Lietuvos studentų sąjunga inicijavo susitikimą su kandidate į Švietimo ir mokslo ministrės titulą Virginija Baltraitiene. Norint įtraukti visų suinteresuotų grupių atstovus į susitikimą buvo pakviesti studentų, mokinių, mokinių tėvų, aukštųjų mokslo įstaigų, pramonės atstovai bei rektoriai. Diskusijoje buvo gvildenamos Lietuvos švietimo strategijos kryptys, naujos vyriausybės planuojami pokyčiai, finansavimo, ir kitos opios problemos. Atkreiptas dėmesys, jog pastaroji reforma toliau iškraipo darbo rinką, socialinės ir humanitarinės krypties studijos yra pigesnės ir lengvesnės, todėl šių sričių specialistų perteklius ir toliau auga.
Diskusijos metu buvo vertinamos galimybės nepriklausomai nuo studijų pobūdžio suvienodinti bazinę studijų kainą ir preliminaraus 2200 litų dydžio, įdiegti specialistų užsakymo sistemą, kuomet darbdavys pasirašo sutartį su švietimo įstaiga arba konkrečiu studentu, mokinių profiliavimo panaikinimas arba tobulinimas. Visgi buvo vengiama kalbėti apie konkrečius sprendimus, daugiausiai apsiribojama pažadais vykdyti dialogą su įvairiomis interesų grupėmis ir ieškoti kompromisinių sprendimų.
Po susitikimo V. Baltraitienė teigė, jog rado su studentų atstovais ir kitais diskusijos dalyviais daug sąlyčio taškų. Šį susitikimą ji pavadino labai naudingu. Paklausta, ar po susitikimo pakeitė savo nuomonę apie švietimo problemas ir reikalingą reformų kryptį vis dar galima kandidatė į Švietimo ir mokslo ministerijos postą atsakė, jog didelių pasikeitimų nebuvo, o visų tikslas yra vienodas. „Svarbiausia, jog ne pinigai lemtų jauno žmogaus pasirinkimą“ – sakė V. Baltraitienė. Susitikimo metu, iš tiesų, daug dėmesio buvo skirta problemai, jog po pastarosios reformos nemaža dalis specialybių studentams tapo tiesiog neprieinamos. Studentai jaučiantys pašaukimą su menais susijusioms specialybėms yra pasmerkti, jeigu negauna krepšelio. Todėl lengviausia išeitimi tampa pigiausi socialiniai ir humanitariniai mokslai.
Vertindama praėjusios Vyriausybės reformos vykdytą reformą V. Baltraitienė mano, jog tikroji reforma nebuvo įvykdyta, tai tebuvo tam tikri pasikeitimai aukštajame ir viduriniame moksle. Tikrosios reformos įgyvendinimas, ko gero, laukia dabar formuojamos vyriausybės.
V. Baltraitienė neišvengiamai buvo paklausta ir apie susitikimą su D. Grybauskaitė. Atsakydama į klausimą, kokių kriterijų ji galimai neatitinka, Darbo partijos teikiama kandidatė teigė mananti, jog atitinka visus kriterijus ir kompetencijos šiam postui turinti pakankamai. Išreikšdama savo poziciją dėl plačiai aptarinėjamo reikalavimo mokėti anglų kalbą V. Baltraitienė patvirtino gerai mokanti vokiečių kalbą, kuri yra pirmoji jos užsienio kalba, tuo tarpu anglų kalbą pradėjo mokytis tik prieš metus. Kandidatė griežtai atsisakė prognozuoti ir spėlioti, kas galėtų būti kitas kandidatas į Švietimo ir mokslo ministro postą.
Nusistebėjus, jog Darbo partijos kandidatės pokalbis su prezidente truko vos dvylika minučių, V. Baltratienė pripažino, kad pokalbis buvo itin trumpas, tačiau jo užteko svarbiausiems punktams aptarti. „Aš iš prezidentės išgirdau, jog mano kompetencija leidžia dirbti ministre“, – baigdama pokalbį su žurnalistais sakė V. Baltraitienė.
Vėliau su žurnalistais kalbėjęs studentų sąjungos prezidentas Dainius Dikšaitis teigė, jog jis neturi kompetencijos atsakyti, ar V. Baltraitienė yra tinkama kandidatė į ministro postą, tačiau sutiko, jog daugeliu klausimu jų nuomonės sutapo. Pavyzdžiui, V. Baltratienė sutiko, jog bet kokie sprendimai turi būti priimti tariantis su studentais, o ne už uždarų durų. Galima kandidatė patvirtino, jog yra linkusi įsiklausyti į studentijos nuomonę ir laukia iš jų pusės konkrečių pasiūlymų.
Komentuodamas būsimos vyriausybės švietimo programą D. Dikšaitis kritikavo idėją, jog būsimi darbdaviai galėtų užsakyti norimas specialybes. Studentų Sąjungos prezidentas mano, jog Lietuva tokiam eksperimentui per maža. Be to, tenka pripažinti, kad Lietuva yra „švogerių kraštas‘, todėl keliama abejonė ar ir šio eksperimento nepasiektų papirkinėjimai. „Nebus įmanoma apsisaugoti nuo papirkinėjimo, kyšių, neskaidrumo, kas reiškia, jog realiai studentų poreikis bus nuperkamas iš anksto ir valstybė, kaip žinia, neprogresuos, nežengs į priekį, o studentai kaip viščiukai bus skaičiuojami pagal tai kiek aukštosios mokyklos norės jų įsidėti į savo kišenę“, – kalbėjo D. Dikšaitis, „Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mes pasisakome prieš planinę ekonomiką, prieš penkmečio planus“. D. Dikšaitis atkreipė dėmesį, jog yra tokių specialybių, kurių specialistų poreikio tiesiog neįmanoma apskaičiuoti, tai pianistai ir filosofai.
D. Dikšaitis pabrėžė, jog norėtų, kad dabartinė švietimo sistema, kuri tikrai yra netobula, būtų tobulinama, bet ne griaunama. Diskusijos metu buvo aptariama galimybė suvienodinti studijų kainą iki bazinės 2200 litų sumos, kuri būtų prieinama daugeliui studentų nepriklausomai nuo pasirinktos specialybės. Tačiau D. Dikšaitis suabejojo tokiu sprendimu, kadangi nebuvo pateikiamos konkrečios alternatyvos, kas padengtų likusį skirtumą už brangiai kainuojančias specialybes. Studentų Sąjungos atstovas teigė manąs, jog tokia sistema pablogintų „brangiųjų studijų“ kokybę.
D. Dikšaitis taip pat pabrėžė, jog didelis dėmesys diskusijos metu buvo skiriamas viduriniojo ir aukštojo mokslo derinimui. „Švietimo ministerijoje realiai nesikalbėdavo du švietimo viceministrai – viceministras atsakingas už aukštąjį mokslą, ir atsakingas už vidurinį“, – kalbėjo pašnekovas – „Todėl tą ir turime, vieni apie batus, kiti apie ratus“. Anot jo, būtent dėl tokios situacijos jaunas žmogus nežino, kokias perspektyvas jam gali suteikti viena ar kita specialybė, kuris jis yra laukiamas.
Po diskusijos taip pat buvo kalbintas Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. Buvo klausiama, ką daryti, jog trūkstant technikų ar žemės ūkio specialistų Lietuva netaptų ekonomikų ir teisininkų šalimi. „Didžiausia problema, jog Lietuva eina lengviausiu keliu“ – kalbėjo S. Besagirskas – „Studentas siekia tikslų ne kažką sukurti ar kažką pasiekti, bet gauti diplomą. Pirmiausiai vidurinio mokslo diplomą, paskui aukštojo mokslo diplomą, o po to jau žiūrės ką jisai darys“. S. Besagirskas pabrėžė, jog Lietuvoje nėra normalaus profesinio orientavimo, kuris egzistuoja nebent teoriškai. Pramonininkų konfederacijos atstovas pasidalino patirtimi, kad rengdamas paskaitas mokiniams, susiduria su tendencija, jog pastarieji verslu laiko prekybininkus, bankus ir pan., tuo tarpu nėra susipažinę su gamybos sferos teikiamomis galimybėmis pradėti verslą ar įsilieti į jį, nors būtent šios šakos sukuria didžiausią BVP dalį. „Nuo poreikio formavimo turėtų viskas prasidėti“ – teigė pašnekovas. S. Besagirskas taip pat pabrėžė, jog jaunas žmogus turėtų žinoti, kad dirbdamas pramonėje jis gali uždirbti kelis kartus daugiau negu dirbdamas advokatu, kurių Lietuvoje ir taip yra didelis perteklius. Todėl reikėtų pradėti nuo tikro profesinio orientavimo, pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir motyvacinės sistemos sudarymo, kad kiekvienas moksleivis nuo 7-8 klasės turėtų kelrodę žvaigždę.
Atstovaudamas pramonininkus S. Besagirskas neatmetė galimybės, jog šie taip pat galėtų ir turėtų prisidėti prie švietimo sistemos tobulinimo. Vienu iš pavyzdžių laiko dešimtmečio planų reikalingoms specialybėms apskaičiuoti parengimą. Taip pat S. Besagirskas siūlo aiškiai reitinguoti universitetus pagal tai, kiek jo studentų įsidarbina, ir kiek konkrečiai uždirba, o ne pagal kažkokius menamus kriterijus, kuriuos dabar naudoja žiniasklaidos priemonės ar valstybinės institucijos. Tokiu būdų aukštojo mokslo sistema būtų pakankamai liberali, o intervencijos reikalautų tik ypatingos specialybės ir tos, kurios dėl tam tikrų priežasčių yra nepopuliarios, tačiau reikalingos. Taigi pramonininkų atstovo idėjos, kiek skyrėsi nuo D. Dikšaičio nuomonės, kuris nenorėtų, jog aukštojo mokslo reforma būtų paremta tik grynais skaičiavimais.
Diskusijos metu paaiškėjo, kiek daug sprangų ir taisytinų vietų turi Lietuvos švietimo sistema. Pradedant nuo pedagogų kvalifikacijos kėlimo ir motyvacijos dirbti pedagoginį darbą, baigiant finansiniais klausimais. Diskusijos pabaigoje buvo reiškiama viltis, jog naujoji švietimo strategija padės tobulinti ne atskiras sritis, o kurti vieningą, darbo rinką tenkinantį švietimo mechanizmą. Tačiau kol kas buvo vengiama įvardinti konkrečius būsimos vyriausybės planus.
