- Reklama -

Aurimas Guoga. Nuotr. iš asmeninio albumo

Aurimas Guoga

Naujai pradedamoje straipsnių serijoje atskleisiu, kaip galime susitvarkyti gyvenimą, kad mums nereikėtų politikos. Politika mus nuolat paveda, retai kada gauname tenkinančius rezultatus. Todėl mums labai aktualu rasti jai alternatyvą, išmokti tvarkytis be valdžios ir be politikos. Pažiūrėkime, ar tai įmanoma.

Šiandien parengiamoji dalis. Mažai, jei iš viso kas nors apie politiką, tačiau nusikaldinsime įrankį, kuris mums padėtų ją įveikti.

Mūsų laikais paliekame praeityje racionalumo amžių. Šis į pirmą vietą statė žmogaus protą – tikiu tik į tai, kuo galiu įsitikinti savo protu. Judėjimą pradėjo, mano žiniomis, prancūzų filosofas Dekartas, kuris įtempė protą, kad įsitikintų savo paties egzistavimu. Iš minčių sekos paaiškėjo, kad galima abejoti viskuo, tik ne savuoju mąstymo procesu. Tai yra, įrodymu, kad egzistuoju, skelbiama tai, jog ką tai mąstau. Cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, egzistuoju), išdidžiai paskelbė Dekartas.

Po šito sekė poslinkis į Švietimo epochą, mėginimai pertvarkyti gyvenimą, kad jis atrodytų protingai.

Ši filosofija mūsų dienomis priėjo liepto galą. Dekartiškoji mintis XX a. nuvedė prie to, kad tiesa, kaip objektyvus dalykas, neva neegzistuoja. Tai postmodernistinis manifestas.

Jei tikra tik tai, kuo galime įsitikinti protu, vėlesnių amžių kritika parodė, kad tai, ką laikai galutine tiesa, yra požiūrio reikalas. Tikriausiai matėte piešinių, kai kūgis iš vieno taško žvelgiant atrodo kaip apskritimas, iš kito – kaip stačiakampis. Pasak postmodernistų, tiesa yra tik skonio reikalas.

Tačiau kai tiesa neegzistuoja, o kiekvienas turi savo tiesą, paaiškėjo, kad dėl jos skonio nesiginčyti tiesiog neįmanoma. Tas, kuris primes savo tiesos versiją, tampa pasaulio viešpačiu. Pavyzdžiui, XX amžiuje užvirė kova tarp socializmo ir kapitalizmo. Iš abiejų pusių išsirikiavo daugiamilijoninės armijos, tačiau kova iš tiesų baigėsi, kai pralaimėjo vienos iš pusių burtininkas. Tai yra, žlugo komunizmo ideologija, tada tos pusės orkai be problemų perbėgo į priešo stovyklą.

Tai, kad kapitalistų pergalė nebuvo galutinė ir kad socializmo burtininkas atgavo galias – jau naujas epizodas. Tačiau laikina kapitalizmo pergalė mums atskleidžia, kaip įveikti milijonines armijas – pakanka nuvainikuoti jų burtininką. Tai yra, įveikti, diskredituoti ideologiją.

Tuo čia ir pradedame užsiiminėti. Leftistai yra ne kas kita, kaip sugrįžę atsirevanšuoti komunistai. Tad dabar jau žinote, kad jų galia slypi ideologijoje. Nuvainikuosime jų ideologus – sistema subyrės, kaip subyra pilis, kai piktajam burtininkui perlaužia adatą, kurioje slypi jo gyvastis.

Dabar komunizmas grįžo kiek kitu pavidalu. Anksčiau siekė visus išlaisvinti atimant nuosavybę ir gamybos priemones. Dabar jie siekia mus išbuožinti per mediciną, energetiką ar klimato saugojimą. Veiklos sritys kitos, o veikimo principas tas pats: ateiti ir visus apskalbti prisidengiant beprotiška ideologija.

Kas leido komunizmui atgyti? Du dalykai. Pirma, komunizmo idėja kilo iš jau minėtos racionalistinės filosofijos, t.y. paremta pamatine mintimi, kad pasaulį reikia pertvarkyti pagal principus, kurie tau skamba protingai.

Jau anksčiau minėjau, kad pirma šio trilerio serija buvo Didžiosios prancūzų revoliucijos teroras, po to – marksizmas, o šiandien – leftizmas.

Bet grįžkime prie mūsų filosofinės minties. Baigėme tuo, kad postmodernistai paskelbė, jog tiesa neegzistuoja, tačiau tai niekaip nesulaikė pasaulio nuo to, kad visi galėtų pasilaikyti savo nuomonę. Priešingai, prasidėjo beatodairiškas, beprecedentis smegenų skalbimas, kad priimtum vieną ar kitą subjektyvią nuomonę. Gimė totalitarinės ideologijos, kurios net žudydavo, kai nepaklūsti jų nuomonei. Ne toks kietas variantas – tarppartinė ideologinė kova, masinės informacijos priemonės, reklamos industrija, o šiandien net įtakotukai.

Visa tai galutinai sugriovė pamatinį principą, nuo kurio šis smegenų siaubimas ir prasidėjo – kad visos nuomonės iš principo bevertės, nes visos neteisingos. Kaip matėme, tie, kurie įtikėjo šia filosofija, ja karštai nesivadovavo.

Visa tai mus veda prie klausimų klausimo – ar iš tiesų žmogaus protas yra visų tiesų matas? Maža to, kad jis buvo kraupiai diskredituotas. Nesunku racionalizmą pradurti ir filosofine kritika. Žmogus juk iš principo ribotas – dėl to niekas nesiginčija. O jei taip, kaip jo matymas gali apimti viską? Taip, jis neabejotinai geba priimti tik dalį tikrovės, nes visam vaizdeliui apimti jo smegenėlės per mažos ir todėl netempia.

Vadinasi, visi mėginimai suvokti galutinę pasaulio tiesą, vadovaujantis savo logika, iš pat pradžių buvo pasmerkti. Objektyvi tiesa egzistuoja, tik net ir geriausias žmogaus protelis negali jos apžioti…

O dabar judėsime prie išvados, kuri mums padės nusikalti veiksmingą ginklą politikai įveikti.

Ar yra koks nors geresnis tiesos pažinimo matas, nei žmogaus protas? Toks yra. Pradžiai, kad būsų paprasčiau, pavadinkime tai Visatos protu. Visata sutvarkyta protingai ir ji nuolat mums siunčia žinią, kas veikia, kas neveikia. Kas teisinga, kas klaidinga. Žmogaus protui susidūrus su Visatos protu, pastarasis visad ima viršų.

O jei taip, žmogui reikia turėti proto vadovautis Visatos tiesomis, o ne brukti jai savąją logiką. Proto vieta pasikeičia. Jei anksčiau naudojo indukciją išvadoms prieiti (mąstymo būdas, kai iš atskirų elementų lipdo bendrąją išvadą, t.y. logika), tai dabar reikia pasitelkti dedukciją. Dedukcija – atvirkščias minties procesas, kai pirma paimi išvadą, o tada tikrini, kiek ji atitinka tikrovės faktus. Pavyzdžiui, šventraštis skelbia, kad nuosavybė yra šventa, todėl neliečiama. Naujo būdo protavimas reikalautų į šią išvadą įsigilinti ir patikrinti, kaip veikia praktiškai.

Šią naują protavimo rūšį pavadinčiau sąmoningumu. Protas prieš sąmoningumą.
Su šituo įrankiu galima stoti į kovą prieš leftistinį burtininką.

Sekančioje dalyje pamatysime, kad ugdydami sąmoningumą galime pasiekti, kad politikų mums nebereikės.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą