Selektyvus teisingumas

30
2
- Reklama -

Koks skirtumas, kas generalinis prokuroras - ar D.Valys, ar dar kas nors - vis tiek dirbama pagal "selektyvaus teisingumo" bei "politinių užsakymų" principą. KK nuotr.

„Selektyvus teisingumas“ – tai nauja Vakarų propagandos „direktyvos“ sąvoka, kurią ėmė įvedinėti dalis mūsų Seimo narių, kalbėdami apie „politinius susidorojimus“, pvz., Gruzijoje – nes, matote, ten parlamento rinkimus laimėjo „ne ta partija“ (kažkur labai girdėta ir kažkas labai panašaus į tai, kas vyko pernai rudenį po Seimo rinkimų Lietuvoje, ar ne?). Kokie tie „susidorojimai“, galite sužinoti perskaitę (ar pasiklausę)  į „Karšto komentaro“ redakciją atvykusių gruzinų pasakojimą: Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio aplinka siejama su aibe politinių žmogžudysčių. Tačiau dalies konservatorių parlamentarų (ir kelių kitoms partijoms priklausančių Seimo narių) pareiškimą Lietuvos URM ministrui Linui Linkevičiui paskaičius galima susidaryti įspūdį, kad Gruzijoje vos ne nuo bačkos traukia opozicijos lyderius žemyn ir grūda už grotų vien tik už politines kalbas.

Bet ne apie tą mūsų „demokratiškųjų“ politikų įvaldytą demagogiją norėčiau pakalbėti – kad jie moka profesionaliai meluoti, įsitikinome ne kartą, o apie vieną įdomią tendenciją – kad mūsų konservatoriškieji berniukai ir mergaitės jau ne tik Lietuvoje, bet ir kitoje valstybėje siekia reguliuoti vidaus politiką. Jau ne tik Lietuvoje, bet ir Gruzijoje kai kurių mūsų politikų nuomonė, matote, turi būti aukščiau už Konstituciją bei Baudžiamąjį Kodeksą.

Tai – labai ydingas „demokratijos“ diegimas, tačiau gal gruzinai (sekantys po baltarusių) bus ta tauta, kuri prieš tokią gana keistą „demokratiją“ (tiesą sakant, jeigu jau kažkieno nuomonė turi viršenybę prieš įstatymus, tai tokiu atveju jau su demokratija tas nieko bendro neturi, tai jau panašiau į autokratiją) atsilaikys. Nors, aišku, spaudimas iš Vakarų bus – ir dar koks…

Tačiau vis tik ne apie geopolitiką šiandien norėčiau pakalbėti, o apie selektyvųjį teisingumą pas mus, Lietuvoje.

Manyčiau, kad mūsų politikai turėtų teisę mokyti kitas valstybes ir aiškinti apie „selektyvųjį teisingumą“ tuo atveju, jeigu mūsų pačių kieme būtų viskas tvarkoje. Tačiau dabar toks įspūdis, kad patys, būdami mėšle iki ausų, turėdami politinius užsakymus vykdančią bei kriminalinei oligarchijai tarnaujančią teisėsaugą, pas save šalyje to matyti visiškai nenorime, bet rodome pirštais į kitas šalis. Nejaugi tie mūsų politikai mano, kad mes visi čia tokie kvaili ir nematome, kas ir kaip?

Sakoma, pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu.

Aš iki šiol niekaip negalėdavau suprasti, kodėl būtent konservatorių vadovavimo laikotarpiu Lietuvą krėsdavo šiurpiausi nusikaltimai ir žmogžudystės: 1996-2000 metų konservatorių valdymo laikotarpiu klestėjo „verslininkai“ „tulpiniai“, kurie veikė po policijos „darbo plano“ priedanga ir kurie buvo demaskuoti tik po Kiesų nužudymo, o Lietuvą drebino eilė rezonansinių bylų – „Svainijos“ įvykiai (iššaudyti visi „tulpinių“ konkurentai), komisaro Sergejaus Piskunovo nužudymas (buvo pagrasinęs paviešinti policijos ir „tulpinių“ vadinamąjį „darbo planą“), prokuroro G.Sereikos nužudymas, kraupus Kiesų nužudymas; 2008-2012 metais atėjus konservatoriams į valdžią, Lietuvą ir vėl šiurpino rezonansiniai nusikaltimai – sprogo pedofilijos byla, Kusaitės „terorizmo“ byla, o po Lietuvą klajojo „byla žudikė“…

Taigi, kas čia vyksta? Kodėl, kai tik konservatoriai valdžioje, Lietuvoje ima siautėti įvairios „bylos žudikės“, o teisėsauga visuomenę maitina neįtikinamomis legendomis?

Stebint tokią „neskanią“ tendenciją, be abejo, galima pamanyti, kad konservatorių valdžia tiesiog nesusigaudo teisėsaugoje ir dėl to teisingumo srityje, jiems valdant, visiška „palaida bala“.

Tačiau kai sugretini konservatorių valdymo laikotarpį su, pvz., Saakašvilio partijos valdymo laikotarpiu Gruzijoje, tai valdančiųjų požiūriuose į teisėsaugą pastebi gana didelių panašumų.

O tai jau greičiausiai ne koks nors sutapimas – šaknys greičiausiai slypi jau visai ne Lietuvoje (o „demokratijų“ gimdykloje – JAV).

Štai būtent kalbant apie teisėsaugą „prie konservatorių“ (ar teisėsaugą „prie Saakašvilio“ Gruzijoje) ir galima įvesti terminą kaip „selektyvus teisingumas“. Tai yra, dvigubų standartų įvedimas teisėsaugoje: kaip reikia, taip ir ištirsime, ką reikės, tą ir pasodinsime.

Argi ne taip būtų galima pasakyti, pvz., apie per 22 metus taip ir normaliai neištirtą Medininkų bylą ir vienintelį, be jokių tiesioginių įrodymų, joje nuteistą Latvijos rusą Konstantiną Michailovą? Juk reikėjo Medininkų žudynių 20-mečio paminėjimui „kažką“ nuteisti? Reikėjo. Štai ir yra. O kad Konstantinas Michailovas Latvijoje bendradarbiavo su Latvijos saugumu, kad padėjo pasodinti Latvijos kriminalinį autoritetą „Konj“ – tai Lietuvoje apie tai visiška tyla… Tik demagogija – kaip įprasta, kai reikia kažką pridengt.

Selektyvus teisingumas – dabar galėtų rėkti gruzinai, atsakydami į konservatorių pareiškimą dėl „selektyvaus teisingumo“ Gruzijoje ir, priešingai nei mūsų Seimo nariai, gruzinai šiuo atveju būtų teisūs.

Lygiai tą pačią kortą prieš Lietuvą, aiškinančią Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovičiui, ką daryti su nuteista Julija Tymošenko, galėtų panaudoti ir Ukraina. Juk gali kada, trūkus kantrybei, pasakyti: „Ką čia mums aiškinat dėl Julijos Tymošenkos, jeigu patys turit politinį kalinį Medininkų byloje?”. Ir Ukraina būtų visiškai teisi. Aiškiname Ukrainai dėl žmogaus teisių pažeidimų (Julijos Tymošenkos asmenyje), o kaip elgiamės savo šalyje?

Bet žinot, ką? Tas Gruzijos politologų ir visuomenininkų vizitas į Lietuvą ir pokalbis su jais redakcijoje privertė susimąstyt: štai, jie sako, kad gruzinų tautos kančios būtų kur kas mažesnės, jeigu Vakarai nebūtų aklai dengę Saakašvilio ir adekvačiai sureagavę į tai, kas vyko Gruzijoje: politinių oponentų likvidavimas, politinių kalinių didžiulis skaičius, kankinimai kalėjimuose ir pan. Bet argi mes ne kažką panašaus matome ir Lietuvoje? Juk argi teisėsauga siautėja, ir „bylos žudikės“ klaidžioja ne vadinamajai „geopolitinei partijai“ esant valdžioje? O tos partijos globėjai JAV irgi juk net nesudrausmina savo globotinių – kad „gal būkite malonūs ir atkreipkite dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus, „ištiriant“ rezonansines bylas?“

Tai nejaugi JAV ambasadai Lietuvoje svarbu tik „Chevron“ interesai ir skalūnų biznis Žemaitijoje, kad valdžioje sėdėtų konservatoriai, o žmogaus teisių pažeidimai – „dzin dzilin“?

Deja, toks jau gamtos dėsnis: neteisybė netrunka amžinai. Kai pasiekiamas kritinis taškas, vadinamasis progresas ima virsti regresu. Kitaip sakant, žmonės, matydami, kad „Vakarų demokratija“ tyli (o tylėjimas yra nusikaltimo dengimas), matydama, kaip siautėja teisėsauga ir kokios neteisybės vyksta teisingumo srityje, savo viduje brandina visai priešingą jausmą – nuoskaudą, net priešiškumą tiems, kurie nesustabdo ir nesudrausmina vietinių įsiviešpatavusių „demokratinių“ klanų. Žmonių viduje ciksi „budintis režimas“. Nes – daugeliui išties nesvarbu, ar dujos bus iš „Gazpromo“, ar iš Kataro – vietinė Temidė, pavirtusi prostitute ar užsakymų vykdytoja, tūlam žmogui yra kur kas aktualiau. Kaip, beje, ir… tradicinė, normali šeima.

Kai Vakarų politologai ir apžvalgininkai gąsdino pasaulį Rusija ir kaip pagrindinį jos šantažo įrankį minėjo energetiką, aš visada skeptiškai šypsojausi: na, na. Tokias analizes gali daryti tik tas, kas nežino Rytų Europos mentaliteto, buvusių TSRS šalių tautų kultūros, tradicijų ir pan.

Visada sakiau ir sakysiu: ne energetika yra pagrindinis Rusijos įrankis. Energetika – tai ekonomika. Bet valstybės yra „paimamos“ kitaip. Rusija iš tiesų gali susigrąžinti savo įtakon buvusias tarybines erdves. Ir tą iš tiesų gali padaryti – pasikartosiu, ne per energetiką, bet per tradicinių vertybių – tradicinės, normalios šeimos – propagavimą ir puoselėjimą. Nes Europos Sąjunga su visais tais gėjų paradais, homoseksualų šeimų įteisinimais ir pan. peržengė visas ribas.

Pažiūrėkite – tas ir vyksta: Rusijos Dūma, aiškiai pasisakydama už normalią, tradicinę šeimą, siekdama apsaugoti nuo iš Vakarų plūstančios homoseksualų propagandos, jau uždraudė įstatymu homoseksualų propagavimą, įskaitant ir gėjų bei lesbiečių paradus. Tą įstatymą jau pasirašė ir Rusijos prezidentas V.Putinas. O kokia reakcija mūsų visuomenėje? „Facebook“ tiesiog skęsta nuo sveikinimų ir pagiriamų Rusijai šiuo klausimu žinučių.

Ir minėsite mano žodį: jeigu Europos Sąjunga nepakeis savo politikos iš esmės vertybių (šeimos) klausimu, tai ne ekonominė krizė, ne energetika – ne Rusijos „Gazpromas“, bet būtent vertybinis šeimos klausimas sugriaus tą Europos Sąjungą ir ji žlugs. Potarybinės šalys strimgalviais puls atgal į Rusijos glėbį, kad ta gelbėtų mūsų vaikus ir šeimas nuo visokių genderizmų, „tėvų I“ ir „tėvų II“.

Panašios nuostatos vyrauja ir kalbant apie vakarietiškąją Temidę – EŽTT. Vis garsiau Europos Žmogaus teisių teismas Strasbūre vadinamas „visos Europos žmogaus teisių pažeidimų šiukšlių dėže“. Buvusios TSRS šalys puikiai prisimena, kad TSRS laikais Maskvoje buvo analogiškas teismas: ten galėdavo skųstis savo valstybėje teisybėje neradęs žmogus. Tačiau tame teisme, priešingai nei EŽTT, būdavo iš skundžiamos TSRS respublikos išsireikalaujama byla, visa išverčiama į rusų kalbą, ir pakankamai dažnai sąjunginių respublikų jau aukščiausių teismų nuosprendžiai būdavo panaikinami. O kas yra EŽTT? Kažkokio rekomendacinio pobūdžio rašteliai, kuriuos mūsų teisėsauga gali tualete vietoj popieriaus panaudot?

Beje, tas Temidės klausimas, matyt, jau net ir pačiose JAV yra aktualus – Niujorko prokuratūroje įsteigtas bylų peržiūrėjimo skyrius ir imta tikrinti abejotinas bylas.

Į JAV besilygiuojantys konservatoriai galėtų kažką panašaus inicijuoti ir Lietuvoje. Bet… Vargu, ar jie tam ryžtųsi, nes, kaip jau rašiau, teisėsauga pasileidžia kaip nuo pavadžio kažkodėl būtent konservatorių valdymo laikais.

Tai gal valdantieji socialdemokratai į šią problemą didesnį dėmesį atkreips?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą