„Kas aštuntų“ valdžia

Giedrė Gorienė

Nežinau, kaip jums, bet po to, kai sveikatos ministras Dulkys atskleidė kraupią statistiką – kad kas aštuntas Lietuvos gyventojas serga psichine liga (tai čia tiek oficialiai užsiregistravusių, o kiek dar bijo kreiptis į medikus), man kuo toliau, tuo labiau stiprėja įspūdis, kad tie „kas aštunti“ susirinkę ten, kur priimami sprendimai – Seime, Vyriausybėje, ministerijose ir kitose paprastų Lietuvos gyventojų gyvenimus bloginančiose institucijose. Nes šitaip veikti prieš valstybę ir savo šalies piliečius gali arba Lietuvos priešai, arba, atleiskit, turintys tam tikrų problemų.

Tokia mano nuomonė, ir, ačiū Dievui, ją reikšti man leidžia Konstitucija. Kol kas. Nors valdantieji su didžiausiu malonumu įvestų diktatūrą ir bet kokią kritiką jų atžvilgiu užčiauptų.

Beje, tokią valdžios „diagnozę“ ne viena aš nustačiau. Buvęs Viešojo saugumo tarnybos vadas generolas Pocius tą vieną partiją, kurios atstovė vadovauja Vidaus reikalų ministerijai, irgi pavadino „nepakaltinama“. Sakė, kad jeigu nekrisi tai partijai po kojų, tai „aleliuja“. Kaip kad buvo generolui. Vieną dieną dar vadovauji Viešojo saugumo tarnybai, kitą dieną – laisvo oro direktorius.

Kai ilgiau tuos „nepakaltinamus“ paanalizuoji, susidaro įspūdis, kad berniukai ir mergaitės per daug prisižiūrėję filmų apie Ameriką ir bando susitapatinti čia su amerikiečių „vanagais“. Tik ten „vanagai“ tarnauja ginklų pramonei (dar prieš Rusijos – Ukrainos karą Amerikoje buvo kilęs skandalas – paaiškėjo, kad tiek atstovų rūmų pirmininkė Nancy (ta pati, kuri ne per seniausiai lėkė į Taivaną, taip bandydama išprovokuoti karinį konfliktą Kinijoje), tiek krūva Kongreso nacionalinio saugumo komiteto narių turi prisipirkę karo pramonės akcijų, kas reiškia, kuo daugiau parduodama ginklų, tuo daugiau pinigėlių Nancy ir kiti kongresmenai uždirba. Į žurnalistų klausimus Nancy atsakė, kad kongresmenai laisvi investuoti savo pinigus į kokias nori akcijas. Įskaitant ir karo pramonę), o Lietuvoje tuos „vanagus“ imituojantys, tiksliau, bandantys imituoti „žvirbliukai“ – tiems „vanagams“. Ir tie „žvirbliukai“ Lietuvą su visais žmonėmis parduotų/paaukotų, kad tik tie „vanagai“ atkreiptų dėmesį ar pagirtų, kad „gerai čirški, čirkš toliau“.

Kažin, ar Gabrielius, ar Ingrida, ar Žygis, ar kiti, bandantys atrodyti tuo, kuo nėra, kada nors pažiūrėjo į save iš šono? Nes atrodo ne tik kaip vienos įstaigos pacientai, bet ir kaip klounai, kuriuos kažkodėl paliko išvažiavęs cirkas. (Net savam cirkui nereikalingi???)

Beje, kalbant apie partijas. Vienintelė, ko nori ir ko siekia, žino tik TS-LKD (ta viena „teisingiausi“ ir „nepakaltinama“) partija. Jų strategija: 1) kad Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, būtų tik dvi tarpusavyje konkuruojančios partijos – kaip JAV respublikonai ir demokratai; 2) kad nepaisant to, kuri partija valdžioje, jų būtų ministras pirmininkas (ar ministrė pirmininkė) – kaip kad buvo Angela Merkel Vokietijoje.

Taigi, nors ir „žvirbliukai“, nors ir „nepakaltinami“, bet žino, ko nori. Ko siekia. Nors ir durnai iš šalies jie atrodo (kaip ten sakoma? Blogas tas kareivis, kuris nenori būti generolu?). Tačiau ar matosi, ko nori kitos partijos? Ko jos siekia? Kokie jų tikslai? Strategija? Nieko nesimato. Net Seime opozicijos nėra – tik kažkokia opozicijos „iškamša“.

Todėl ir turime tokią situaciją, kuri visiškai netinkanti demokratijai (kaip manote, ar tie, kurie Seime prisiekia padėję ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos tarnauti demokratijai ir Lietuvos žmonių gerovei, turi bent žalią supratimą, kas ta demokratija apskritai yra ir su kuo ji valgoma?), bet kuri ideali totalitarizmui – turime vienos partijos diktatūrą. Jie manosi galį nurodinėti, kaip kokia informacija turi būti pateikiama žiniasklaidoje, kas gali komentuoti, o kam negalima leisti, kas gali dirbti, o kam – nusipirkti virvę. Taip, taip, nusipirkti virvę, nes tai, ką, pavyzdžiui, daro švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, užsiundžiusi ant mokytojos Astros Vilniaus miesto savivaldybę, yra, mano nuomone, ne kas kita, kaip mobingas (tarpinstitucinis mobingas), o gal net siekis, darant totalų spaudimą, privesti mokytoją Astrą prie savižudybės. Juk ką ten sakė Stalinas apie žmogų? Nėra žmogaus, nėra problemos? O spaudimas mokytojos Astros atžvilgiu vyksta tarpinstitucinis ir siaubingas – matote, Astra dirba. Lietuvių kalbos mokytoja. Nors „nepakaltinamoji šaika“ turi kitų planų. Ta „šaika“ labai norėtų, kad: 1) arba mokytoja Astra ilgiems metams į kalėjimą uždaryta būtų; 2) arba, neatlaikiusi spaudimo, emigruotų; 3) arba, neatlaikiusi spaudimo, nusipirktų virvę. Todėl pajungti visi svertai, kad mokytoja Astra būtų atleista iš mokytojo pareigų…

Tuo tarpu mokytoja Astra ministrei atsikirto: net generalinis policijos komisaras Požėla atsiprašė, todėl dabar laukia ir ministrės atsiprašymo.

„..ponia, Jūs kaltinate mane „turint reikalų su policija“. Taip, turėjau reikalų, policija pralaimėjo administracinę bylą dėl mano uždegtų žvakelių ir valstybinės vėliavos laikymo PAGERBIANT Lietuvos Didvyrio, Vyčio ordino kavalieriaus, diplomato, Lietuvos kariuomenės steigėjo, plk. Kazio Škirpos atminimą.

Lukiškių aikštėje – jokio „Laisvės paminklo“ nebuvo, bet tik du betono luitai iš numatytų (apjuosti supiltą žemių kalną) 38. <…> Byla nutraukta, ponia, jokio prasižengimo nepadaryta. Generalinis policijos komisaras Renatas Požėla netgi atsiuntė atsiprašymą.

Taip pat, ponia ministre, turėjau „reikalų“ ir su Vilniaus savivaldybe: R. Šimašius pralošė man bylą dėl šiukšlių apšmeižęs, kad aš atsakinga už vakaro įvykius, kurių neorganizavau.

Po 2021 m. rugpjūčio 10 dienos TAIKAUS mano vesto mitingo Nepriklausomybės aikštėje nebuvo palikta nei vienos šiukšlės.

Vilniaus savivaldybės klerkai ne tik pralošė bylas, apšmeižę mane teismams, bet dar ir turėjo man sumokėti 500 eurų už teisines paslaugas.

Tad, ponia Jurgita Šiugždiniene, kol dar laikinai esate ŠMM ministre, ar nebūtų garbinga viešai manęs atsiprašyti?“ – tokį viešą laišką ministrei paskelbė iš lietuvių kalbos mokytojos pareigų verčiama mokytoja Astra.

Taip, Pinočeto režimas tyliai rūko kamputyje, stebėdamas, kaip Lietuvoje siautėja landsbergistų režimas…

Beje, kai jūs skaitysite šią redaktorės skiltį, greičiausiai Seime jau bus priimtas „civilinės sąjungos“ įstatymas, leisiantis reglamentuoti vienos lyties asmenų santuokas ir galimybę tokioms „šeimoms“ įsivaikinti. Rašau „greičiausiai“, nes balsavimas Seime planuojamas lapkričio 10 d., kai šis laikraščio numeris jau bus atspausdintas ir keliaus į pristatymo jums vietas.

Keistas sutapimas – prieš kiekvieną tokį balsavimą pas Seimo pirmininkę Čmilytę apsilanko JAV ambasadorius Lietuvoje.

Taip, ši ambasada spaudžia. Vienas Seimo narys, priklausantis parlamentinei bendradarbiavimo su JAV kongresu grupei, pasakojo, jog dar šio Seimo kadencijos pradžioje įvyko susikimas su JAV ambasadoriumi Lietuvoje, ir ambasadorius tiesiog atviru tekstu pareiškė, kad „nebus vienalyčių šeimų įteisinimo, nebus ir investicijų“.

O konservatorių valdžia juk ne Lietuvos žmones, ne Lietuvą, o pinigus myli. Plius, dar pinigėliai iš Europos Sąjungos. Todėl ir verčiasi kūliais, kad tik svetimiems ponams įsiteiktų, svetimą ideologiją į Lietuvą brukdami. O kad šiemet iš Lietuvos išvažiavo dvigubai daugiau, nei pernai, kad, jeigu tokiais tempais ir toliau, tai po kelerių metų Lietuvoje gal ir bus likęs koks milijonas gyventojų, valdančiajai konservatorių partijai nerūpi.

Žinote, aš daug galvojau: už ką? Ir kodėl su Lietuva taip? Kas čia vyksta? Ir išmąsčiau vieną teoriją. Ilgai laikiau savyje, bet kartą, bendraudama su vienu buvusiu JAV administracijos pareigūnu, beje, ne per seniausiai, privačiame pokalbyje iš jo išgirdau mano hipotezės patvirtinimą.

„Labai bijau, bet Lietuva yra naikinama. Čia už tai, kas vyko antrojo pasaulinio karo metais. Viešai to negaliu sakyti, bet tokia mano nuomonė“, – privačiame pokalbyje man pasakė vienas buvęs JAV administracijos pareigūnas.

Štai tokiu atveju ir iškyla klausimas: ar iš tiesų mūsų valdžioje „kas aštunti“, ar tik tokiais apsimeta, kad galėtų be didesnių įtarimų užduotis vykdyti?

Kalbant apie demokratiją. Išdirbęs vos dvylika dienų naujoje Jungtinės Karalystės Vyriausybė, atsistatydino vienas ministras. Pasiuntė kolegai žinutę, kolega jį apkaltino patyčiomis. Ir nors ministras atsiprašė, tačiau kadangi ta tema „blaškė dėmesį nuo gero darbo, kurį ši vyriausybė atlieka Jungtinės Karalystės žmonėms“, ministras atsistatydino. Dėl žinutės! Dėl kaltinimų patyčiomis.

O dabar persikelkime į Lietuvą. Kiek iš Lietuvos žmonių čia tyčiojasi Seimo nariai, ministrai, ta pati premjerė? Jau vien po pasakymo: „jeigu nepatinka ši valdžia, po keturių metų galėsit išsirinkti kitą“, Ingrida turėjo susivynioti savo meškeres ir nešti kudašių iš premjerų. Bet ne. Sėdi, prisiklijavusi prie premjero kėdės, ir demokratiškos politinės kultūros ir atsakomybės supratimas jai „ne prie ko“. „Aš – pasaulio bamba, o jūs – žemės kirminai. Nepatinka – išsirinksit. Nenorit kentėti – išvažiuokit“.

Ir važiuoja žmonės… Šeimomis išvažiuoja. Verslus perkelia, vaikus moko nuotoliu.

Beje, lapkričio 3 d. Seimas priėmė įstatymo pataisas, kurios leis bankams rinkti ir tvarkyti informaciją apie piliečių religines politines ir filosofines pažiūras, apie etninius, biometrinius, genetinius, sveikatos, rasinius duomenis, apie piliečių priklausymą partijoms, profsąjungoms, bei apie piliečių lytinį gyvenimą ir seksualinę orientaciją.

„Čia verta prisiminti dar vieną „sąmokslo“ teoriją, kuri jau reiškiasi kaip realus ir viešai aptarinėjamas projektas. Tai Europos centrinio banko užmačios panaikinti grynuosius pinigus ir įvesti vieningą skaitmeninę valiutą. Šis projektas numato, kad žmogus galės turėti vieną vienintelę sąskaitą, ir tuo pačiu atveria galimybę pasireikšti totalitariniam režimui, kai kiekvienas „ne taip mąstantis“ pilietis galės būti atjungtas nuo savo asmeninių pinigų. Na, taip sakant, ir čia viskas tik dėl viešo intereso….

Tai dabar galvoju: kažin, ar mano tie visi duomenys, kuriuos renka bankas, atitinka viešąjį interesą ar ne…. Ir, ups, pasirodo – dar ir kaip neatitinka. Mat dauguma tų duomenų yra ne tokie, kokie turėtų būti…

Pavyzdžiui:

Duomenys apie sveikatą – „ne tokie“. Mat esu nemarmaliuota, todėl su „teisingais“ duomenimis jau turėčiau būti anapus, o dabar vis dar esu šiapus.

Duomenys apie seksualinę orientaciją „ne tokie“. Mat vis dar žvalgausi į vyrus, rašinėju „nesąmones“ apie moteriškumą ir niekaip nesusigrabalioju, kas yra tos 72 lytys.

Duomenys apie priklausymą partijai yra „ne tokie“. Mat niekada nepriklausiau vienintelei „teisingiausiai“ Lietuvos partijai ir nesiruošiu priklausyti.

Duomenys apie priklausymą profsąjungoms yra „ne tokie“, nes niekada nepriklausiau nei joms, nei jokios kitoms gelbėtojų bei gynėjų grupėms. Nuo visų neprietelių ginuosi pati ir visus, pažeidusius mano interesus, puolu, kaip kokia nuo hipnotizuotojo pabėgusi kobra.

Duomenys apie genetiką yra „ne tokie“. Mat iš savo senelių paveldėjau laisvės troškimo geną ir nepakantumą prievartinei sistemai.

Duomenys apie rasinę priklausomybę yra „ne tokie“. Mat apskritai manau, kad žmonių skirstymas į baltus ir juodus yra idiotizmo apokalipsė.

Duomenys apie religines ir filosofines pažiūras yra šimtą kartų „ne tokie“. Mat jeigu būtų „tokie“, tai apskritai šio posto nerašyčiau, o vietoj to, kartu su ištikimųjų sisteminių influencerių choru giedočiau Aleliuja Orwell‘ui 1984.

Tačiau dabar giedu kitą giesmę, kuri prasideda žodžiais: „žiūrėkime, matykime, supraskime“, – feisbuke parašė verslininkė Jolanta Blažytė.

Pasirašau po kiekvienu žodžiu. Ir dar nuo savęs pridedu: „atsibuskime“. Ir atsibuskime šiandien, nes rytoj jau gali būti, deja, per vėlu. Juolab kad tie „kas aštunti“ – nepakaltinami.