- Reklama -

Ligita Juknevičiūtė

Gerbiamos redaktorės Giedrės Gorienės prašymu sėdau parašyti ką nors linksmo jos laikraščiui apie Graikiją. Esam čia jau penktas mėnuo, kaip išskridom gegužės gale, taip ir likom. Gera, ramu, šilta. Niekas neverčia jaustis atsakingu už visą pasaulį ir elgtis pagal nurodytą partijos ir vyriausybės liniją. Visi gyvena savo gyvenimus ir mus, keistuolius užsieniečius, apsistojusius jų ramiame kurorte artėjant šalčiausiam ir nuobodžiausiam metų laikui, stebi su smagiu smalsumu.

Taip, čia labai ramu ir gal netgi bus nuobodu greitai, bet ta ramybė šiuo metu yra tikra palaima, nes tai, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, ką pamatai vos įlindęs į internetą, verčia nerimauti, todėl labai gera būti ten, kur tylu, kur niekas nekalba apie Putiną, Šimonytę, elektros kainas ir būsimą šildymo sezoną.

Ar man ne gėda taip kalbėti? Žinokit, nea, aš jau nuo Garliavos įvykių prisikariavau ir į mitingus prisivaikščiojau, ir Ukrainai nuo Maidano laikų nemažai paaukojau, naiviai tikėdama, kad ta valstybė po Maidano tvarkingai žengia į šviesų rytojų ir jau greit taps Švedija, kaip ir mes beveik tapom pagal feikinių prezidentų pažadus. Netapom. Ir Ukraina netapo, o dabar dar ir kariauja jie, duok Dieve, kad tas karas kuo greičiau baigtųsi, o aš tuo tarpu papasakosiu juokingą istoriją iš mūsų gyvenimo čia, Graikijoje, kad nors kažkaip praskaidrinčiau jums nuotaiką, nes gera nuotaika ir ramybė yra sveikatos pagrindas, o sveikata brangiausias mūsų turtas.

Taigi, man čia, Graikijoje, labai trūksta automobilio, vis galvoju, kaip saviškį iš Vilniaus atsivaryti. Kartą pliažo kavinėj susipažinom su graiku, jis, nekalbantis angliškai, barmenės klausinėjo, iš kur mes ir taip toliau, ką čia veikiam, nes atvykėlių čia mažai, tad natūralu, kad visi nori apie mus ką nors sužinoti.

Paaiškėjo, kad tas jaunuolis Ilja gan dažnai lankosi Lietuvoje, mat varo iš jos automobilius, net Tauragėj, nusipelniusio Vilniaus mero gimtinėj, gan dažnai būna, kaip ne keista. Aš, žinoma, labai apsidžiaugiau tai išgirdusi, ir pradėjau regzti planą, kaip tas Ilja ir maniškį automobilį galėtų atvaryti. Žodžiu, mes pakalbėjom, sutarėm dar pasiskambinti ir pagalvoti, aš užsirašiau jo telefoną, ir kuriam laikui pamiršau, nes su tom mašinom nėra viskas taip paprasta, bet ne tame esmė.

O tuo metu paraleliai vaikštom čia, Graikijoje, ir pas kineziterapeutą, į tokias mankštas ir masažus, kurių prireikė mano draugui Artūrui. Parekomendavo mums puikų kineziterapeutą, irgi vardu Ilja, šis jaunuolis turi savo kliniką ir už labai geras kainas atstato žmones, gydo ir paleidžia juos sveikus į gyvenimą be jokių operacijų ir invazijų. Taigi, vaikštom mes pas tą irgi Ilją į masažus ir mankštas ir vargo nematom.

Ir štai neseniai čia, į Graikiją, atskrido viena ponia, kuriai atsitiko nemalonus dalykas. Lyg išniro, lyg nulūžo senas dirbtinis kelio sąnarys. Užeinu aš pas tą ponią, ji sako, štai, žiūrėk, koja tabaluoja, negaliu ant jos stoti, bet man taip jau kartą buvo, pabandykim atgal tą sąnarį atstatyt, gal pavyks. Aš, aišku, kaip ta ponia prašė, ją prilaikiau, ji pastovėjo ant tos kojos, bet nieko mums nepavyko, neatsistatė tas sąnarys. Vėliau paaiškėjo, kad jis sulūžo, tad teko Lietuvoj operuoti.

Taigi, o tuomet mes žiūrim į tą koją, strateguojam, juk reikia kažką daryt, važiuot į ligoninę ar bent jau specialistui pasirodyt. Skambinu drauge Daivai, kuri čia seniai gyvena, sakau, tarkis su ligonine, reikia mūsų poniai poilsiautojai pagalbos. Daiva sako, gal lai ją pažiūri ją tas jūsų gerasis kineziterapeutas Ilja, timptels tą koją, taip kaip reikia, ir atstatys atgal, nereiks nei ligoninių. Nu, sakau, ok, pabandom. Sako Daiva, duok man jo telefoną, aš su juo graikiškai pakalbėsiu ir viską jam apie sąnario reikalus paaiškinsiu. Aš pasirausiau savo rankinėj, radau telefoną su vardu ir Ilja , ir padiktavau…

Taigi, Daiva nieko nelaukus skambina tam vaikinui, sako, sveiki, ar su Ilja kalbu? Tas sako, nu jo. Tai, sako Daiva, žiūrėk, reikia pagalbos, tokiai moteriai išniro ar nutrūko kojos sąnarys, gal tu pažiūrėtum ir sutvarkytum? Nu kad ne, sako Ilja, aš mašinas varinėju, nedirbu su sąnariais. Daiva sako, kaipgi nedirbi, taigi Artūras pas tave vaikšto, jau beveik sveikas, labai giria. Tas sako, koks Artūras, kur vaikšto, aš tik apie mašinas suprantu.

Žodžiu, ginčijos jie ten su Daiva dar, nes vaikinas niekaip negalėjo suprasti, ko ta Daiva iš jo nori, o Daiva net minties neturėjo, kad aš čia Graikijoj pažįstu dar ir kažkokį mašinų varinėtoją, ne tik kineziterapeutą. Ir bandė dar jam aiškinti, kad jis gal kažko nesupranta, kad žmogus ne mašina, turbūt bandė pasakyti, ar kad sąnariai tai ne žvakės ar šarnyrai, ar panašiai.

Nežinau tikslaus to pokalbio turinio, bet kai Daiva man parašė, kad daviau ne to Iljos telefoną, žvengiau kokią valandą, kaip sako jaunimas. Ir jums linkiu gerai pasijuokti perskaičius šią istoriją ir nedalinti telefonų neįsitikinus, kad būtent to žmogaus davėte. Dėl visa ko įspėjau kineziterapeutą Ilją, kad jei jam skambins ir prašys atvaryti mašiną iš Lietuvos, labai nenustebtų, tai gali būt tiesiog eilinė mano klaida.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą