieninteliu atveju – jeigu pinigai neitų per portalą ir portalas nepasiimtų savo komisinių. Deja, bet šitaip nėra.

Išvada – šiomis 2014-05-08 d. Turizmo įstatymo nuostatomis labai mažai apginti vartotojų interesai, niekas beveik nepasikeitė, vadinasi, nuo bankrotų nesame apsaugoti ir toliau.

-Tai ko tokiomis įstatymų nuostatomis siekiama?

-Susidaro įspūdis, kad siekiama sužlugdyti smulkų ir vidutinį verslą turizmo rinkoje, kad tie visi žmonės atsidurtų darbo biržoje. Tačiau negaliu tuo patikėti, nes socialinėms garantijoms valstybė lygtai ir pinigų neturi. Iš kitos pusės galbūt siekiama, kad žmonės išvažiuotų į užsienį, dirbtų ten . Ir kadangi čia lieka šeima, tėvai, seneliai, galbūt tokiu būdu dar 5 milijardus Lietuvai uždirbtų? Nes žinau ne vieną atvejį, kai čia bankrutavę kelionių organizatoriai kuo puikiausiai tokia veikla užsiima užsienyje.

Nors… kai skaitau kitas 2014-05-08 d. Turizmo įstatymo nuostatas, man susidaro įspūdis, kad Lietuvos biudžete pinigų yra per daug.

-Per kokias Turizmo įstatymo nuostatas atsisakome pinigų?

-Lietuva atsisako pinigų, leisdama apgyvendinimo paslaugas teikti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje įsikūrusioms apgyvendinimo įstaigoms. Tai yra teikti tokias paslaugas Lietuvoje nuolat, nesteigiant čia įmonės.

Kadangi dauguma viešbučių Lietuvoje yra užsienio kapitalo, jie gali čia įmones išregistruoti ir veikti Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Kipre ir kitur įkurtų įmonių vardu. Ir lietuvaičiai dirbs ne Lietuvos įmonėje, o kokios nors ES šalies įmonėje, ir dirbs pagal tos šalies įstatymus. Tai reiškia, kad Lietuvai jie nemokės jokių mokesčių: nei valstybei, nei savivaldybėms

Taigi, jeigu kalbėtume atvirai, mes atsisakome ne tokių jau ir mažų pinigų. Nes, pavyzdžiui, 2012 metais apgyvendinimo įstaigų pajamos, neskaitant PVM, buvo virš 700 mln. Lt. 2013 metais – virš 800 mln. Lt.

Šių metų gegužės 8 d. priimtame Turizmo įstatymo 10 straipsnyje labai aiškiai pasakyta, kad Lietuvoje apgyvendinimo paslaugas gali teikti „valstybėje narėje įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, juridinio asmens ar kitos organizacijos padaliniai, turintys teisę teikti apgyvendinimo paslaugas valstybėje narėje“. Taigi jeigu ES valstybėje narėje yra įsikūręs koks viešbutis, jis ir Lietuvoje gali tas paslaugas teikti – jam čia įsisteigti nereikia. Jis tiesiog tokiu pačiu vardu ir tokiomis pat sąlygomis, kaip valstybėje narėje, teikia paslaugas.

Taip pat reikia turėti omenyje, kad ir dauguma viešbučių grandinių, veikiančių Lietuvoje, yra užsienio kapitalo. Gal jos dabar įmones Lietuvoje išregistruos? Vadinasi, mes sudarome sąlygas, kad būtų galima dirbti užsienio įmonėse net neišvykstant iš Lietuvos.

Nematau jokios logikos – čia atsisakome mokesčių, o kalbame… apie naujus mokesčius, nes biudžetui pinigų reikia.

-Palaukite, tai norite pasakyti, kad nuo šiol  bus galima nemokėti mokesčių ir turėti Lietuvoje viešbučių verslą, įsiregistravus įmonę kokioje ofšorinėje zonoje?

-Taip, jeigu ta ofšorinė zona yra Europos Sąjungos valstybėje narė.

-O dar kokių nors „perliukų“ yra šiame įstatyme?

-Apie visus pakalbėti neįmanoma, tačiau norėčiau paminėti gidus.

Problema yra ta, kad nei Turizmo departamentas, nei Ūkio ministerijos Turizmo skyrius negali sukontroliuoti gidų, todėl nusprendė gidus iš viso „paleisti“. Tai yra, tas paslaugas galės teikti kas tik nori, kaip nori.

Tai yra visiškai absurdiška, kadangi, jeigu žmogus dirba valstybės tarnyboje, tai pirma, ką jis, sutikęs žmogų, padaro, – tai įteikia savo vizitinę kortelę.

Turizmo rinkoje šalies vizitinė kortelė yra gidas. Ir yra labai svarbu, kaip gidas šalį pristatys, kaip papasakos. Tai yra tokia profesija, kur reikalingas nuolatinis tobulėjimas ir pan.

Pagal Turizmo įstatymo pataisas, kurios įsigaliojo nuo šių metų lapkričio 1 d., Turizmo departamentas negali atimti gido pažymėjimo, jeigu gido veikla nepažeidžia vartotojų ir turistų teisių.

Žinot, didžiausią problemą Lietuvai kelia, kalbėkime atvirai, Lenkijos gidai. Nes mūsų šalį pristato kaip amžiną Lenkijos dalį, labai iškraipo istoriją. Tai kenkia mūsų šalies reputacijai, ir tai, kaip mūsų šalis pristatoma, neatitinka tikrovės.

Tačiau tai nepažeidžia turistų teisių, nes turistai nenukenčia finansiškai, nenukenčia jų sveikata, ir dėl to iš gidų pažymėjimo atimti negalima. Tai yra, mūsų šalį gali pristatinėti kaip nori, gali juodinti ir panašiai, ir už tai gido pažymėjimo mes neatimsime. Absurdiška!

-Tai informacinis karas gali persikelti į gidų sritį – nes tai, kokią informaciją skleis apie mūsų šalį gidai, bus visiškai nekontroliuojama? Ir viskas legalu!

-Tai mes tą iš tikrųjų leidžiame daryti.

Akivaizdu, kad Turizmo departamentas nesugeba kontroliuoti gidų, bet nei jis, nei Ūkio ministerija ir neieško būdų, kaip tą padaryti, o tiesiog planuoja nusikratyti problemos: maždaug taip – paleisim viską ir bus viskas gerai.

Bet nieko nebus gerai! Nes gidų pagrindinė kontrolė yra tai, ką jie pasakoja. Ir kaip jie mūsų šalį pristato.

Mes turime būti suinteresuoti, kad mūsų šalis būtų tinkamai pristatyta. Kad gidai, ją pristatydami, remtųsi oficialiais šaltiniais, neiškraipytų mūsų istorijos. Suprantate?

Mes turime būti suinteresuoti, kad mūsų šalies reputacija nebūtų žeminama ir nebūtų juodinama. Nes Lietuva, kalbant atvirai, išskiria tiek pinigų, kiek gali, kad tos pačios valstybinės institucijos (Turizmo departamentas bei Ūkio ministerija) kurtų tą gerą, Lietuvos kaip turizmo šalies, reputaciją. O gidai, pateikdami klaidingą informaciją, tą reputaciją sugriauna.

Tokio dalyko būti negali!

-O kas tą turi kontroliuoti?

-Tą dalyką turi kontroliuoti institucija, kuriai priskirtos kontrolės funkcijos – tai yra Valstybinis turizmo departamentas,tačiau jis aiškiai sako, kad to nesugeba padaryti.

Kitas dalykas, kaip buvo iki šiol, – gidai gali vesti ekskursiją tik ten, kur jie tą ekskursiją yra apsigynę. Pvz., muziejuose ar nacionaliniuose parkuose specialistai parengia temines ekskursijas ir kiti gidai gali čia vesti ekskursijas tik kai išklauso tam tikrus kursus ir išlaiko egzaminus. Tai logiška, nes vien tik gido pavadinimas nesuteikia žinių apie viską. Gidai rengia ir naujas ekskursijas, kurių paruošimui jie sugaišta net iki metų laiko, nes tai reikalauja daug žinių. Kiekvienas gidas turi savo ekskursijų „kraitį“, kurį buvo galima pamatyti Lietuvos turizmo informacinėje sistemoje. Tuo tarpu šiuo įstatymu buvo panaikinta ši sistema.

Ši sistema gidų atžvilgiu buvo gera tuo, kad tam, kam reikia buvo galima susirasti norimos kvalifikacijos gidą tokia kalba, kokios reikia, (ambasados ir verslas naudodavosi šita sistema) ir tokiai ekskursijai kokiai reikia. Nuo š.m. lapkričio 1 d. ši sistema yra panaikinta. Įgyvendinus Ūkio ministerijos planus, informacija apie gidus bus slapta informacija.

Vėlgi, kalbant apie Lietuvos turizmo informacijos sistemą – labai įdomi situacija. To paties amžinojo Turizmo departamento pavaduotojo J.Ragucko iniciatyva buvo kuriamas turizmo paslaugų teikėjų registras. Kai registras jau buvo įkurtas ir tereikėjo patvirtinti nuostatus, jis staiga persigalvojo – registro nereikia, reikia informacinės sistemos. Keli milijonai litų išleisti informacinei sistemai, ir dabar ta informacinė sistema metama į šalį.

Bet šalis negali likti be valstybinio lygmens turizmo internetinės svetainės, kurioje būtų normaliai pateikta turistinė informacija užsienio kalbomis užsienio turistui. Taigi šiuo atveju vėl bus prašoma pinigų, kad būtų sukurta ne informacinė sistema, bet „internetinis portalas“.

Kai pažiūriu, kaip yra švaistomi biudžeto pinigai, apima siaubas. Sakoma, kad pinigų trūksta, bet šiuo atveju tai – akį badantis neūkiškumas.

-Kas kūrė tokį Turizmo įstatymą ir kokia jo kūrėjų kvalifikacija?

-Įstatymas numato, kad už turizmo politikos formavimą yra atsakinga Ūkio ministerija. Ji turi penkių žmonių Turizmo skyrių.

Už šių 201-05-08 d. Turizmo įstatymų pataisų kūrimą atsakinga Ūkio ministerija, nes ji šias įstatymo pataisas parengė.

Nors už turizmo politikos formavimą atsakinga Ūkio ministerija, noriu pasakyti, kad Lietuva iki šiol neturi turizmo plėtros strategijos, numatytos 15-20 metų į priekį, kaip, pvz., turi visos kitos ES šalys. Lietuva turi tik nacionalinę turizmo plėtros programą, kuri iš tiesų turėtų būti strategijos įgyvendinimo programa.

2011 metais priimtame Turizmo įstatyme buvo nurodyta, kad tokią strategiją turi parengti Ūkio ministerija – tas pats Turizmo paslaugų skyrius, kuris buvo žaibiškai išplėstas iki penkių žmonių. Bet akivaizdu, kad šis skyrius tokios strategijos parengti nesugebėjo. Užtat Turizmo įstatymo pataisose tokios nuostatos. Ūkio ministerija formuoja turizmo politiką: rengia turizmo plėtros programą. Klausimas: tai kokią strategiją mes dabar pagal tą programą įgyvendiname? Neaišku.

Vertinti šių žmonių kvalifikacijos tikrai nesiimsiu, nes su kvalifikacija turizmo srityje yra labai įdomus dalykas – kiekvienas galvoja, kad jis yra turizmo specialistas. Ir kai kiekvienas save laiko turizmo specialistu, labai sunku vertinti, kas yra tikrieji turizmo specialistai.

Šios 201-05-08 d. Turizmo įstatymo pataisos yra paruoštos labai nekvalifikuotai. Tokio prastai paruošto įstatymo aš dar nesu mačiusi.

Mano nuomone, už tokio įstatymo parengimą turėtų atsistatydinti visi šio įstatymo rengėjai. Ir pirmiausia atsakomybė tenka Ūkio ministerijos Turizmo skyriui.

Tačiau siūlau Jums palaukti iki š.m. gruodžio 15 d. ir pasiteirauti Ūkio ministro, kokį vertinimą už 2014 m. veiklą gavo Turizmo departamento vadovai bei Ūkio ministerijos Turizmo skyriaus specialistai? Gal jie dar premijas gaus už tokį darbą?

-Tikrai pasiteirausime. Ačiū Jums už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą