Apsirūkiusi valstybė

1
23
- Reklama -

Vidmantė Jasukaitytė               

Nebetenka abejoti tų sąmonės ar pasąmonės archetipų galia. Gyvena jie ten, rupūžės, susigūžę kaip kokie diversantai, kaip šnipai, kaip rezidentai ar rezistentai ir reguliuoja mūsų veiksmus. Ir, pasirodo, tik perskaičius Klarisos Pinkolės Estes “Bėgančiąją su vilkais”, pamažu pradėsi suprasti įvairias “motyvacijas”, kaip dabar madinga kalbėti, ne tik savo bičiulių, priešų, šiaip valstybės piliečių, bet ir prokurų, kai kurių partijos lyderių, teisėjų, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbuotojų, valstybės vadovų ir t.t. veiksmuose.

Baisiai įdomu nagrinėti šiuos “motyvuotus” poelgius, ypač, kuriuos aprašo savo “Karštame komentare” miela mano bičiulė Giedrė. Atvirai kalbant, tai kur kas įdomiau negu spręsti kryžiažodžius.

Štai aš irgi suradau porą, o gal ir daugiau niekur neįvardytų “archetipų”, kuriuos gražiausiai iliustruoja garsios lėlininkės p. Kiaunienės nelaimingo verslo istorija. Gal kam būtų įdomu?

Taigi: vaikystėje visi skaitėme žiaurią istoriją apie neteisingai įkalintą Grafą Montekristą. Aš asmeniškai braukiau vaikišką ašarytę – taip buvo gaila to Montekristo, taip didžiavausi jo kerštu už sugriautą gyvenimą. Lygiai panašiai pergyvenome skaitydami apie Geležinę kaukę – apie kalinį, kuriam visam gyvenimui ant veido uždėtas geležies gabalas, kad niekas negalėtų pamatyti jo kilmingo veido.

Jau greitai du šimtai metų, kaip ne tik Europos, bet ir viso pasaulio raštingi žmonės savo paauglystėje mokosi suvokti kančios bei kovos už tiesą prasmę iš šių kūrinių. Ir išmoksta. Kiekvienam aišku, kad nežmoniška įkalinti ar kaip kitaip apriboti niekuo nekaltą žmogų ir kad už tai neišvengiamai turi ateiti atpildas.

Kai netyčia susitikau su ponia Kiauniene, gavau šoką pilna to žodžio prasme, – pasirodo, kad Lietuvos teisėtvarkoje iliustruojami rečiausi archetipai – nors disertaciją rašyk. Yra ir moteriškos giminės Grafas montekristas, neabejoju, kad yra ir Geležinės kaukės prototipai. O jau tie žiauruoliai valdžios, garbės, pinigų ir svetimos meilės vagys – kaip ant delno.

Detalių spalvingumas ir gausa nustebino. Visa istorija buvo kuriama su tokia išmone, kad minėtiems kūriniams tikrai toli iki tos realybės, kurią teko pergyventi p. Kiaunienei. Kadangi visa istorija smulkiai aprašoma “Karštame komentare”, nesikartosiu, tiktai paryškinsiu kai kurias istorijos vietas, labiausiai atveriančias mūsų teisėjų bei policininkų sąmonę ir pasąmonę.

Pirmiausia p. Montekristei buvo uždėta kardomoji priemonė (kaip, beje, ir „Karšto Komentaro“ redaktorei Giedrei Gorienei), bet – nenugriūkite – ji buvo uždaryta ne savo namuose, o jos uošvės namuose! Įsivaizduokite – sekretorė, pildydama kažkokį ten protokolą, įspausdino uošvienės adresą ir po to niekaip nebebuvo galima jo perrašyti.

Kur čia sekretorei perrašinėti – p.Kiaunienei- Montekristei kur kas lengviau persikelti į svetimus namus ir ten apsigyventi pagal policijos ir teismų pageidavimą!

Įsivaizduokite, jei pas jus įsiveržtų koks nusikaltėlis, kurį policija sėkmingai sučiuptų jūsų namuose, ir pritaikytų kardomąją priemonę neišeiti iš jūsų namų na… kokius du metus… Kaip jaustumėtės?

Tačiau negana to… Kad pavojingoji kalinė nepabėgtų, ji kelis kartus per naktį tikrinama policijos ekipažo, kurio pareigūnai, privažiavę prie gyvenamos vietos, tik vieną kartą spūstelėdavo durų mygtuką ir kuo greičiau dumdavo šalin, kad tik Montekristė nesuskubtų pasirodyti ir jie galėtų parašyti, jog jos nerasta. O kas už tai – patys žinote… Tai ir griūdavo vargšė įkalintoji iš lovos, ir lėkdavo paskui policijos mašiną šaukdama: „Aš esu! Esu!..“

Ar jums nepasimaišytų protas nuo tokių naktinių patikrinimų?…

P. Montekristei nepasimaišė, tačiau depresiją ji tikrai įsigijo. Ir ką jūs manote, – atsidūrė vargšė kalinė garsiąjame Rokiškyje, psichiatrijos ligoninėje – atrodo, ji vadinama kitaip – ir buvo pradėta gydyti. Jos motyvas, kad yra sekama, buvo įrašytas kaip ligą įrodantis faktorius! (Bet ar ji nebuvo sekama?!! Ar tie naktiniai patikrinimai taip nesivadina?!).

Žodžiu, nelaimingai kalinei buvo priskiriamos haliucinacijos, – niekas netrukdo ramiai gyventi, bet jai vis rodosi, jog kažkas seka.

Klausiausi detalių, klausinėjau pati… Prisipažinsiu, tik vaikystėje taip nustebindavo dramatiškos ir romatiškos “gyvenimiškos” istorijos, mąsčiau – kaip tuos policinikus ir teisėjus galėjo taip pavergti Diuma ir Balzako istorijos, kad pagal jas iki šiol tebėra modeliuojama šiandieninė realybė, nė iš tolo nepanaši į buvusią prieš porą šimtmečių Prancūzijoje… Na, nebent kažkas su mentalitetu ne taip…

Ir pastebėjau kažkokį ligos požymį…

Iš pradžių nedrąsiai, bet vėliau… Žinote, nukrėtė šiurpas.

Mūsų teisėsaugoje bei teisėtvarkoje aktyviausiai veikia psichiniai ligoniai! Tikra tiesa!

Štai, pažiūrėkime: p.Kiaunienės teismo byla… Ji sėdi teisme, jai užduoda klausimus! Ir ji į juos atsako, (yra net jos advokatas!)! Sekretorė viską protokoluoja! O pasirodo…

O pasirodo…

O pasirodo – p. Kiaunienės tuo metu teisme net nėra!

Vargšė moteriškė Rokiškio psichoneurologinėje ligoninėje maldauja gydytojo, kad jos nebenuodytų vaistais, kurie sukelia baisiausius skausmus, verčia kentėti fiziškai ir sekina dvasiškai. Ir tokie vaistai, kaip holoperidolas, skiriami gydytis nuo depresijos! Kai tuo tarpu depresijos mechanizmas šiuolaikinės medicinos yra labai gerai išaiškintas ir naujos kartos vaistai nesukelia jokių nepageidaujamų poveikių…

Taip pat išaiškinta ir daugybė faktorių, sąlygojančių depresiją. Vienas iš jų gali būti net mūsų klimato juostos per didelis apsiniaukusių dienų skaičius, kai žmogus nemato pakankamai šviesos…

Tačiau gydytojui nesvarbūs medicinos mokslo pasiekimai, – jis paprašo iš vargšės kalinės pinigų sumos ir ta suma… Ta suma labai solidi. Tik už pinigus gali išeiti iš ten, pagal p. Kiaunienės pasakojimą, o papulti…

Tai kaip čia išeina su ta Montekriste? Jai priskiriamos haliucinacijos, tačiau jas mato jos kankintojai?

Pirmas klausimas, kuris kilo besišnekučiuojant su p. Kiauniene, – o ką matė, ką girdėjo ir su kuo šnekėjosi advokatas, teisėjas, prokuroras ir sekretorė jos bylos svarstymo metu?

Jie matė p. Kiaunienę?

Tada jie – ligoniai! Ir diagnozė, atrodo, galėtų būti šizofrenija. Kaip ten lotyniškai rašoma? Tada būtų paaiškinamas ir p.Kiaunienės namų areštas uošvės bute. Nes tik ligonis galėtų skirti tokį “namų areštą”.

Bet valstybės tarnautojo statusas ir pati valstybė su manimi ginčijasi – negali teisme ir policijoje dirbti akivaizdūs ligoniai. Ne šizofrenija, vis tik…

Tai kas tada?

Nebent visas teismas prieš posėdį kur nors užsidaręs kolektyviai parūkė. Na, žolytės… Prisirūkė žolės, kaip dabar sakoma.

Tai va!..

Supratau, kodėl taip skubiai – per vieną dieną – turėjo būti pakeistas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Matulevičius į p. A. Sadecką.

Tai vis dėl tos valstybės – kad būtų apginta jos garbė ir niekas nesužinotų, kokiais narkotikais svaiginasi Lietuvos valstybės teisėtvarka bei teisėsauga. Nes ta žala, kuri buvo padaryta p. Kiaunienei vien dėl to, jog policija norėjo išreketuoti jos parduoto namo pinigus, neišvengiamai turi pasodinti “operacijos” autorius į teisiamųjų suolą.

Ten turi atsisėsti ir teisėjas, ir prokuroras, ir visi, kurie tame dalyvavo. Manau, jog turėtų šią kompaniją papildyti ir p. Grigaravičiaus žmonos bičiulė. Kuri aktyviai dalyvavo šiame niekingame žaidime kaip “primanka”. Naktinio ekipažo nariai turėtų visam laikui atsisveikinti su savo tarnyba policijos sitemoje.

Patraukus šią virvutę, atsirastų ir dar daugiau “veikiančių asmenų” ir labai aukštai veikiančių.

Dega žemė po niekšų kojomis, jie bėga, spirga, šokinėja ir atskleidžia naujus veidus netgi Seime, partijose. Teisybė degina juos, jie vieni kitus šantažuoja, šantažo pagrindu vienijasi, priiminėja sprendimus vėl mulkindami žmones (kaip greitai dauguma partijų susitarė pakeisti A. Matulevičių į A.Sadecką – niekas net nepasidomėjo, kas vyksta aplinkui ir kad ši rokiruotė yra labai tikslinga ir reikalinga poniai Korupcijai, kurios nusikaltimų tarpe ne viena gyvybė, ne vienas beprotnamyje sulaužytas likimas, ne vienas aukštas postas, valdomas nusikaltėlių). Scenarijus buvo sugalvotas žaibiškas, tačiau… Laikas dirba tiesos naudai. Atrodo – Seime kažkas ėmė mąstyti… Kol kas Nacionalinio Saugumo komitetui tebevadovauja A.Matulevičius.

Laukiame ketvirtadienio….

***

… Štai taip ir atsiranda korupcija, taip ji ir gyvena savo sveiką gyvenimo būdą, kai Seimas daro rokiruotes į svarbius valstybės postus, į strateginius postus, neišsiaiškinęs pagrindinio klausimo – kodėl to reikia dabar, baigiantis kadencijai.

Ar vėl koks Mozambikas puola Lietuvą, ar vėl joje šmirinėja kokių pigmėjų ar zulusų šnipai? O gal tiesiog kažkieno pernelyg laisva vaizduotė piešia “vaizdialį”, kad Lietuva priklauso tik keliems žmonėms ir niekas, kas joje vyksta, nebeliečia Lietuvos piliečių? O gal tiesiog visiškai atsitiktinai dauguma Seimo “srovių” susilieja į vieną plačią upę, – įdomu, kokios auksinės žuvys ten plaukioja? Ir kokie narkotikai apsmilko savo dūmeliu?

Tai tokia realybė, švenčiant Sąjūdžio dvidešimtmetį mūsų Tėvynėje…

Na, o baigti priderėtų tuo, kuo pradėjau:

Na, ir siaubelis su tais archetipais, kada jie įsitvirtina neišprususiose gyvuliažmogių galvose, – tokia “kūryba” gali užsiimti tik kokie nors mutantai, kokie nors… kilę iš beždžionės (čia tikriausiai ir yra Darvino teorijos pagrindimas). Žmonės taip nesugalvotų…

Įdomu, ar Generalinėje prokuratūroje dirba žmonės?

Ar nenorite sužinoti?

Greitai turėtų paaiškėti.

Jei p. Kiaunienės istorijos autoriai negaus prideramo atlyginimo už savo nežmogišką kūrybą, tada ir Generalinėje prokuratūroje – TIE PATYS.

Pasakiau viską, ką norėjau, o kas moka skaityti, tegul perskaito.

2008-06-19, 10.30 val.    

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą