Vienuoliktoji nuodėmė: spektaklio „Kai žmonės vaidino Dievą“ apžvalga

5
3
- Reklama -
Scena iš spektaklio

Vilniaus kamerinio teatro vienas iš įkūrėjų Marius Mačiulis gerai žinomas ne tik dėl aktorinių ir režisūrinių sugebėjimų, bet ir dėl darbo televizijoje – aktorius žiūrovams nuotaikingai pristato 10 politikų ir pramogų pasaulio atstovų nuodėmių. Drąsiai galima teigti, jog Vilniaus kameriniame teatre pastatytas Alicijos Gian ir Mariaus Mačiulio spektaklis „Kai žmonės vaidino Dievą“ iškrenta iš bet kokio nuodėmių dešimtuko, ir įkūniją vienuoliktąją žmonijos nuodėmę – vis dar gajai paplitusį Kito neigimą. Ir ypač – Holokausto neigimą arba faktų apie jį iškraipymą. Todėl šiame spektaklyje, kurį teko matyti gruodžio 6 dieną, herojai išrėkia apie savo Nebūtį – kad visas Vilnius išgirstų.

Vilnius, kuris kažkada negalėjo gyventi be žydų dainų, juoko, bruzdėjimo, žydiško „gešefto“.

Režisierė Alicija Gian ne išmąstė, kas geriausiai tiktų reprezentuoti Vilniaus kamerinį teatrą – ji PAJUTO. Širdimi. Pasižiūrėjus spektaklį, akivaizdu, jog Vilniaus pulsą jaučia ir aktoriai, kurie meistriškai persikūnijo į Amsterdamo žydus – kai kurie aktoriai netgi švelniu žydišku akcentu savo roles atskleidė. Spektaklis sukurtas pagal tikrą Olandijos žydaitės Anos Frank istoriją, kurią ji užrašė savo dienoraštyje.

Kai žmonės pradeda vaidinti Dievą, jie užima jo vietą – galvoja, jog turi teisę ir galią nuspręsti kitų žmonių likimus.

Palėpėje apsigyvenusi Frankų šeima įkūnija ne tik žmogaus kovą prieš Blogį, bet parodo ir galimybę – jog žmogus gali pakilti virš antžmogių ir tų, kurie vaidina dievus.

Vilniaus kameriniame teatre jau ne vieną kartą rodytas spektaklis „Kai žmonės vaidino Dievą“ žavi keliais aspektais: tuo, jog Lietuvoje taip atvirai ir drąsiai galima kalbėti apie Holokaustą.

Nacių nužudyta mergaitė Ana Frank (jos rolę atlieka aktorė Sima Tarvydaitė), kuri po mirties tapo garsi visuose kontinentuose dėl savo dienoraščio – apie ją kuriami filmai, statomi spektakliai, jos dienoraštis skaitomas mokyklose – įkūnija paprastą, bet didvyrišką Žmogaus kovą už dieviškumą.

Žmogaus dieviškumas niekada negali būti sutryptas – netgi žmonių, kurie vaidina dievus.

Režisieriai nesistengia nei parodyti žydų iš geros, nei iš blogos pusės – spektaklį jie kūrė vadovaudamiesi vidiniu jausmu bei savo sukaupta patirtimi.

Žiūrovą, dar net neprasidėjus spektakliui, aptemusi scena įveda į žiaurų Holokausto naratyvą. Net kas niekada nebuvo Osvencimo ir Birkenau (Lenkija) mirties lageriuose, turi šiokią tokią nuojautą, ką reiškia vien iš batų suformuota siena.

Rudaminos „Ryto“ gimnazijos 8-9 klasių moksleiviai pirmiausia tarsi bandė pasijuokti iš tokios scenos dekoracijos, bet išgirdę, jog tai yra maža ištrauka iš Holokausto aukų muziejaus Osvencime, pagarbiai nutilo.

Stebina tai, jog teatras – toks naujas ir toks ganėtinai mažas – sugeba pritraukti įvairiausio amžiaus publiką. Gruodžio 6-osios spektaklį stebėjo, kaip minėta, mokiniai iš Rudaminos – iš viso 3 klasės. Vadinasi, teatras siunčia visuomenei ir edukacinę žinią – mokiniai neformaliai mokomi apie žydų naikinimo istoriją. Paauglės Anos istorija labai tinka susipažinti su Holokausto tematika.

Spektaklis nuo pradžios iki galo žavi visuminės dramos (dramaturgo Richardo Vagnerio nurodytomis prasmėmis) vaizdu. Aktoriai ne tik vaidina – jie dainuoja, šoka, netgi gieda religines žydų giesmes. Tobulai atlieka ir žydų šventinius ritualus – demonstruoja ramybę („Šalom“), susikaupę taip, jog net nuščiūva žiūrovai.

Tarpais yra grotesko scenų – kai vykstant miesto bombardavimui, palėpėje besislapstantis gydytojas pradeda kalbėti maldas iš… tualeto. Tačiau tualetas šiam gydytojui (aktorius Vaidas Lengvinas) tampa susikaupimo vieta, nes palėpėje mažai privatumo. Malda iš tualeto šiek tiek sukėlė juoko bangą, tačiau žinia žiūrovą pasiekė tokia – pamaldūs žydai, esant pavojui, gali melstis neįtikėtinose vietoje. Jie pasitiki tik Dievu.

Režisieriai nesistengia pavaizduoti žydų per daug gerais ar kantriais – atvirkščiai: rodoma palėpėje įkalintų žmonių būtis, kurią dažnai persmelkia isterijos dėl smulkmenų. Tačiau tokios isterijos, nesutarimai – kas didesnį kąsnį nugvelbė, ar geresnes sąlygas miegoti turi – buvo įprasti tarp besislapstančių žydų, nes savo vertės suvokimą jie atsinešė į žydų gelbėtojų bunkerius ir palėpes. Ir tai būtent įrodo žmogiško orumo išlaikymą, o ne kokias nors negatyvias žydų savybes.

Jaudinanti orumo prasme ir pradžios scena – į palėpę atvyksta Peteris (aktorius Paulius Valatkevičius), ir pirmiausia, ką jis padaro – nusikerpa geltoną marginalizuojančią žvaigždę. Jis laisvas. Geltoną žvaigždę iš karto iš drabužių pašalina ir Ana.

Pati pirma spektaklio minutė žiūrovui sufleruoja, jog herojai mirs – nes spektaklio kūrėjai meistriškai juos pavaizduoja kaip dvasias, šviesa krenta ant Frankų šeimos išblyškusių veidų taip, jog aišku, kad į žiūrovą kreipiasi seniai amžinybėn iškeliavę vaiduokliai.

Lankantis šių metų balandžio mėnesį kartu su mokslininkų grupe Osvencimo ir Birkenau lageriuose, (edukacinę kelionę organizavo JAV ambasada), nejučiom norėdavosi, jog kas nors, kas čia kentėjo, šalo, klykė iš siaubo, papasakotų savo istoriją. Ir tą istoriją iš tiesų pasakojo viskas – nužudytųjų plaukai, jų lagaminai, batai, o ekspozicijos pabaigoje – jų laimingo gyvenimo nuotraukos.

Vilniaus kamerinio teatro režisieriai sugebėjo bent trumpam prikelti Osvencimo ir Birkenau dvasias – jos kalba, šoka, myli, nekenčia, bijo, ir galiausiai – išeina į Nebūtį. Tačiau papasakoję savo baisią istoriją visam pasauliui.

Šiurpą kelia netikėta spektaklio baigtis – laimingai išsislapstę beveik iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Frankų šeima bei jų draugai sulaukia ne išvadavimo, o išdavystės.

Spektaklio kūrėjai neglosto žiūrovų – jautresnis žiūrovas verkė pabaigos scenos metu. Išsislapstę žydai pasakoja savo pabaigos istoriją, ištiesdami rankas, šiepdami veidus, galiausiai – desperatiškai grūsdami savo batus į batų sieną. Ši scena bene pati klaikiausia – kas buvo Osvencime, tas jautė, jog kiekvienas batas – tai atskiro žmogaus likimas, atskira istorija. Šiurpą kelia ir Osvencimo lagaminų ekspoziciją iki skausmo primenantys herojų lagaminai, kurie viso spektaklio metu tarnauja kaip stalai, kėdės, lovos. Visą laiką žiūrovui rodoma, jog scenoje jiems kalba seniai iškeliavę žmonės, iš kurių Osvencimo šiurpo kambariuose beliko batai ir lagaminai.

Spektaklis tad tiesia tiltus tarp Būties ir Nebūties – tačiau tas tiltas turi pozityvią žinią: žmonės gali atleisti, bet niekada jie negali užmiršti, nes istorija tuomet būtinai pasikartos.

Žavi ir tai, jog Lietuvoje pagaliau girdime tikslius terminus, kai kalbame apie Holokausto istoriją. Nuo scenos kalba Otto Frankas (aktorius Ridas Jasiulionis), ir sako: „Ana mirė trys dienos iki išvadavimo“.

Būtent Lietuvoje vis dar laikoma nekorektiška sakyti, jog sovietai kažką išvadavo – bet Holokausto istorijos prasme, jie su sąjungininkais išvadavo žydus nuo baisios mirties ir totalinio visų Europos žydų sunaikinimo. Deja, daugelis jų nesulaukė išvadavimo.

Tarptautinis režisierių duetas – kaip minėta, jog kartu su Alicija Gian spektaklius kuria Marius Mačiulis – tad yra labai vykęs projektas Lietuvos padangėje, kurioje iki šiol yra susikaustymo, mitologemų, net mene stengiamasi ne žiūrovams, o veikiau valdžiai įtikti.

Taip neturi būti – o kaip turi veikti meno kūrinys, ir koks jis turi būti, labai vykusiai parodė menininkų duetas – Alicija Gian ir Marius Mačiulis.

Juk net ne tik apšvietimas, sceninės dekoracijos, ir daiktai, kuriuos naudoja herojai, parinkti tobulai – jaudinanti ir spektaklio muzika bei garsai.

Žiūrovas į Holokausto kontekstą įvedamas per žydišką bei tarpukario laikotarpio muziką. Didžiojo antžmogio rėkavimai apie „aukštesnę rasę“ pateikiami taip, jog suima ne siaubas, o juokas. Viso spektaklio metu skamba šiurpus leitmotyvas – džeržgiantis violončelės vaitojimas.

Režisieriai nenorėjo istorijos pateikti labai liūdnai – todėl aktoriai aprengti džiugių spalvų drabužiais: vyrauja melsva, žalsva, oranžinė spalvos.

Gyvenimas palėpėje gali būti įdomus, jeigu turi viltį. Jeigu lauki laisvės, laimės – tai ir gyveni ir laisvėje, ir laimėje.

Dangus yra čia – tarsi nori šiuo spektakliu kasdienybės prispaustiems žmonėms pasakyti Anos Frank istorijos įkvėpta režisierė Alicija Gian.

– Pažvelkite!,- tarsi nori išrėkti seniai amžinybėm iškeliavusi mažoji Ana,– Koks nuostabus pasaulis, net jeigu dangų matai tik vakarais, ir tik pro palėpės kraštą…

Kristina Apanavičiūtė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą