Mieli žmonės, niekaip nesuprantu, kas čia darosi. Turiu paaiškinti, kad nebesitęstų kažkokie kliedesiai apie V. Jasukaitytės dalyvavimą naujai steigiamoje prof. Kazimieros Prunskienės partijoje, o taip pat ir apie atsiribojimą nuo jos.
Taigi, anot Ievos Simonaitytės, "…o buvo taip".
Šiuo metu esu Šventojoje, beveik miške, su savo 85-erių metų pilna sveikatos ir garbaus amžiaus problemų mama, kuria turiu nuolatos rūpintis, lankau Klaipėdos ligoninėje gulintį netikėtai išoperuotą vyrą (sepsis), tuo pačiu metu vis dar neprarandu vilties pabaigti prozos knygą, kuri jau seniai turėjo būti parašyta. Kazimieros Prunskienės pakvietimą dalyvauti jos sukviestoje konferencijoje svečio teisėmis priėmiau labai maloniai – buvo proga atitrūkti nuo vargų vargelių ir pamatyti keletą malonių, pažįstamų veidų. Konferencijos metu buvau pakviesta išsakyti savo požiūrį į dabartinę kultūros padėtį Lietuvoje ir tą padariau – labai skubėdama, taupydama laiką. Pabaigusi kalbėti, pajutau, kad išsakiau daugumos esančių salėje mintis.
Konferencija, tarp kitko buvo labai vykusiai surengta, su dideliu įdomumu išklausiau profesionalius ir man labai įdomius Alg. Butkevičiaus, P. Naviko, V.Trukšino ir kitų asmenų pranešimus. Vyravo labai šilta, draugiška, geranoriška atmosfera ir man buvo labai malonu dalyvauti. Konferencijos dalyviai tikrai jaudinančiai paminėjo Baltijos kelio jubiliejų. Mačiau veidus žmonių, kūrusius laisvą Lietuvą dar toli prieš Atgimimą. Konferencijos dalyviai skirstėsi su mintimi susitikti rugsėjo mėnesį, steigiant naują partiją. Visi linkėjo sėkmės ir reiškė pasitikėjimą Profesore.
Kitą dieną pradėjo skambėti telefonas. Sužinojau, kad esu šios partijos narė (!) ir kad apie tai šaukia internetas, radijo stotys, ir kad mane jau lesa internetinės vištos su savo bukaprotiškais komentarais, kurie seniai atsibodę ir su realybe beveik nieko bendra neturi.
Paskambinusi į internetinį laikraštį "Balsas", pabandžiau ištaisyti nesusipratimą, juolab, kad nebuvau kviesta dalyvauti iniciatyvinėje partijos steigimo grupėje, su niekuo nesvarsčiau ir neaptarinėjau jokių parinės veiklos aspektų ar programos punktų. Taip ir pasakiau, kad nesu iniciatyvinės grupės narė ir kad dalyvavimas svečio teisėmis konferencijoje nereiškia priklausymo partijai, kurios dar nėra.
Buvau, atrodo, suprasta. Tačiau dabar – nauji skambučiai. Šį kartą – apie mano atsiribojimą nuo kuriamos partijos: kodėl, kokios priežastys, kas paskatino ir t.t.
Niekas nepaskatino. Nuo nieko neatsiriboju. Niekas manęs nekvietė į šią partiją, o jei būčiau buvusi kviesta, turėčiau nuoširdžiai prisipažinti, kad pajėgčiau būti tik formalia nare. Gal būt daugelis bėgte bėga paskui naujos partijos vadą, nesvarstydami, kokį savo indėlį galės įdėti į partinį darbą, tačiau aš esu šiuo klausimu itin atsakinga. Vargu, ar gyvendama dabartinėse sąlygose, apsupta tiesiog likimiškai nepalankių aplinkybių ir vis tik stengdamasi pabaigti savo kai kurias jau senokai pradėtas knygas, galėčiau dar kuo nors nuosekliai ir atsakingai užsiimti.
Laikau save laisvu žmogumi ir kol kas kūrybinga asmenybe, kuriai, žinoma, svarbūs valstybės reikalai, tame tarpe ir politikos raida, taigi palieku sau teisę laisvai rinktis ir remti bet kurios partijos idėją, kuri man atrodo aukštai humanistinė, reikšminga mokslo, kultūros vystymusi bei eilinio žmogaus gyvenimo pagerėjimui. Tokiu principu galėčiau bendradarbiauti ne su viena partija, nepriklausydama jokiai, tačiau – kitas klausimas – aš su savo nepriklausoma nuomone tikrai nesu pageidaujama jokios partijos. Tiesą sakant, manau, kad būčiau net pavojinga, nes nesugebėčiau savo įsitikinimų kaitalioti ne pagal savo patirtį ir išvadas, o pagal partinį susitarimą. Esu "per daug neprognozuojama", – kaip kadaise pasakė pati profesorė Kazimiera.
Žinoma, kas mane pažįsta, labai lengvai gali prognozuoti mano poelgius, apsisprendimus, tačiau tai visai ne tai, ko reikia partinei sistemai. Lietuvoje beveik nėra partijų, kurios nebūtų "vieno žmogaus partijos", išskyrus gal socialdemokratų. Nepripažįstu intelektualinio ar idėjinio tarnavimo partijos vadui, nebent tai būtų tikras Mokytojas (tačiau Mokytojui nereikia partijų). Šiuo metu aktyviai domiuosi rozenkreicerių kosmoprincipais, o tai itin toli nuo priklausymo politinėms partijoms.
Kazimierą Prunskienę pažįstu seniai, nuo pirmo jos pasisakymo Lietuvos mokslų akademijoje tą atmintiną dieną, kai buvo įsteigtas Sąjūdis. Ji pirmoji vienaprasmiškai pareiškė, jog naujai svarstomoje TSRS Konstitucijoje turi būti aiškiai apibrėžta Lietuvos įstatymų viršenybė prieš TSRS įstatymus. Kas išdrįso taip konkrečiai ir aiškiai pareikalauti svarbiausio principo, kuris netrukus tapo mūsų laisvėjimo pagrindu? Ji buvo ir tebėra drąsi moteris, turinti ypatingus diplomatinius sugebėjimus, ir tik stebėtis reikia, kaip ji neprarado sveikatos, neišsikraustė iš proto, nežlugo kaip valstybininkė, taip puolama ir naikinama ištisus dvidešimt metų.
Tai tiek apie mano dalyvavimą partijose bei apie atsiribojimą nuo kurios nors iš jų.
Šiltos paskutines rugpjūčio dekados, puikių rasotų rugsėjo voratinklių, rudens spalvų, derliaus ir ramybės!
Jūsų Vidmantė Jasukaitytė
2009-08-25
