Eurovizija smunka giliau nei Marianų griovys, bet vilties dar yra

0
3
- Reklama -
Aistė Pilvelytė. Nuotr. iš dainininkės paskyros FB
Aistė Pilvelytė. Nuotr. iš dainininkės paskyros FB

Gediminas Radvila

Prieš kelias savaites kalbėjau apie Euroviziją. Tiksliau – apie Lietuvos atrankų pirmą etapą. Jis mane baisiai nuvylė, nes iš dvylikos atlikėjų tik du buvo visai normalūs. Viskas kita – dainos, kurios nieko nevertos.
Taigi, nuo to neviltingo Eurovizijos atrankų etapo praėjo kelios savaitės ir įvyko dar du etapai.
Aš tikėjausi, kad kiti antrankų etapai bus geresni negu pirmas. Tačiau drąsiai galiu sakyti, kad aš klydau.
Antrąjį etapą pradėjo muzikantė Rūta Loop su savo daina „We Came from the Sun“. Daina buvo aiškiai sukurta pagal formulę, tačiau man visai patiko – daina įsimintina ir turėjo gilią mintį. Antrą etapą pradėjau žiūrėti motyvuotai.
Po Rūtos Loop pasirodė Soliaris su kūriniu „Breath“. Soliaris yra žmogelis, kuris bando patekti į Euroviziją jau bent kelis kartus. Tačiau jam vis nepavyksta ir man kiekvieną kartą aišku kodėl – jo dainos labiau primena produktą iš gamyklos negu gerą dainą. Taip, jos įsimintinos, bet jose visiškai nėra sielos.
Kristinos Jure „My Sound of Silence“ buvo įdomus bei stiprus pasirodymas. Daina nebuvo tokia jau ir bloga. Baladė apie meilę su paprasta aranžuote. Tačiau dainoje man nepatiko du dalykai – mušamieji ir tai, kad daina grynai eurovizinė.
Alen Chicco „Somewhere Out There“ buvo labai, labai stiprus, įdomus bei meniškas pasirodymas, tačiau Chicco vokalai ir muzikiniai įgūdžiai viską sugadino.
„You and I“ – Indraya daina, kuri tiesiog per daug pasenusi Eurovizijai. Muzikantės vokalas stiprus ir įsimintinas, tačiau bendrai daina skamba lyg 96-jie metai.
Germanas Skoris pasirodė po to. Aš jo dainą, praėjus penkiom minutėms, pamiršau, tačiau pasiklausęs dar kartą supratau kodėl. Daina – aiškus „Depeche Mode“ klonas su keliais tradiciniais roko elementais. Ji, kaip dauguma kitų, nėra bloga daina, ji įsimintina ir gerai skamba, tačiau tas aiškus „Depeche Mode“ ir velyvojo aštunto dešimtmečio skambesys labai viską pablogina. Nesinori, kad Lietuvai atstovauti muzikantas, kuris skamba lygiai lyg kažkas kitas.
Viktorijos Miškūnaitės daina „The Ocean“ buvo popso daina su keliais operos elementais. Ji man priminė seną Australijos atstovės pasirodymą. Kaip visos kitos prieš ją skambėjusios dainos nebuvo nei bloga, bet ir nebuvo labai gera.
Po jos pasirodymo pastebėjau aiškią problemą – viskas neskamba blogai, tačiau visiškai neišsiskiria.
Šį užkeikimą užbaigė Antturi su daina „I Gotta Do“. Daina man taip nepatiko, kad net pribloškė. Kaip šis muzikantas pateko į Euroviziją?
Po jo sekė Abrokenleg, kas man įkvėpė gyvybės. „Electric Boy“ buvo labai įdomi bei gera daina. Ji maišė kelis žanrus ir pasirodymas buvo labai įsimintinas. Norėjosi stipresnio vokalo iš dainininkės, tačiau viskas kita buvo tiesiog nuostabu.
„Twosome“ pilnai sugrąžino mane į gyvybę. „Playa“ – tradicinė komedinė daina, tačiau ji man labai patiko. Šita grupė jaunų vyrų suprato per daug nesinervinti ir tiesiog pasilinksminti.
Antrankos etapo žvaigždė buvo Monique ir jos „Make Me Human“. Ką manau apie dainą? Aš nesuprantu, kodėl ją visi laiko išskirtine. Ji skamba gerai ir tai vienintelis pagyrimas, kurį galiu duoti. Ji labai lengvai pamirštama, niekuo neišskirtinė ir priedainis silpnesnis negu šlapias makaronas. Pasirodymas buvo gražus, tačiau neišgelbėjo vidutiniškos dainos.
Voldemars Petersons užbaigė atrankų etapą su silpna daina. Aranžuotė buvo tradicinė ir nedrąsi. Elektroniniai garsai, silpna gitara, truputį stipresnė gitara ir vėjo garsai. Žodžiai nebuvo įdomūs ar įstringantys į galvą, nors ir išgirdus pavadinimą „Wings of Freedom“ tikėtumeisi kitaip.
Kaip matote, atrankų etapas nebuvo labai stiprus. Viena didelė problema tapo aiški – visos dainos sukurtos pagal tą pačia formulę, tų pačių prodiuserių. Dauguma muzikantų, bandančių patekti į Euroviziją, neturi šanso, tačiau jie tai žino ir pasinaudoja Eurovizija labiau kaip reklaminiu įrankiu.
Norėčiau dar užsiminti, kad dauguma dainų nelabai tinkamos Eurovizijai. Taip, eurovizinės ir paprastos popso dainos negarantuotos laimėti. Kad tikrai užkariauti Euroviziją, Lietuvai reikia arba galingos baladės (kaip Bonnie Tyler „Total Eclipse of the Heart“, ar Guns n’ Roses „November Rain“, ar kaip dauguma kitų to žanro dainų) arba naujoviškos, įdomios dainos.

Trečias etapas – stipriausias iš visų

Nuo praeito laikraščio, įvyko ne vienas, bet du atrankų etapai. Taip ir iš anksto galiu pasakyti – trečias etapas buvo stipriausias iš visų.
Etapą pradėjo grupė „The Backs“ su daina „Fully“. Šitas merginių kolektyvas mane visiškai nustebino. Jų daina man labai patiko, jų vokalas buvo labai stiprus ir mane nubloškė jų kūrinio stilius – gospel. Tačiau manau, kad „The Backs“ turėjo kelis trūkūmus. Pirmas trūkumas – dainai reikėjo geresnės strūktūros ir stipresnio priedainio. Antras trūkūmas – pats pasirodymas buvo neįsimintinas.
Taigi, merginos pradėjo naktį gerai ir po jų pasirodęs Bernardas buvo visiškas kontrastas. Jo daina „Dad, don’t be mad at me“ buvo taip aiškiai pagaminta metaforiškoje gamykloje ir tokia bloga, kad mane stipriai šokiravo. Tokio šoko net elektros kėdė nekelia. Aš žiūrėjau Bernardo pasirodymą su atverta burna ir galvojau sau: „kaip jis nesupratanta, kad jo daina blogesnė už girgždantį konteinerį?“
Po pono Bernardo siaubingo pasirodymo sugrįžau į savo normalią būseną ir klausiausi J. Žukauskaitės dainos „Breathe In“. Mano reakcija buvo paprasta – ne. Muzika buvo panaši į radijuje girdimą, jos vokalas buvo naujoviškas ir žodžiai labai įsimintini. Tačiau viena problema viską sugadino – daina ir pasirodymas buvo neišskirtiniai, labai vidutiniški. Žukauskaitė – jeigu ji būtų išrinkta ir atvyktų į Euroviziją – būtų pamiršta iš karto po pasirodymo pabaigos.
Kitas pasirodymas buvo Roko Poviliaus daina „Vilnius Calling“. Aš pasiklausiau jo dainos ir man į galvą įstrigo viena mintis: „Kodėl šita daina skamba lyg kažkokia kita, daug kam žinoma, daina?“ Tai aš perklausiau jo dainos dar kartą. Ta mintis vis manęs nepaliko. Tai pradėjau klausytis kitų dainų su panašiais akordais ir tempais. Bet nieko neradau panašaus. Tada, po kelių minučių, prisiminiau. Roko Poviliaus daina „Vilnius Calling“ – grynų gryniausia Harry Styles dainos „Sign of the Times“ kopija. Rokas turbūt to nežino, nes tikriausiai jos pats nesukūrė. Negaliu balsuoti už nuplagijuotą dainą.
KaYra pasirodė su daina „Aligator“. Tai įsimintina ir lengva popso daina, tačiau ji man nepatiko, nes ji skamba kaip daina, kuri grotų reklamoje.
„Where is that change“ – Luko Bartaškos daina. Ji panaši į Bernardo dainą vienu dalyku – jos abi baisiai netikros. Luko daina skambesiu išsiskyrė nuo kitų, tačiau tai nepakeičia fakto, kad ji tiesiog netinka.
Apie Redko dainą „Far“ neturiu daug ką pasakyti. Ji man ganėtinai patiko, ji buvo labai futuristinė, tačiau nelabai įsimintina.
Ruslano Kirilkino „Soldier’s Heart“ ir Nombeko Augustės „Reikia man“ dainos niekuo neišsiskyrė nuo kitų.
Vitalijus Špokaitis pasirodė su daina „Nemušk savęs“. Man jo pasirodymas patiko, daina nebuvo per daug rimta, tačiau man nepatiko, kad jis pasirinko gryną popso stilių. Jis galėjo pasirinkti kažkokią kitą muziką, kažka labiau įsimintino.
Priešpaskutinė atlikėja buvo viena iš nakties – ir Eurovizijos atrankų – didžiausių žvaigždžių. Aistė Pilvelytė. Ji – tikra Eurovizijos veteranė. Pilvelytė į Euroviziją jau bando patekti daugiau kartų nei galiu suskaičiuoti. Ji ilgiau bandė į Euroviziją patekti, negu gyvavo Romos imperija. Ši patyrusi moteris atliko dainą „Unbreakable“. Ką manau? Man labai patiko. Daina priminė senąsias galingąsias balades ir praeities Eurovizijos nugalėtojus. Aranžuotė galėjo būti geresnė, tačiau daina man vis tiek patiko.
Paskutinieji pasirodė kolektyvas „The Roop“. Aš iš jų nesitikėjau daug – apie juos nieko nebuvau girdėjęs ir galvojau, kad šie vyrai pasirodys su tradicine pop daina. Dievo vardu prisipažįstu – aš klydau labiau negu teisėjas, nuteisęs nekaltą žmogų myriop. Jų daina „On fire“ man labiau patiko negu šiltas dušas vidury šaltos žiemos dienos. Jeigu jų dainą lyginčiau su kinu, ji prilygtu A.Hičkoko šedevrams, arba F.F. Coppolo „Krikštatėviui“. Gal ir per daug prigyriau šią dainą, tačiau manau, kad ji iš tikrųjų gera ir panaudoja daug gerų, šiuolaikinių elementų.
Taigi, visi pretenduojantys muzikantai pasirodė. Asmeniškai manau kad Monika Marija, The Roop, Aistė Pilvelytė ir MeandI kovos tarpusavy dėl galimybės atstovauti Lietuvai. Man nesvarbu kas laimės, tiktai svarbu, kad to laimėjusio atlikėjo vardas nebūtu Monika Marija arba Monique.

Pagal “Karštas komentaras” Nr.3 (2020 01 31 – 02 14) 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą