Prof. Povilas Gylys
Ar mokytojas, aktorius, gydytojas, teisėjas, valstybės tarnautojas yra parazitai, ar, visgi, turto kūrėjai? Kas gali paprastai ir logiškai atsakyti į šį mūsų realią gyvenimo praktiką dideliu laipsniu lemiantį klausimą? Kaip ir į klausimą, ar verslininkas yra pelnytai užsidėjęs tautos maitintojo aureolę? Arba į klausimus: ar BVP yra vienintelis ir geriausias visuomenės turtėjimo rodiklis ir koks yra valstybės vaidmuo ekonomikoje? Bijau, kad į šiuos klausimus gali atsakyti tik vienetai.
Į šiuos ir kitus pamatinius ekonominio gyvenimo klausimus nelabai gali atsakyti ne tik už savo ir savo šeimos išgyvenimą besigrumiantis dėstytojas, darbininkas, valstietis ar aktorius, bet ir mūsų mokslo centrai – universitetai. Ta protų sumaištis paaiškinama pasaulėžiūrine, paradigmine migla, mūsų mąstymo bei veiklos pamatinių prielaidų nepatikimumu, „plūduriavimu“.
Šioje skiltelėje „Politekonomo skiltelė“ į daugelį paminėtų ir kitų klausimų, pavyzdžiui, kas yra antiekonomika ir kaip atskirti šešėlinę ekonomiką nuo korupcijos, atsakymus pateiksime politekonominiu pjūviu, t.y. turto kūrimo ar jo naikinimo, rinkos ir valstybės santykio, teisingo turto paskirstymo kriterijų požiūriu.
Mano kartoje, bet ypač jausnesniųjų tarpe, populiari mintis, kad politinė ekonomija gali būti tik marksistinė. Tai – neteisinga nuostata. Pirmą kartą politinės ekonomijos terminą panaudojo prancūzas Antuanas Monkretjenas savo veikale „Politinės ekonomijos traktatas karaliui ir karalienei“. Vėliau tas terminas prigijo akademiniuose sluoksniuose, politekonomais vadinant tuos, kas tyrinėja turto sampratą, turto šaltinius ir pan.
Šia prasme ekonomistų profesijos klasikai Adamas Smitas, Deividas Rikardo buvo politekonomai. Jie vadinami klasikinės politinės ekonomijos atstovais. Politekonomas buvo ir K. Marksas. Visi jie stengėsi apibrėžti turtą, nustatyti jo, to turto, kūrėjų ratą ir pan. Jie tai darė savo galimybių, jos tuo metu pažintine prasme buvo ribotos, rėmuose. Taigi, neišvengė klaidų.
Gaila, bet nuo 19 amžiaus pabaigos politekonominė tradicija pradėjo nykti – buvo tolstama nuo turto, jo kilmės, jo teisingo paskirstymo problematikos. Pasekmė – šiandien ir Lietuvoje, ir pasaulyje jaučiamas diskusijų, orientuotų į pamatinius turto, jo struktūros esminius pokyčius ir t.t. stygius. Todėl tose diskusijose daug apologetikos, daug propagandos bei paviršutiniškumo. Dėl to nukenčia ne tik ekonominių studijų universitetuose bei kolegijose kokybė, bet ir ekonominių procesų tvarkymo praktika, nes ekonomiką valdo miglotą supratimą apie ją turintys. Nukenčia ir visuomenės ekonominė gerovė, t.y. apsirūpinimo ekonominėmis gėrybėmis laipsnis.
Šiandien gyvename ekonominėje krizėje. Tačiau nesame pajėgūs suvokti tos krizės priežasčių ir pobūdžio, nes nelabai žinom, kas ta ekonomika yra ir kodėl bei kada ją ištinka krizės. Atsakymus į šiuos klausimus galime gauti nagrinėdami krizinę dabartį politekonominiu – turto judėjimo, to judėjimo sutrikimų – pjūviu…
Mažais žingsneliais, mažomis porcijomis, tačiau nuosekliai mes „Karšto komentaro“ erdvėje bandysime išsklaidyti pažintines miglas, paaiškinti dabarties įvykius naudodami politinės ekonomijos „matymo“ įrangą.
Iki kito susitikimo.
P.S. Politinė ekonomija yra mirusi, tiksliau – numarinta, tik Lietuvoje. Pasauliniu mastu ji, kad ir leisgyvė, egzistuoja. Pavyzdžiui, kai prieš eilę metų dalyvavau pasaulinėje Tarptautinės ekonomistų asociacijos konferencijoje Pekine, joje buvo net 5 politekonomijos sekcijos. Vienoje iš jų skaičiau pranešimą apie sąsajas tarp ekonominės krizės ir krizes ekonomikos moksle.
Parengta pagal „Karštą komentarą“
