- Reklama -

Algimantas Rusteika

1. KĄ TURIME

Ne šiaip kas vakarą ekranuose tamposi sotūs menkystos ir praeities pamėklės, kurios sprendžia likimus ir moko šiuolaikiškumo. Valstybės praradimas, tampant butaforine Europos pakraščio savivaldybe, geopolitinei krizei ir ES federalizacijai įsibėgėjant, priėjo negrįžtamumo tašką.

Visuomenės stuburas perlaužtas, šviesuomenės likučiai išstumti į paraštes, suskaldyti, papirkti lengvais tarptautinių projektėlių pinigais ar paversti patyčių objektu. Žadintuvas dar tiksi, tačiau laiko turime nebedaug.

Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programėlės, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Politinės, verslo ir finansinių interesų grupuotės, sukūrusios valstybinį „partijų” finansavimą ir užgrobę įtaką žiniasklaidai, sukūrė uždarą sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį.

Šie valstybės turto prichvatizacijos ir pseudoelitų karo procese susikūrę dariniai paeiliui dalinasi vietas Lietuva dar vadinamos teritorijos administracijos kabinetuose. „Partijos” neturi jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu. Vienintelis jų tikslas einant į valdžią yra ateiti į valdžią, o ją gavus – išlaikyti.

Nei valdantieji, nei jų opozicija Seime nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Susidariusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant, ši nuolatinė būklė tampa didžiausia valstybės problema ir grėsme valstybingumui. Valdžios nutolimas nuo visuomenės ir valdžios susvetimėjimas pasiekė pavojingą ribą.

Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų nesiima, nes tai jiems nenaudinga, o siekiantieji sprendimų yra atkirsti nuo politinės sistemos. Demokratinės procedūros imituojamos ir realiai jų turinys praktiškai nebeegzistuoja.

Viskas padaryta tam, kad niekas nesikeistų. Visuomenėje nenutyla diskusijos, ką daryti su savo valstybe, kurios beveik nebeturim. Dauguma tų, kuriems dar rūpi šalies ateitis, sutaria, kad gelbėtojų laikai praėjo ir prie vairo atsisėdus kitiems niekas nesikeičia, nes mechanizmas tas pats ir bėgiai veda į niekur.

2. VARIANTAI

Politika yra realaus veikimo, galinčio duoti bent dalinį rezultatą, būdas. Todėl aptarkime ne utopines pasakas, naujųjų ir senųjų opozicijos fiurerių, politinių mažvaikių svajones. Kaip tą padaryti?

Mitingai, protestai, gatvės politika gali žmones pakelti iš miego, suvienyti, pristabdyti valdžios planus, kas jau padaryta, bet sprendimų be politinių įrankių priimti negali ir valstybės nepakeis. Niekas valdžioje jokių reikalavimų, išreiškiančių daugumos piliečių ir valstybės interesą, net nesirengia vykdyti. Ir kodėl turėtų?

Už laikinųjų Lietuvos administratorių nugarų riaušių policija, valstybės ir Europos Sąjungos teisė, neišsemiami finansai. Malšinti visuomenės nepasitenkinimą apmokyta Šaulių sąjunga, kuriai įstatymu jau numatyta galimybė skirti vadu policininką, ir kariuomenė, kuriai įstatymu jau leista naudoti jėgą prieš visuomenę, parsidavusi žiniasklaida ir viso pasaulio pinigų turėtojai. Lietuvos administratoriai patys provokuoja neramumus ir jų laukia, įstatyminė bazė jau parengta, kad galėtų ilgam neutralizuoti bet kokią opoziciją ir tuo pratęsti amžinąjį gyvenimą valdžios burbule.

Profsąjungos bailios ir prisitaikėliškos, todėl visuotinis politinis streikas nerealus, o jeigu būtų įmanomas, galėtų tik atvesti šalį į pirmalaikius rinkimus. Ir tada dabartinėje situacijoje neišvengiamai ateitų nauja bejėgė, alkana koalicija, neturinti jokių valstybės atnaujinimo ir demokratizacijos planų. Su S.Skvernelio suburtais valdžios ištroškusiais perėjūnais ir socdemais – ar to norime?

O gal yra norinčių imtis dar vieno absoliučiai nerealaus plano – visuotinio rinkimų boikoto, kuriam karštai paplos liberalkonservatoriai ir be vargo sutūps dar vienai kadencijai? Arba bepročių makaulėse puoselėjamų sukilimų ir maidanų, kurie nuvestų į chaosą, valstybės galutinę griūtį ir visuotines nelaimes?

3. VISUOMENĖ IR OPOZICIJA

Vos ne trečdalis tautos, milijonas aktyviausių, negalinčių pakęsti netiesos ir valdžios melo piliečių iš šalies jau pasitraukė. Iš likusiųjų Tėvynėje daugiau kaip pusė, 52 proc. rinkėjų – pavadinkime juos „tyliąja dauguma” – yra pasitraukę į vidinę emigraciją ir neina balsuoti, nes niekuo nebepasitiki ir nebetiki. Ši vis dauginama dauguma – nuolat puoselėjama liberalkonservatorių svajonė, nes jos tylėjimas užtikrina partokratijai galimybę išsaugoti savo padėtį.

Protestinė visuomenės dalis dar tiki, kad valstybę galima pakeisti, ją susigrąžinti ir nebijo savo pozicijos reikšti aktyviais veiksmais. Kartais, kada reikalas paliečia visuotinį interesą, protestinė visuomenė gali trumpam pakelti ir „tylinčiąją daugumą”, ką gerai parodė Didysis šeimos gynimo maršas. Tačiau rinkiminėje arenoje bendri tikslai negali būti realizuoti dėl visuomenės politinio susiskaldymo ir organizacinės fagmentacijos.

Didžioji dalis iš ateinančiųjų balsuoti turi savo sisteminius, propagandos įteigtus numylėtinius, už kuriuos balsuos visada. Iš dalyvavusių Seimo rinkimuose beveik 48 procentų rinkėjų tik nepilni 40 procentų, arba 19 proc. visų rinkėjų balsavo už šią valdžią, taigi ji nėra daugumos rinkta ir 4/5 tautos neatstovauja. Tik apie 10 proc. balsuojančiųjų, arba apie 5 proc.visų rinkėjų balsuoja už „nesistemines” partijas.

Būtent „tylinčioji dauguma” savo pasyvumu ir sukuria situaciją, kurioje 19 proc.rinkėjų gali nulemti visuomenės daugumos ir valstybės ateitį. Jeigu bent pusė „tylinčiųjų” atsibustų ir ateitų balsuoti už tikras permainas, kartu su nesisteminių partijų rinkėjais jie sudarytų 35 proc., t.y. dvigubai daugiau, nei dabartinė valdančioji koalicija ir valstybę žlugdanti sistema būtų nušluota.

Tam reikia naujos, švarios politinės ir visuomenės jėgos. Todėl dabar valdžia daro viską, kad visuomenė susipriešintų ir susiskaldytų. Į besikuriančias organizacijas implantuojama agentūra ir provokatoriai, aktyvuojami hiperaktyvūs idiotai, reikalaujantys visko iš karto arba nieko, susireikšminę genijai kurs naujas butaforines, bejėges partijėles ir gelbėtojų organizacijas.

4. KELIAS

Praėję dešimtmečiai nejučia mus atvedė į situaciją, kurios dabar jokia – nei sena, nei nauja – politinė partija ar organizacija viena nebegali pakeisti. Tą gal dar galima padaryti tik sutelktomis visos visuomenės jėgomis. Tai, ko norim – visos valstybės pertvarkymas, savo būdais – taikiai evoliucinis, savo esme – de facto revoliucinis. Didžioji kova dėl Lietuvos laukia 2024 metais, Prezidento ir Seimo rinkimuose.

Prezidentą turime kelti ne pagal tai, koks jis gražus ir patinkantis, ne pagal tai, ką kalbėjo ar nekalbėjo, kada nors klydo ar neklydo. Tai turi būti žmogus, kuris turi moralinį autoritetą, nepasidavęs, netylėjęs sunkiose situacijose ir buvęs su Tauta išbandymų valandą. Jis privalo įsipareigoti piliečiams sustabdyti valstybingumo ir tradicinių vertybių naikinimą, atstovauti išimtinai Lietuvos interesus ir atstatyti Konstitucijos veikimą.

Prezidento rinkimų kampanijoje galutinai išsigrynins tikrosios visuomenės jėgos ir susiburs politinė valia, Seimo rinkimuose vesianti Lietuvą į Lietuvą. Rinkimų baigtis ir šalies perspektyvos lemiamai priklausys nuo to, ar pagaliau pabus esminių permainų sekiančių visuomenės sluoksnių sveikas protas ir realybės jausmas. Tik suvienijus visas iki vienos sveikąsias visuomenės jėgas bus galima pasiekti tikslo.

Neturėkim iliuzijų. Nepavyks susivienyti nei apie kokį nors vieną asmenį, nei apie vieną organizaciją, nes neišvengiamai suveiks institucinio egoizmo ir atstūmimo jėgos, vadukų ambicijos ir asmeniškumai, ką vienareikšmiškai liudija visų praėjusių rinkimų patirtis. Susitelkti visuomenei, sutelkti asmenis ir organizacijas galima tik apie vieną tikslą, kuris būtų suprantamas ir brangus kiekvienam piliečiui. Ir išreikštų paprastą Lietuvos interesą – susigrąžinti nepriklausomą valstybę, kuri ir yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos interesų įgyvendinimo būtina sąlyga.

Nei viena esanti ar dar kuriama partija, nei vienas visuomenės judėjimas atskirai nesurinks reikiamos daugumos būtinoms permainoms, valstybę užvaldžiusių jėgų nušalinimui ir tiesioginės demokratijos sugrąžinimui. Tą galima padaryti ir tai bus padaryta tik visos visuomenės bendra, vieninga veikla ir pastangomis. Reikės užbrėžti raudoną brūkšnį ir pamiršti visas praeities nuoskaudas, nesutarimus, klaidas ir nuodėmes.

Būtina paskelbti viešą konkrečių ir būtinų valstybės atgavimo reformų, tiesioginės demokratijos grąžinimo veiksmų programą-deklaraciją, kurią pasirašytų ir naujosios, iškilę ar kuriamos visuomenės jėgos, ir sunkiu metu pasireiškę asmenybės, ir senosios partijos bei organizacijos, prisijungę prie bendro tikslo, bendruomenės ir interesų grupės, piliečiai.
Ši deklaracija turi tapti koalicijos „LIETUVA PIRMIAUSIA” pagrindu. Pasirašiusieji įsipareigotų po rinkimų skirti visas jėgas ir solidariai veikti, įgyvendinant esmines valstybės sugrąžinimo piliečiams reformas ir atidėti nesutarimusbei natūralius interesų atstovavimo prieštaravimus iki to laiko, kol svarbiausieji deklaruoti tikslai bus įgyvendinti. O juos pasiekus – skelbti pirmalaikius rinkimus ir atnaujinti politinę konkurenciją jau sveikomis, lygiateisėmis, tikros demokratijos sąlygomis.

Tai neabejotinai pažadintų „tylinčią daugumą” ir suteiktų rinkimuose realų šansą. Net nepavykus gauti esminėms valstybės reformoms būtinos konstitucinės daugumos Seime, koalicija galėtų skelbti referendumus svarbiausiems klausimams spręsti. Ir neabejotinai gautų Tautos palaikymą.

Valstybės atgavimas – ne vienkartinis veiksmas, ne momentinė revoliucija, kurios ilgisi visi kvailiai ir tinginiai, o procesas, ilgametis ir nuobodus politinis darbas, kur bus strategija ir taktika, nutylėjimai, klaidos ir apgaulingi judesiai, sėkmės ir pralaimėti mūšiai. Ir niekas neplos, tik niekins ir juoksis. Tai ne įvykis, o kelias, kuriuo pasišventusiems reikės eiti visą likusį gyvenimą. Ar eisim?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą