- Reklama -

Stefan Korte,
Alternative for Germany (AfD)

Baltijos šalyse jau keletą mėnesių rutuliojasi beprotiškas scenarijus. Lietuvoje Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ekonominės politikos genijaus smūgiu pradėjo griauti savo šalį. Lietuva buvo pirmoji valstybė Europoje, pripažinusi Taivaną, norėdama iš tikrųjų įveikti Raudonąją Kiniją. Kinija, žinoma, tuoj pat nutraukė visus ekonominius ryšius su Lietuva. Tačiau Landsbergiui to nepakako. Jis uždraudė kaimyninei Baltarusijai gabenti kalį į Baltijos uostą Klaipėdą, iš kur jis buvo gabenamas į Kiniją. Tai uostui kainavo apie 60% pajamų.

Žmonių darbai vėl buvo visiškai nesvarbūs. Tačiau Landsbergio meistriškumas buvo Rusijos sausumos siuntų draudimas per Lietuvą į Kaliningrado, tiksliau Karaliaučiaus, eksklavą. Vakarų spauda iš pradžių džiaugėsi šiuo herojišku poelgiu ir stebėjosi, kad Rusija tuo labai mažai džiaugiasi. Rusija tada oficialiai paskelbė, kad dabar nebepripažins su Lietuva sutartų išorinių sienų, jei vėl nebus galima patekti į eksklavą ir gabenti prekes. Svarbu žinoti, kad esminė Lietuvos nepriklausomybės sąlyga buvo netrukdomas tranzitinis eismas į eksklavą.

Rusija paskelbė griežtą reakciją ir po kruopštaus svarstymo Vašingtone bei Briuselyje ES atšaukė jų terjerą. Vienas dalykas neabejotinai tikras. Sprendimas imtis tokios drastiškos priemonės gimė ne Vilniuje. Čia dirbo žmonės, kurie, kaip ir Vokietijoje ar dujotiekių atveju, akivaizdžiai siekia savo darbotvarkės. Akivaizdu, kad nėra suinteresuotumo deeskaluoti įtemptą situaciją, yra atvirkščiai. Europos destabilizacija dabar perkeliama į kitą lygmenį, o pasekmės yra tolimesnės nei akivaizdžiai pernelyg užsitęsęs gyventojų mainų procesas.

Pokyčiai Europoje kelia nerimą daugeliu atžvilgių. Kai kurios problemos yra akivaizdžios, pavyzdžiui, nelegalių imigrantų migracija. Arba bent jau dėl didžiulės, daugiau nei 10 % infliacijos euro zonoje ir savaiminės energijos krizės. Tačiau geopolitiniai interesų poslinkiai yra mažiau akivaizdūs, tačiau jie suteikia ne mažiau puikų kurą tolesniems ginčams.

Šiuo metu lenkai dėl šio požiūrio įgauna įtaką Rytų Europoje ir yra noriai įjungiami į neoconų vežimą. Du esminiai tikslai – patiems okupuoti Europą ir toliau nuleidinėti kraują Vokietijai. Abu tikslai pasiekiami sukuriant įvairias bėdų vietas ir problemas Europoje ir atskiriant didžiausią Europos ekonomiką nuo vienos svarbiausių energijos tiekėjų ir prekybos partnerių. Kad ši minėta beprotybė vyksta pagal užsakytą metodiką, visiškai aišku, nes čia įdomiai prisidėjo ir lenkai.

Pačioje karo pradžioje lenkams netikėtai kilo geniali mintis žiedo mainų būdu perduoti MIG Ukrainai. Mainais jie turėjo gauti iš amerikiečių naikintuvus F15. Sandoris turėjo būti sudarytas Ramšteine. Tiesiog įsivaizduokite tai. NATO narė aprūpina naikintuvus kariaujančiai šaliai ir, užuot juos reguliariai pardavinėjusi, ši NATO narė gauna savo arsenalo atnaujinimą iš kitos NATO narės ir visa tai daroma kitos NATO narės teritorijoje.

Per didelis žiniasklaidos dėmesys ir akivaizdus faktas, kad tai reikštų tiesioginį NATO kišimąsi į konfliktą, privertė amerikiečius susilaikyti nuo šios iniciatyvos. Tačiau aiškiai matome, kaip pavojinga šiuo metu pasikliauti NATO kaip saugumo garantu.

Šis konfliktas taip pat atgaivina de facto perteklinę instituciją NATO, kuri galiausiai yra ne kas kita, kaip JAV įgaliotinė organizacija, ginanti savo geopolitinius interesus Europoje. Tai, kad tokios šalys kaip Švedija ar Suomija dabar nori prisijungti prie NATO, rodo, kad vienas iš trokštamų tikslų jau sėkmingai pasiektas. Kurstyti baimę ir sėkmingai manipuliuoti baime. NATO dabar staiga tampa nauja svarba kaip Vakarų pasaulio saugumo garantas, tačiau niekas negali būti toliau nuo tiesos.

Skaičiuoju, kad būsima naujų narių dalis sudarys ne mažiau kaip 200 milijonų eurų per metus vienai šaliai vien dėl to, kad jie galės vadintis NATO narėmis. Tačiau ekstremalios situacijos atveju negali būti tikras, kad kas nors atskubės jiems į pagalbą ir gins, nes NATO sutarties 5 straipsnis, kuris visada minimas kaip narystės argumentas, numato išskirtinai, kad NATO partneriai gali imtis priemonių, kurių mano būtina, įskaitant ginkluotosios jėgos panaudojimą. Paprastai tariant, tai reiškia, kad kiekviena NATO narė pati nusprendžia, ar ji teiks pagalbą kritiniu atveju, ar ne.

Panašu, kad lenkai vis dar tvirtai įsitikinę, kad NATO ir amerikiečiai palaikys juos, jei ištiks blogiausia, ir naudojasi galimybe tiesiogiai pasinaudoti naujai įgyta įtaka.

Tai, kad Lenkija šiuo metu bando įkvėpti naujos gyvybės senai idėjai, visiškai neatsitiktinai ir, deja, ją palaiko ir Didžiosios Britanijos bei JAV vyriausybės. Tai XX a. ketvirtojo dešimtmečio idėja, kurią įgyvendinus neišvengiamai būtų kilęs karas dėl aiškiai prieš Rusiją ir Vokietiją nukreiptos politikos. Dabar ši idėja vėl propaguojama. Kalbu apie Intermarium idėją. Lenkija, Latvija, Lietuva, Ukraina ir Slovakija siūlo jungtis į Rytų Europos Sąjungą vadovaujant Lenkijai.

Pagal savo charakteristiką iš esmės panašu į ES. Intermarium koncepcija sukuria naujas įtakos sferas ir, kas ypač subtilu, naujas lūžių linijas Europoje. Tačiau Lenkija nori dar daugiau. Lietuvos vyriausybė šiuo metu slapta svarsto lenkų siūlymą savotiškai prikelti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybių sąjungą.

Ir atrodo, kad taip yra, nes man patvirtino įvairūs šaltiniai iš Lenkijos ir Lietuvos, kad Lenkija slapta svarsto apie Karaliaučiaus eksklavo aneksiją. Viena vertus, tai būtų dvigubas tarptautinės teisės pažeidimas. Tačiau daug rimčiau yra tai, kad NATO valstybė iš tikrųjų svarsto galimybę išprovokuoti atvirą karą su branduoline galia dėl teritorijos, į kurią neturi nė menkiausių pretenzijų. Nei istoriškai, nei politiškai.

Geras mano draugas, kažkada dirbęs JAV valstybės departamente, apie tokius lenkų siekius patvirtino žinojęs jau devintajame dešimtmetyje. Tuo metu į jį buvo kreiptasi su pasiūlymu grąžinti Lietuvai buvusias teritorijas, jei jos palaikytų Lenkijos pastangas užgrobti Karaliaučių.

Su visa pagarba Lenkijai, kuri kartu su Vengrija užkirto kelią daugeliui sprendimų, kurie būtų buvę blogi Europos nacionalinėms valstybėms, laikas aiškiai parodyti lenkams jų ribas. Tarptautinė teisė galioja arba visiems žmonėms, o tai reiškia ir karą pralaimėjusiems, arba niekam. Tačiau Lenkija akivaizdžiai negali pasisotinti. Nepaisant to, kad Stalinas 1945 m. suteikė jiems Vokietijos rytines provincijas sovietų okupacinėje zonoje, po kurio laiko jie neteisėtai užėmė Ščetiną, nors šis turėjo priklausyti VDR teritorijai.

Nepaisant to, kad jau sumokėjo reparacijas, būtent Lenkija nuolat kelia Vokietijai naujus reikalavimus ir dabar po 77 metų reikalauja 1,3 trilijono eurų reparacijų. Visas greitkelių tinklas ir daugelis kitų modernizavimo darbų buvo finansuojami Europos Sąjungos lėšomis, taigi iš didelės dalies Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigų. Už tai negirdėjome jokios padėkos.

Lenkija turi sustabdyti šį pavojingą savo geopolitinių interesų įgyvendinimą, nes nieko negali būti destruktyvesnio už visiškai perdėtą pripažinimo poreikį kartu su patologiniu ir istoriškai įrodytu perdėtu pasitikėjimu, galinčiu įstumti Europą į dar vieną didelį karą.

Ištrauka iš Stefano Korte kalbos Tradicinėje Britų konferencijoje 2022

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą