Bbno$ koncerto akimirka
- Reklama -

Gediminas Radvila

Šiaurės Miestelio betoninėje asfalto dykynėje teko stebėti savotišką rūšį žmogaus, darinį, kuris atsirado vos prieš keletą metų. Iš krūmų priedangos žiūrėjau, kaip šis asmuo užtikrintai žengė kelio kraštu, „Bucket hat“ stiliaus kepurė dengė galvą garbanotų plaukų, vienoje ausyse kabėjo baltas ausinukas, pilkas megztinis slėpė ploną sudėjimą, o puikios būsenos „Nike“ batų raišteliai bastėsi visur. Tikra mados auka. Žmogus be lašo originalumo sieloje.

Tai intriguojančiai asmenybei išėjus man iš vaizdo, suskambo telefonas. Net nepakėlęs ragelio ir net neišsitraukęs jo iš kišenės žinojau, kad antradienio vakaro ramybė, senų įrašų klausymas ir atidus praeivių stebėjimas beldžiasi rojui į duris. Spėjimas nemelavo. Paaiškėjo, kad šią ir kitą savaitę užplūs Vilnių audra. Ne paprastas debesų, galingo lietaus ir žemės su dangumi maišymosi reikalas, o kitokia audra, audra, kuri sudrebina muzikos žurnalistą. Koncertai. Beveik kiekvieną naktį. Ir mano darbas tapo juos aplankyti, vardan kultūros ir archyvų juos įamžinti. Neturėjau pasirinkimo. Sutikau.

Bilietai nukreipė mane į pirmą sustojimą šiame Vilniaus koncertų ture – Loftą. Tiksliau, kanadiečių reperio bbno$ (tariama „Baby no money“) pasirodymą. Bbno$ – įdomus atvejis. Jį iš karto galima atpažinti iš šviesiai rožinės kepurės, Holivudo filmų šėtono barzdos ir apvalių akinių, taip pat iš nepamirštamo 2019-ųjų hito „Lalala“, kuris per naktį užvaldė internetą. Po „Lalala“ bbno$ neišvydo jokių kitų hitų. Tyliai, iš lėto jis surinko vos ne kultinę sekėjų armiją. Ir nors jo dainos retai pasirodo radijuje ar top’uose, užtvirtintai tikiu, jog jas atpažintų daugiau negu radijo numylėtinius pop hitus.

Pažvelgiau į datą ant bilietų. Mano akys išsiplėtė, o pamatęs valandą, kada viskas prasideda, sustingau. Reikėjo per valandą nusigauti nuo Žirmūnų iki Naujamiesčio per Vilniaus kamščių įkarštį. Tai buvo… netikėtai lengva užduotis. Sustojau prie Lofto įėjimo kaip tik laiku, pavėlavęs vos penkiolika minučių. Prieš mane neskambėjo garsi muzika. Nedrebėjo žemė. Pats bbno$ vėlavo. Eilė prie įėjimo greitai dingo. Drebančiomis rankomis parodžiau bilietą. Apsauginis keistai žiūrėjo į mano entuziastišką energiją, prakaitą, bėgantį kiekvieno mano odos centimetro nuo skubėjimo. Giliai mane patikrino. Nieko naujo. Apsauginiai ir visi tvarkos palaikymo organai nesutaria su manimi. Jiems nepatinka mano žvilgsnis. Dar, manau, jie jaučia, kad mūsų filosofijos iš principo nesutampa. Šiaip ar taip, visi mano daiktai buvo apžiūrėti ir apčiupinėti. Buvau paleistas gilyn į Lofto salę, kur staiga atsitrenkiau į sieną. Sieną žmonių.

Tą naktį Lofte visi, iki paskutinio žmogaus, buvo tos rūšies, kurią valandą prieš tai teko pamatyti Žirmūnuose. Standartiniai bbno$ fanai, populiariosios muzikos klausytojai. Kartais pažvelgus į tai, kas populiaru, tenka paklausti savęs – kas to klauso? Kaip tokie garsai sugebėjo patekti į muzikos pasaulio viršūnę? Aišku, pamačius tūkstantį porų „Jordan“ batų ir „bucket hat“ kepurių visi klausimai ir neaiškumai dingo. Atsirado kitos abejones. Ar žengti toliau? Ar verta išsikovoti kelią pro tokią tankią minią? Supratau, kad tai darau vardan muzikos. Vardan istorijos.

Žengiau tolyn, išsikovojau vietą pačiame viduryje. Iš visų pusių spaudė žmonės. Iš viršaus odą tirpdė mirtinas karštis. Nepraėjus minutei, dar net neprasidėjus pasirodymui, drabužiai susiklijavo su manimi ir prakaitas bėgo upėmis. Po begalės: „Aleksai! Aleksai! Aleksai!“ šūksnių (kviečiančių bbno$ pagal jo tikrą vartą), atėjo ant scenos bbno$ didžėjus. Pasveikinęs mus, šis apkūnus vyriškis su pankų legendų Dead Kennedys marškiniais pradėjo groti žymius repo hitus, apšildė auditoriją. Galiausiai nutilo muzika ir prasidėjo šviesų šou. Kilo įtampa. Trenkė muzika. Šaukiant, tūkstantis žiūrovų pašoko. Ant scenos išėjo bbno$, apsirengęs kostiumu ir žiemine kepure.

Skambėjo „Mememe“, „Edamame“, „Nursery“, „Who Dat Boi“ ir kt. Tai dainos, puikiai tinkančios koncertui: paprastas ritmas, trankūs būgnai, tyli foninė melodija ir begales kartų besikartojantys priedainiai. Visai kaip disko.

Bbno$ pasirodymo įkarštyje upės prakaito, karštis ir ritmas nukėlė vaizduotę į praeitį. Į devintą dešimtmetį ir į diskotekos salę. Šita repo atmaina, tinkanti lengvai klausimui ir nesibaigiančiam šokiui, irgi kaip disko, manau, greit išnyks ir į ją bent kelerius dešimtmečius bus žvelgiama su pasibjaurėjimu.

Laikantis šiuolaikiško hip hopo tradicijų, niekur muzikantų nesimatė – grojo fonograma ir bbno$ repavo, tačiau į pasirodymą jis įdėjo žymiai daugiau darbo negu kiti atlikėjai. Nebuvo nei vienos sekundės tylos, nei vienos akimirkos, kai pats bbno$ nešoktų iš visų jėgų arba nekalbintų žiūrovų. Trumpoje pertraukėlė tarp dainų jis išsitraukė lietuviškų receptų knygą. Po keleto labai nesėkmingų bandymų, jis pasidavė ir pranešė, kad knygelę atiduos. Tada pranešė, kad ant scenos trūksta jo kolegos, numylėtinio draugo Yung Gravy, ir kažkas kitas, aukštas, su garbanotais geltonais plaukais ir keista meile motinoms turėtų užimti jo vietą. Užlipo nekantrus vaikas, pasiruošęs akimirkai pabūti Yung Gravy. Suskambo bbno$ ir Yung Gravy žymiausia daina „Whip A Tesla“. Praėjus vos keletai eilučių, scenos svečią užvaldė panika, baimė, jis negalėjo atlaikyti tūkstančio žvilgsnių vienu metu. Jis nutilo, žvelgė žemyn ir iškentėjo visą likusią dainą sumurmėjęs vos keletą žodžių. Bbno$ pagyrė scenos svečią už drąsą, bet pasiuntė žemyn ir surado pakeitimą, su kurio pagalba pagrojo „Welcome to Chilis“. Naujas Yung Gravy pakaitalas tryško energija ir šokinėjo aplink sceną, tačiau irgi nežinojo žodžių. Galiausiai, ant scenos pasirodė užtvirtintas vyras. Žmogus su žvėries akimis. Jis stovėjo lyg savo srities veteranas ir papasakojo bbno$, kaip prieš visą mokyklą atliko „Man in the Mirror“. Bbno$ nusišypsojo. Didžėjus paleido „Man in the Mirror“, seną, beveik nežinomą bbno$ dainą, ir šis vyras meistriškai ją atliko. Jis išsikovojo iš bbno$ dovanų – kepurę ir lietuviškų receptų knygutę.

Nors tai buvo bbno$ koncertas, skambėjo ne vien tik bbno$ muzika: reperis papasakojo istoriją, kaip nusileidęs Lietuvoje, pavalgęs cepelinų, jis nukeliavo į studiją. Būtent mums jis sukūrė naują dainą. Ir paleido M. Mikutavičiaus „Trys Milijonai“. Šita lietuviškos muzikos klasika, galinti būti netgi ir mūsų himnu, sulaukė geresnės reakcijos negu bet kokia prieš tai grojusi bbno$ daina. Pabaigoje, labai nenoriai, kenčiantis nuo savo pačio sėkmės, bbno$ atliko savo žymiausią dainą „Lalala“ ir koncertą užbaigė su siuita praeitų dešimtmečių diskotekų dainų.

Išėjęs iš Lofto, Naujamiesčio gatvėse, apsuptas tos keistosios žmonijos atmainos, kuri pažymėta „bucket hat“ kepurėmis ir šviežiais „Nike“ batais, nesijaučiau lyg einantis iš koncerto. Tai buvo labiau kaip vestuvės ar paprasta naktis klube, atsižvelgiant į bbno$ nepakartojamą humoro jausmą ir įgūdžius visada iš žiūrovų išgauti reakciją.

Akimirkai sustojau ir pasimėgavau vėsiu oru, iš Lofto sklindančia muzika ir nesibaigiančiomis praeivių diskusijomis. Tai buvo linksma naktis, įsimintina naktis su auditorija, kuri pakvaišo pamačiusi savo herojų bbno$. Tuo pačiu supratau, kad čia dar nieko. Čia muzika grojo tyliai. Čia fanai buvo ramūs, palyginus su pankais, gotais ir atstumtaisiais, kurie susirinks Lukiškių aikštėje savaitės gale. Taip, Lukiškės – mano kitas Vilniaus turo sustojimas.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą