Teisės mokslas ir teisėtvarka: džiūstantis medis vaisių neveda

32
7
- Reklama -

Vilniaus universiteto Teisės fakultetas - visuomenės pasitikėjimą praradusios teisėsaugos kadrų kalvė (KK nuotr.)

Su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, humanitarinių mokslų habilituotu daktaru Romualdu Apanavičiumi kalbasi „Karšto komentaro“ vyr. redaktorė Giedrė Gorienė.

-Gerbiamas profesoriau, kaip Jūs, ilgametis Lietuvos mokslo ir studijų priežiūros pareigūnas, skandale dėl girto teisėjo Z.Birštono išryškėjus Lietuvos teisėtvarkos ydoms vertinate susidariusią padėtį – ar skaudi ir nuoga teisės praktika nesisieja ir su teisės mokslo padėtimi?

– Be jokios abejonės, siejasi. Būdamas 1995 – 2003 m. Lietuvos Mokslo tarybos (LMT) nariu, kartu su kitais įvairių mokslo sričių ir krypčių kolegomis jau tada įsitikinau, jog žuvis iš tikrųjų genda nuo galvos. Tų mokslo krypčių, kur mokslo tyrimų lygis aukštas, gera ir praktika. Ir atvirkščiai – kur silpnas arba problemiškas mokslas, ten kyla didžiausios praktinės problemos.

– Kokias kryptis kaip problemiškas galėtumėte nurodyti?

– Socialinių mokslų srities edukologiją, ekonomiką ir teisę.

Edukologijos tyrimuose, man būnant LMT nariu, vyravo koncepcijų, aktų ir dokumentų aprašinėjimas, savarankiški tyrimai disertacijose sudarydavo labai nedidelę dalį.

Ekonomikos padėtis buvo kiek geresnė, tačiau bene problemiškiausia buvo teisės kryptis. Disertacijose pasigesdavome naujų duomenų, apklausų rezultatų, statistikos, be ko socialinių mokslų tyrimai neįsivaizduojami.

Teisės krypties disertacijų ir doktorantūros padėties įvertinimui 2002 m. LMT buvo sudaryta komisija, kurios nariu teko būti ir man.

– Kokios buvo komisijos išvados?

– Labai nekokios. Pasakėme daug karčios tiesos, o teisės ir kitų socialinių bei humanitarinių mokslo krypčių vertinimo pagrindu mes su komisijos nariu, profesoriumi, fizinių mokslų habilituotu daktaru Valdu Laurinavičiumi 2002 m. „Mokslo Lietuvos“ laikraščio Nr. 10 paskelbėme netgi straipsnį „Mokslinė veikla ar meninė kūryba?“, kuriame sakėme: „Socialinių mokslų atstovai, taikydami apklausos, statistikos ir kt. metodus, neretai pasitenkina itin mažomis respondentų grupėmis, deramai neatspindinčiomis tiriamos problemos sudėtingumo. Labai dažnai pasikliaujama kitų autorių darbų arba normatyvinių aktų aptarimu, pateikiant vadovėlinio pobūdžio išvadas, kurios numanomos ir be išsamesnio tyrimo. Tai būdinga edukologijos, teisės, netgi sociologijos ir ekonomikos krypčių darbams, nors apginama ir rimtų šių krypčių darbų (…)

Panašūs ir teisės krypties darbai, kuriuose didžiausias dėmesys kreipiamas ne naujiems duomenims gauti, jiems analizuoti ir apibendrinti, bet įvairiems teisės aktams aptarti.

Susidaro įspūdis, kad kai kurie teisininkai nesuvokia skirtumo tarp teisės mokslo ir teisinės sistemos aiškinimo“.

Nėra precizijos mokslo grandies veikloje, nėra precizijos ir teisėtvarkos praktikoje

– Vadinasi, jau tada išryškėjo teisės mokslo atstovų nesuvoktas mokslo ir praktikos ryšys ir mokslo reikšmė praktikai?

– Būtent taip. Nagrinėtų disertacijų turinys, jų rengimo metodika, pagaliau netgi stilius šiandien kaip veidrodis atsispindi visų teisėtvarkos grandžių dokumentuose. Teismų nutartyse, prokuratūrų nutarimuose, teisėtvarkos pareigūnų raštuose vyrauja iš vertintų disertacijų puikiai pažįstamas įvairiausių aktų perrašinėjimas, tarpusavyje menkai besisiejantys duomenys, kurie dažniausiai neanalizuojami, nelyginami, tačiau išvados, kaip ir disertacijose, pateikiamos. Vienu ir tuo pačiu atveju išvados neretai būna skirtingos kaip diena nuo nakties.

Skaitant šitokias nutartis, peršasi mintis, kad išvados būna aiškios jau prieš duomenų nagrinėjimą, nelygu kas juos nagrinės, o perpasakoti duomenys būna tik kaip formalus šių oficialių dokumentų fonas.

O šie oficialūs dokumentai, skirtingai nuo disertacijų, lemia žmonių likimus – jie baudžiami, apribojama jų laisvė, įkalinami.

Iš nemažos dalies dokumentų matyti, kad atsakingiems pareigūnams trūksta ne tik rimtesnio universitetinio išsilavinimo, bet ir specialiųjų teisės žinių, nes jie nuolatos painioja civilinę, administracinę ir baudžiamąją teisę, o kodeksus – su proceso kodeksais. Prisigalvojama netgi proceso kodeksuose nenumatytų įvairiausių atvejų, kurie tampa veikimo norma. Jei, tarkime, proceso kodekse numatyti du atvejai, atsakingas pareigūnas neretai elgiasi trečiuoju – nenumatytu, bet jam patogiu atveju, jei trys – ketvirtuoju ir pan.

Oficialių dokumentų turinys, jų stilius net ir įgudusiam ekspertui sunkiai ir ne iš karto suvokiamas, nes šie raštai dažniausiai būna surašyti netaisyklinga valstybine kalba, su gausiais rusų kalbos žargoniškais vertalais ir šios kalbos stiliumi.

Valstybės vardu surašytuose dokumentuose gausu ir asmeninio pobūdžio emocijų bei netgi adresatą įžeidžiančių užgaulių posakių, už kuriuos, aišku, jų rašytojai jokios atsakomybės nejaučia, nes puikiai žino, kad niekados nebus nubausti.

Tad nesant precizijos aukščiausios – mokslo grandies veikloje, precizijos nėra ko tikėtis ir studijų procese bei teisėtvarkos praktikoje.

Šoką sukėlusios tarptautinės ekspertizės išvados

-Tad teisės mokslo padėtis turėjo ir tebeturi lemiamos įtakos ir teisininkų rengimui?

– Žinoma. Jau 1995 m. tapęs LMT nariu pastebėjau, kad nemaža dalis iki tol žinomų Vilniaus universiteto (VU) teisės mokslininkų LMT atstovauja nebe šiam, o dabartiniam Mykolo Riomerio universitetui (MRU). O pagrindinė teisininkų kalvė nuo pokario buvo ir tebėra būtent VU, tad šio universiteto teisininkų pajėgos jau tada atrodė sumenkusios.

Būdamas 1999 – 2004 m. ir Studijų kokybės centro prie LR Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertų tarybos nariu, puikiai prisimenu, kad 17 iš 25 tuo metu Lietuvoje vykdytų teisės krypties studijų programų 2002 m. vertinusi tarptautinė 6 JAV, Didžiosios Britanijos, Danijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos ekspertų grupė prie prasčiausiai įvertintų priskyrė VU bakalauro ir magistro studijų programas. Teisės programos, ekspertų nuomone, geriausiai vykdytos tuometiniame Lietuvos teisės universitete (dabar – MRU) ir Vytauto Didžiojo universitete, taip pat ir Kauno bei Utenos kolegijose. Šių 4 aukštųjų mokyklų programos rekomenduotos akreditacijai. Pagal ekspertų išvadas, VU ir Kauno verslo kolegijos programos dar nebuvo vertos tokio įvertinimo, todėl jas rekomenduota akredituoti laikinai, dvejiems metams (Kokybės siekiniai, Nr. 6. Teisės studijų programų vertinimas. Vilnius: Studijų kokybės vertinimo centras, 2002, p. 17 – 25).

Tarptautinės ekspertizės išvados teisininkų pasauliui sukėlė tikrą šoką. Naujų aukštųjų mokyklų programos išgiriamos, siūloma jas tęsti, o VU programos pasiūlytos įregistruoti tik laikinai.

Prie geriausiųjų priskirta ir amerikietiškojo studijų modelio (priimami įvairių studijų krypčių bakalaurai) VDU teisės magistro studijų programa. Tiesa, suradus formalų pagrindą – esą, magistro studijos negali tęstis trejus metus, ši studijų programa buvo visaip užsipuldinėta, netgi neteikiant jos pagal ekspertų rekomendacijas, kurias Studijų kokybės centro ekspertų taryba patvirtino, valstybinei registracijai. Programa vis dėlto buvo perregistruota į vientisųjų teisės studijų programą ir iš esmės toliau išlieka viena stipriausiųjų teisės studijų programų Lietuvoje, o šios studijų programos absolventai dabar be jokių apribojimų gali dirbti ne tik advokatais, bet ir teisėjais bei prokurorais.

VU teisės doktorantūrą pasiūlyta nutraukti

– Koks buvo tolimesnis teisės doktorantūros likimas?

– Iškviesti į LMT teisės krypčių doktorantūrų VU ir MRU atstovai turėjo praryti karčias piliules, nes komisijos išvadų pagrindu pasiūlėme labai rimtai peržiūrėti doktorantūrų darbą ir disertacijų rengimą, kadangi artinosi 2003 m. LR Vyriausybės nustatyti nauji doktorantūros reikalavimai, kurie, lyginant su ankstesniais, buvo žymiai griežtesni.

Man nuo 2003 m. būnant LMT ekspertu, 2004 – 2008 m. buvo patikėta vadovauti šios tarybos Mokslininkų kvalifikacijos komisijos Doktorantūros priežiūros grupei, kuri, vykdydama LR Vyriausybės pavedimą, privalėjo prižiūrėti visų Lietuvos universitetų ir valstybinių mokslo institutų visų mokslo sričių ir krypčių doktorantūrų veiklą. Teisės doktorantūrą tikrinome 2005 m., o man kaip grupės pirmininkui teko ne tik organizuoti vertinimo darbą, bet dar ir vadovauti VU teisės doktorantūrą vertinusiems ekspertams. Nustatyta, kad poslinkių esama, nes doktorantai jau neapsiribojo vien tik teisės aktų ir kitų dokumentų aptarimu, o pradėjo tirti ir teismų bylas bei kitus atvejus, tačiau būtiniausioji socialinių tyrimų metodika – teisėjų, prokurorų, advokatų ir kt. pareigūnų apklausos, statistika, išvestiniai duomenys – tuo metu taikyti dar nebuvo.

Palinkėję sėkmės VU Teisės fakulteto dekanui, profesoriui, habilituotam daktarui Vytautui Nekrošiui, matydami, kad panašūs ir MRU vertinimo rezultatai, teisės doktorantūrai nusprendėme skirti didesnį dėmesį, nes dar 2002 m. išryškėjusios problemos visgi neatrodė išspręstos.

– Koks tas didesnis dėmesys?

– Nuolatinė kontrolė, nes mūsų pareiga buvo ne vien tik prievaizdų baudėjų, bet ir geranoriškų patarėjų. Tačiau poslinkiai visgi buvo pernelyg menki ir lėti, tad jau pačios LMT vadovybės iniciatyva atlikus dar vieną sudėtingą – su įslaptintais ekspertais, kas yra įprasta viso pasaulio mokslo vertinime, – disertacijų ekspertizę, visgi buvo nuspręsta kreiptis į LR Vyriausybę, siūlant bent laikinai sustabdyti teisės doktorantūros studijas Lietuvoje, doktorantus nukreipiant į užsienio universitetus.

-Tačiau neteko girdėti, kad teisės doktorantūra būtų buvusi nors kiek nutraukta.

– Sujudo visas teisininkų luomas, nes informacija, aišku, „nutekėjo“. Buvo parengti ir LR Seime patvirtinti nauji LMT nuostatai, iki minimumo apribojant ir taip jau buvusias menkas LMT kaip LR Seimo ir Vyriausybės ekspertinės institucijos galias, o iki tol dirbusi LMT buvo paleista.

Nebeliko senosios LMT, nebeliko ir teisininkams „baisiosios“ jos Doktorantūros priežiūros grupės.

Girto teisėjo skandalas išryškino apgailėtiną teisėsaugos padėtį

– Jūs minėjote VU teisės profesorių V. Nekrošių, kurį, vertinant teisės doktorantūrą, teko pažinti. Kaip Jums, patyrusiam ekspertui, gerai žinančiam teisės mokslo ir studijų padėtį, atrodo jo, kaip vieno iš teisės autoritetų, vieši pasisakymai dėl girto teisėjo sukelto skandalo ir teisėjų garbės teismo veiklos?

– Labai keistai. Profesorius V. Nekrošius tikrai yra vienas didžiausių teisės autoritetų ir turėtų labai aiškiai skirti, kas yra teisiškai pagrįsta, o kas – populistiška. Tačiau LR Prezidentės D. Grybauskaitės sprendimą neatleisti Kauno apygardos teisėjos N. Venckienės iš teisėjos pareigų V. Nekrošius kažkodėl vadina populistišku, nors sprendimo argumentai teisiškai yra labai aiškūs ir pagrįsti. Kol nebus nubausti girtą teisėją dangstę pareigūnai – o šlitinėjantį, griuvinėjantį ir besikeikiantį girtą teisėją per TV matė milijonai žmonių, – kalbėti apie emocingus N. Venckienės žodžius, ištartus uždaroje aplinkoje, kaip apie patį didžiausią nusižengimą pagrindo tikrai nėra.

Dar labai keista, kad minėtas teisės autoritetas nėra nieko viešai pasakęs apie girto Z. Birštono išsišokimą ir apie tai, kaip precedento neturintis įvykis atsilieps tolesnei teisėtvarkos raidai, nes šis atvejis labai plačiai nuskambėjo ne tik Lietuvoje, bet Internetu – ir visame pasaulyje.

Iš teisės autoriteto lūpų rūpėtų išgirsti ir Vilniaus apygardos teismo pirmininko A. Šumsko bei Lietuvos Apeliacinio teismo pirmininko E. Žirono ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko G. Kryževičiaus veiklos, nesiimant jokių priemonių prieš teisėjų luomą sukompromitavusį girtą Z. Birštoną, įvertinimą.

-Tad ir šis girto teisėjo akibrokštas bei bandymai jį dangstyti, nukreipiant ugnį kitur – irgi teisės mokslo ir praktikos pasekmė?

– Be jokios abejonės. Kiek džiūstantį ir vystantį medį belaistytum, vaisių jis niekuomet neves.

Skandalas išryškino tai, ką iš tikrųjų Lietuvos piliečiai žinojo jau seniai, – teisės ir teisėtvarkos apgailėtiną padėtį, pareigūnų savivalę, jų nebaudžiamumą, kitų piliečių teisių menkinimą ir savęs aukštinimą.

Kaip mokslininkas etnologas teisėtvarkos bendruomenės su jokiomis civilizuoto pasaulio vadinamosiomis subgrupėmis – mokslininkais, menininkais, kariais, jūreiviais, gydytojais, verslininkais, sportininkais – palyginti negaliu. Vienintelis palyginimas peršasi tik su etnologijos mokslo gerai ištirtu žmogaus protėvių – primatų elgesiu, kur pagrindinis yra bandos, kaimenės ir gyvuliškos savisaugos jausmas. Tuo gali įsitikinti kiekvienas, atsivertęs mūsų tautietės, pasaulinio garso JAV mokslininkės, VDU garbės daktarės Birutės Galdikas darbus.

Padėtis – ne be išeities

– Kokia būtų išeitis?

– Teisėjas visais laikais buvo ir bus ypatingo statuso valstybės pareigūnas, kuriam taikomi labai aukšti ne tik dalykiniai, bet ir moraliniai reikalavimai. Nepanašu, kad iki šiol, skiriant teisėjus, būtų buvę atsižvelgiama ir į jų moralines savybes, reputaciją.

Teisėtvarkos bendruomenę būtina apvalyti nuo atsitiktinių žmonių, teisės prašalaičių ir šiai uždarai subgrupei numatyti visuomenės kontrolę.

Tam reikėtų kuo skubiausiai pataisyti LR Teismų įstatymą, vėl grąžinant sovietmečiu buvusį veiksmingą tarėjų institutą. Neabejoju, kad kiekvienam teisėjui iš abiejų pusių pasodinus po pora nepriekaištingos reputacijos ir sveikos teisinės nuovokos visuomenės atstovų, jokia logika nepaaiškinamų sprendimų tikrai nebūtų.

LR Teismų įstatyme būtina numatyti ir galimybę esant ypatingiems atvejams LR Prezidentės dekretu skelbti neeilinę teisėjų atestaciją, atestacijos komisijas sudarant ne iš ganėtinai susikompromitavusios teisėtvarkos bendruomenės, bet iš mokslininkų ir įvairių sluoksnių visuomenės atstovų.

Užtektų patyrusiam ekspertui peržvelgti bent keleto metų kokio nors atestuojamo teisėjo išnagrinėtas, neišnagrinėtas ar kitaip vilkintas ar visiškai numarintas bylas, ir atestuojamojo likimas būtų nuspręstas visuomenės labui.

Taip pat reikėtų LR Prezidentės dekretu paleisti dabar veikiančią Teisėjų tarybą ir Teisėjų garbės teismą, nes šios institucijos visuomenę sukrėtusių skandalų metu elgėsi ne kaip orūs, teisingi ir išmintingi savivaldos organai, o kaip liūdnai pagarsėjusios „darbo žmonių liaudies teises“ ginančios sovietinės profsąjungos.

Kalbant apie personalijas, būtų išmintingiausia LR Prezidentės dekretu atleisti girto teisėjo išsišokimus bandžiusius viešai dangstyti Vilniaus apygardos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkus.

Lygiai taip pat reikėtų apvalyti ir prokuratūros sistemą, kur teisės prašalaičių gal netgi daugiau, nei teismuose.

Sunkiau bus su teisės mokslu, nes jokie administraciniai patvarkymai susikaupusių problemų neišspręs, nors bandyti reikia. Dabar tam yra palankus metas, nes svarstomos mokslo ir studijų institucijų paraiškos doktorantūrų teisių atnaujinimui.

Išmintingiausia būtų teisės krypties doktorantūrų veiklos nepratęsti, ją sustabdant neribotam laikui, o doktorantus, kaip ir buvo rengiamasi siūlyti LR Vyriausybei dar nuo 2005 m., išsiųsti į užsienio universitetus. Gal jiems grįžus ir įsiliejus į mūsų šalies teisėtvarkos sistemą, užakęs teisės liūnas pagaliau sujudės.

Esant nepatenkinamai teisės praktikai, reikėtų bent jau kuriam laikui numatyti ir visiškai kitokias stojimo į teisės studijas sąlygas, įvedant privalomus logikos, valstybinės kalbos ir teisinio mąstymo testus. Nepakenktų ir vidurinių mokyklų bei gimnazijų vadovų rekomendacijos, kuriose ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pretendentų į teisininkų luomą moralinėms savybėms ir jų tinkamumui teisininko darbui.

Beje, logikos, valstybinės kalbos ir teisinio mąstymo testus, žinoma, jau visiškai kitokio lygio, privalėtų laikyti ir visi diplomuoti teisininkai, siekiantys gauti visų teisėtvarkos grandžių pareigūnų darbą.

– Ačiū už pokalbį.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą