- Reklama -
Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

Kas sako, kad nebėra Lietuvoje teatro, – sužlugo, sunyko, apmirė?..

Nesąmonė! Kokių nuostabių personažų pamatome per režisierių Siaurusevičiaus ar Grinevičiūtės spektaklius – yra ir iš ko pasijuokti, ir ką aptarti, ir amžiaus talentais stebėtis.

O štai režisierius Jakelaitis vakar vakare net pats juokėsi – taip puikiai senam vaidinimui buvo pritaikytas „naujas sprendimas“, kad atliekami vaidmenys tiesiog pritrenkė tikroviškumu, – na, ir talentų turime!

Ypač “sublizgėjo” herojinių vaidmenų atlikėjas Artūras Paulauskas, vaidinantis pasiklydusį atomą (kirčiuoti pirmąją “a” balsę), kuris vis ieško savo vietos visatoje, ir miela kolegė signatarė Rasa Juknevičienė, vaidinanti Šventąją Dvasią. Įdomus buvo ir Andrius Kubilius, kuris buvo oriai politiškai arogantiškas ir Dvasios įkvėptas kalbėjo apie proveržį. Kažkam politinio spektaklio aktualizacijai dar reikėjo politinės valios, kažkam pritrūko… bendro vardiklio. Šventoji Dvasia aiškiai kalbėjo solo, o ponas Olekas, kadangi buvo labai aiškus ir paprastas, nors jo „varlytė“ visada atrodo nepaprastai, liko nesuprastas, neišgirstas ir ignoruojamas, tarsi kalbėtų apie kažką nelabai padoraus.

Be abejonės, daktare, ministre, leiskite įsiterpti iš už kadro – atomai, dvasios, arogantiškieji paganeliai iš paaugliškos knygos visų svarbiausiu momentu amžinai nubėgs paskui kokį naujos minties drugelį kur nors į šoną. Nesivarginkite aiškinti tos savo programos, nes šie personažai nesuinteresuoti suprasti. Jie atėjo čia pasirodyti „tautai“, jiems reikėjo, kad “tauta” juos palaikytų – toks buvo spektaklio sumanymas. Ir kad dar kartą zombiuotų publiką magiškai skambančiais žodžiais: „sąžinė“,“padorumas“, „moralė“, nes atvirai kalbant niekas nebežino, ką tai galėtų reikšti, – tik šių žodžių skambesio malonu klausytis tarsi kokio mistiško balso tyruose.

Jiems nereikia, daktare, ministre, jūsų programos, jiems niekada nereikia, kas paprasta, aišku, ir svarbiausia – kas pozityvu bei lengvai pasiekiama. Jie gi turi pasirodyti žmonėms, kaip sunkai dirba, kaip ieško išeities iš politinės krizės, kad drauge su Prezidentu jie – vieninteliai chaoso stabilizatoriai (kažkur girdėtas tas stabilizatoriaus terminas, ar ne?). Veltui siūlote jiems tuos skaičiukus, terminus, per kuriuos pensininkai gaus pensijas jau panašias į pensijas, o nykstančias lietuviškas šeimas pasieks bent šioks toks valstybės rūpestis. Jiems visai ne tas galvoj. Tiesą sakant, visai ne galvoj – juk simuliakrinio spektaklio pavadinimas buvo „Ar susijungti konservatoriams su socialdemokratais į vieną koaliciją“… Tai reiškia, kad jie atėjo į televiziją tam, kad būtų pateisintas jų noras nesijungti. „Tauta“ taip ir nubalsavo! Nesijungti! Tūkstantis šeši šimtai balsų – nesijungti ir tik šeši šimtai – jungtis. Taigi – aišku, nesijungti! Kokia stulbinanti pergalė.

Kur aplodismentai?

Nėra?

Tokią narsią tautą išauklėjote, ponai, per šešiolika metų – jie nenori ramybės ir bendro darbo jos pačios labui, – nesijungti!

Jie tebenori kraujo – t.y. reginių.

Senovės romėnams reikėjo duonos ir reginių, mūsiškiams duonos nebereikia. Bet būtinai reikia reginių. Nesijungti! Pliekitės toliau – nesijungti! Parduokite Gedimino pilį Hamurabiui, kad jis parduotų ją Liudvikui šešioliktajam, o paskui išsiaiškinkite – kad jie visi Rusijos statytiniai – (turi gi būti pretekstas kruvinų kovų reginiams) – nesijungti! Įtraukite į tai “Dviračio šou”, “Be tabu” ir kitokias masinio seksualinio pasitenkinimo organizavimo tarnybas – tautos iškrovos bus, kokių dar nematėte, bus patenkinti ir mazochistai, ir sadomazochistai, ir nieko negalintys. Nesijungti!

Gerai, po velnių – nesijungti! ! !

O KAS TOLIAU?

O toliau – kas bus tas bus… Nors ir tvanas.

Bičiuliai – aš rimtai… Jei reiks – bus ir tvanas. Jei jau bus proveržis – bus tas tvanas. Pamatysite…

Išlikite ramus, kolega signatare, Juozai Olekai, – niekam nereikia proto šiame Seime – protingieji šiame Seime paprasčiausiai tyli. Ir tautai, kurią atstovauja pora tūkstančių telefono skambučių, irgi nereikia.

Žvelkite į gyvenimą filosofiškai, gerbiamas ministre, dabar Premjere, Zigmai Balčyti, paskirtas šioms pareigoms kokiom dviem savaitėm, – jie tkriausiai nepatvirtins Jūsų eiti šias pareigas toliau. Jūs turite išminties, sveiko proto ir niekada nepiešiate situacijos sudėtingesnės, negu ji yra, jūs tiesiog dirbate. Jei tik jūs kaip nors parodysite, kad padėtis puikiausiai valdoma ir jokios krizės nėra, išskyrus simuliakriškai sukeltą, jūsų tikrai nepatvirtins. Jiems juk reikia krizės – ar nesuprantate? Jiems reikia krizės, o ne proto. O pajutę, kad yra išmintis kur kas kitokia, nei jų, jie tikrai patirtų proveržį.

Jiems nereikia jokių teigiamų poslinkių, nes jeigu reiktų, jie nekalbėtų kaip užaugę debilūs Lenino anūkai, kurių smegenėles kadaise sutraiškė geležinis Moralinis komunizmo statytojo kodeksas, nors jame buvo kalbama… Atsimenate – ten irgi buvo tik moralė, tik sąžinė…

Taigi, žmonės atėję dirbti savo šaliai, šešioliktais metais po Nepriklausomybės paskelbimo veblena nesąmones, kaip kokie nepilnapročiai: „…o jeigų jie atsigręžtų…“, „…o jeigu jie nuoširdžiai atsigręžtų…“ „…reikalingas proveržis…“ „…ne, tik ne vienoje partijoje su komunistais…“ „…pakirsti korupciją…“ „…politinė valia…“ „politinė moralė…“ …Jie vardan tos „moralės” pasiruošę sekti vienas kitą, skaičiuoti, kiek kas turi nedeklaruotų anūkų, kas už savo pinigus nupirko kokiai mergai automobilį, filmuoti pro langų užuolaidų plyšius… Tik neįtarkite, kad labai jau man gaila to pono Viktoro „merginų“ ar jo pinigų, – man pats tokio filmavimo metodas šlykštus. Tačiau po vakarykščio spektaklio supratau, kad kitaip ir nebus. Nes niekam nereikia kitaip. Aktyviausiai Seimą atstovauja simuliakrai, fantomai ir balsuojančios rankos iš senos V.Žilinskaitės humoreskos. Jie pliurpia ir seilėjasi be jokios konstruktyvios mintelės. Jie net neišklauso, ką kalba kitas. Ar panašu, kad jie suėjo ką nors išsiaškinti? Ne, jie tiesiog nenori išsiskirstyti namučio, nors atrodo, Didžiojo vado sumanymas pradžioje toks ir buvo – priversti ką nors atsistatydinti, šantažuoti, kad Vyriausybę reikia patikrinti Seimo balsavimu, kad Seimą reikia paleisti… Kai tik A.M.Brazauskas išlipo iš posto, išsiskirstyti jie nebenori – nors tie jų pinigai už darbą, kurį turėtų atlikti, tikrai nedideli, bet už nieko nedirbimą – jau šis tas…

Matote, kaip jie sukuria šešėlius ir su jais kariauja. Šešėlis išnyko – apie pergalę rašo laikraščiai ir kalba televizija, tarsi būtų lamėta žūtbūtinė kova su ateiviais… (Beje – ar pastebėjote, kiek daug netvarkingų, neišlygintais rūbais žmonių? Aš taip pat – įjungiu televiziją – Prezidentas kviečia bendram sutarimui, įsijungiu radiją – vėl kviečiama bendram sutarimui, – lygintuvą jau bijau įsijungti… )

Vakar buvo atskleista nauja bendro vardiklio problema… Kažkam labai prireikė bendro vardiklio ( jaučiate, kaip idiotiškai jie šneka, jie net nebegali tiksliai įvardinti, ko trūksta, kad susėdę galėtų pradėti dirbti ir išspręstų nors vieną realią problemą. Jie mykia kažkokiomis sąvokų klišėmis, o mes turime suprasti, ko jiems trūksta?). Atsiprašau? Ko – bendro vardiklio?

Yra! Vadiklis yra! Bendras! Ir dar kaip bendras…

Tarp A.Kubiliaus ir A.Paulausko partijų!

Įtarimas šmėžavo, kad jie gali susibendravardiklinti…

Dabar, kai Paklydęs atomas, tarsi kokiame rutuliukų loterijos žaidime neilgai pasiūbavęs įkrito į laikiną duobutę šalia A.Kubiliaus, pilnai atsivėrė akys! Vardiklis! Bendras vardiklis. Tas bendras vardiklis – tai bendras šeimininkas – kaip jis pasakė, taip ir buvo padaryta…

Bendras vardiklis visada yra bendras šeimininkas arba bendras simuliakras!

Po perversmo, organizuoto prieš Prezidentą Rolando Paksą, A. Paulausko partija buvo kaip suvažinėta katė, tačiau bendras vardiklis liepė, ir A.M. Brazauskas jį ne tik vilkte įvilko, bet ir pasodino į Seimo pirmininko kėdę. Bendram vardikliui taip reikėjo – juk simuliakrų teorijoje A.Paulauskas turėjo iš jos pereiti į Prezidento kėdę. Bendrą vardiklį tada turėjo A.M. Brazauskas, V. Uspasckichas ir A.Paulauskas. Labai labai bendrą, nes prieš tai bendras vardiklis A.Paulauskui liepė įvilkti į Seimą V. Uspasckichą ir padaryti jį kuo… kuo… kuo tik galima.

Dabar A.Paulauską „velka“ A. Kubilius. Negi jie irgi turi bendrą vardiklį.

Palaukit… Čia reikia susigaudyti – taip išeitų, kad visas kvartetas turi bendrą vardiklį? Na, ne… Čia kitas veiksmas. Kitam veiksmui – kitas vardiklis. Šiais postmodernizmo laikais tiek rytai, tiek užjūris vienodai virtualūs ir pasiekiami. Juk ne veltui važiuoji anglų kalbos mokytis į privačią šeimą, – kaip koks mokinukas mainų programoje – būdamas Lietuvos Aukščiausio valdžios organo – Seimo pirmininkas. Tame užjūryje ir pasikeitė bendras vardiklis. Gal net anksčiau – kai jis mokėsi simuliakrinės politikos, prieš kelis metus. Dabar jis tikrai vienodas ir su A.Kubiliumi – kažkam žūt būt reikia, jog Lietuvoje būtų kitos sudėties Seimas arba A. Kubilius taptų Premjeru. Nors trumpam. Kodėl? Todėl, kad kadencijos baigsis, o užduotys liks neįvykdytos, – ne veltui taip skubiai taisomi sugedę kompiuteriai per rinkimus į Prezidento postą. Veltui niekas to nedaro… Bet kas dar liko neparduota?

Štai, jums ir bendras vardiklis…

Amžinai nebeturėsite savo balso, savo nuomonės, savo žodžio ir savo vertės. Simuliakrų laikais dedamas prekės ženklas. Esate kaip kokie žydri džinsai su D and G, ar kaip kokie žydri Armani marškinėliai ant nuogo tautos kūno… Ir dabar visada bus taip ir niekada kitaip nebus. Ir kiekvienas jūsų žingsnis visada bus matomas. Ir negalvokite, kad galima apgauti istoriją. .”..Iš darbų juos pažinsite…”- kažkas pasakė. Jūs niekada nedirbsite tautai, nes esate prekė. Užuot dirbę kitiems, jūs šnekate apie moralę, sąžinę ir kitus nevalgomus dalykus… Jūs niekada nepažinsite – net sapne – idealo ilgesio, niekada nejausite, kokia dvasinė satisfakcija pasiaukojant savo tautai… Nes ta tauta – ne jūsų. Jūs neidentifikuojate savęs su tauta. Nei aukščiausio ešelono komunistai, nei gryniausios prabos patriotai, siekiantys amžinų savo priešininkų kraujo, neidentifikuoja savęs, nei su Tėvyne, nei su tauta – jie identifikuoja save su valdžia.

Simuliakrai! ! !

Juk tai kažką reiškia… Kažkaip tai atsiliepia mums visiems. Tautą laikote mulkiais – vieni keliasdešimt metų laikė save ideologiniais tautos vadais, o kiti – vaduotojais…

Simuliakrai! ! !

Juk to ir siekėte visą laiką – kad pakiltumėte virš masės, kuri amnezijos būklėje kartotų vienų ar kitų lozungus ir spinduliuotų savo gyvybinę energiją į jūsų simuliakrines bedugnes, kurios apetitui niekada nebus galo. Jūs tautą matote kaip jūsų beprotiškus kliedesius atrajojančią masę. Bet masė, kaip viena studentė pasakė, istoriškai neegzistuoja. Jums ir reikia ne valstybės, ne tautos, o masės su virtualiomis smegenimis, kurias valdote absurdo pilstymo automatais, girdote, kaip Chruščiovo laikais geltonu ar rausvu gazuotu vandeniu miestelių turguose, aplinkui zirziant širšėms. Ir masė nebeatseka, kada kurio iš jūsų reikia Rytams, kada Vakarams, kada pragarui. Jūs nieko nesukuriate – jūs apvagiate. (Genialus tas Šaltenis: vagys vaikšto po mūsų namus apsiavę vilnonėmis kojinėmis… Ar kažkaip panašiai).

A.Paulauskas ir A.Sadeckas tikriausiai atėjo į konservatorių “štabą” ir padėjo ant stalo lapą popieriaus su nubraižytais mašrutais, kur ant savo sparnelių turėtų nunešti kregždutės. Bendras vardiklis to nori? – bus įvykdyta! Socialliberalai prašo vidaus reikalų ministro A. Paulauskui ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko posto A.Sadeckui. Bus įvykdyta!

Šventoji Dvasia nekaltai šypsosi ir tyrai žvelgia į ekraną: ”…pirmiausiai reikia sunaikinti korupciją…”

Ohohoho!!!!! Šis vidaus reikalų ministras tai jau tikrai sunaikins korupciją… Kaip vilkas avidėje. Neįmanoma suvokti, konservatorių pasirinkimo. Juk jeigu jie iš tikro norėtų kovoti su korupcija, niekada nedeleguotų į šiuos postus žmonių, ilgamete praktika susijusių su dabartine Lietuvos teisėsaugos ir teisėtvarkos sitema. Yra pasaulyje pavyzdžių, kai šiuos postus užima taikių, humanistinių nuostatų ir profesijų asmenys. Jokių prokurorų, jokių teisėjų, jokių advokatų…

Ir jokių komisarų, nei eks , nei x. Padarykite tai, ir labai greitai pamatysite, kad pakirtote pačią storiausią korupcijos šaknį. Atvirai kalbant, juk ir p. Sadeckui, ir p.Paulauskui pilnai pakaktų kitokio darbo Valstybės labui. Kodėl nepasirūpinus socialiniais reikalais, ar parama šeimai, – juk taip sparčiai mažėja tauta. Kodėl neparuošti efektyvios programos, kad jauni išsilavinę žmonės nepaliktų tėvynės?

***

Ir iš tikro, kodėl, jūs, Artūrai, taip baisiai braunatės į tuos Vidaus reikalus? Kam jums tie kalėjimai? Ar čia kokia genų įtaka? Neįsivaizduoju… Negi jums taip labai svarbi ta narkotikų rinka? Kam kam, o jums tai tikrai neaktualu. Juk jūsų partija nėra investavusi savo partinių pinigų į “daktarų” plantacijose Olandijos šiltnamiuose auginamą marihuaną… Nes jeigu būtų taip, argi dabar sėdėtų H.Daktaras? Fu, kaip šlykščiai meluotų kas nors, taip teigdamas… Tai kam jums tie Vidaus reikalai?… Ir kam Andriui Kubiliui siūlyti būtent jūsų kandidatūrą į šį postą? Negi iš tiesų Seimo nario vaikas – narkodileris, ne kartą turėjęs ryšių su teisėtvarka? Gal tikrai, – kol jis „suaugs į protą“, – jam reikia turėti savo ministrą, jeigu kas… Niekada nepatikėčiau…

Bet iš esmės, labai pritardama antikorupcijos idėjoms ir vis tik manydama, kad Lietuva ne vien tik jūsų ir ne vien jūs atsakote už ją, pasakysiu: pakaktų jau vien atviro H.Daktaro papasakojimo apie stulbinantį trio – A.Paulauską, S.Čepą ir H.Daktarą, kad niekada panašūs postai nebūtų siūlomi šiems žmonėms. Po išspausdintų H.Daktaro knygos ištraukų, atitininkamos tarnybos, kurių Lietuvoje pakankamai, turėjo nedelsiant ištirti, kiek tiesos yra šiuose intriguojančiuose nusikaltėlių boso prisiminimuose. Skaitytojams pasirodė, kad vis tik tiesos gali būti kur kas daugiau, negu parašyta. Kodėl niekas to neištyrė ir jums neteko palikti Seimo pirmininko posto dėl šių įtarimų? Juk čia kur kas didesnis nusikaltimas, negu turėti nedeklaruotą anūkėlę ar dvi menininkes moteris namuose… Kodėl vis tik niekas nekreipė dėmesio į šiuos liudijimus? O gal sakysite, kad nusikaltėlio liudijimai galios neturi? Bet kodėl daugybei žmonių atėmusio gyvybę žmogžudžio, nuteisto iki gyvos galvos, Januškevičiaus liudijimas turėjo pagrindinę įtaką suimant žinomą lenktyninką?.. Negi dar yra ir jūsų bei žmogžudžių bendras vardiklis?

Kodėl, kodėl, kodėl, kodėl tai nebuvo tirta?

Ar ne todėl, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovavo labai principingai atrodantis p. A. Sadeckas? Kas meistriškai ruošia visokius „Vertelkos“ įstatymus? Kas pateikė įstatymo pataisą, kuri dar nesvarstyta, apie tai, kad reikalinga numatyti pusės metų laiko tarpą, per kurį būtų atiduodami valstybei visi nelegalūs ginklai? Tikriausiai šis įstatymas atleistų nuo atsakomybės visus Lietuvos armijos ginklų grobstytojus, perpardavinėtojus, banditų pasaulio ginkluotojus ir kartu – banditus?..

Ar tą padarė ne p. Sadeckas?

Gėdykitės visi, kurie tą žinote ir tylite.Amžina jums gėda. Kuo jūs visi ten taip susiję vienas su kitu? Kodėl poetė, rašytoja, signatarė, kuri ir be jūsų mėšlo kapstymo turi ką rašyti, privalo dabar kuopti jūsų fekalijas, rupūžės jūs? Ir jūs dar svarstote tokias kandidatūras į strateginius valstybės valdymo postus, vietas, kurios yra arba gali būti nusikaltimų arba jų paslėpimo dispečerinėmis?

Ar jūs manote, kad nesate atsakingi? Iš tikro? Nė prieš nieką? Už jokį sužalotą likimą, atimtą gyvybę, kažkieno kančią?

Ar manote, kad žmonės nepradės spjaudyti jūsų einant jums pro šalį? Ar manote, kad kraupių jūsų intrigų kas nors neįvardys labai konkrečiai dar jums esant gyviems? Kaip gyvens jūsų vaikai šalyje, kurią jūs pavertėte nuopolio zona?

Patikinu jus, prisiekiu – tikrai atsakysite! Savo ir savo vaikų likimais! Atsakysite tikrai.

***

O Prezidentas džiaugiasi kaip kūdikis, kad pavyko susodinti kairę ir dešinę vienam pokalbiui… Pokalbiui dėl šių postų pasidalijimo?.. Ką jis turi galvoje?

Jūsų Ekselencija, eikite geriau į pensiją, nes niekada taip laviruodamas tarp Rytų, Vakarų, Ukrainos ir Baltarusijos, nesuvaldysite šitos gaujos, kuri siautėja jau šešiolika metų, – greičiau jos būsite suvaldytas.

Jiems suvaldyti reikia ne idealisto ir teoretiko, o išminties, valios jėgos, drąsos, pasiaukojimo ir pasiryžimo. Ir rinkimų, kuriuose nesugenda kompiuteriai. Šių dienų bendrieji vardikliai visiems seniai aiškūs.

Tiesa, susibendravardiklinti nenori socialdemokratai…

Gerai daro.

Ši diena yra dar vienas atskaitos taškas, nuo kurio galima būtų pradėti skaičiuoti įvykius teigiamon pusėn. Reikia tik, kad prabiltų Seimo žuvys. Ne per televiziją. Kad ten, viduje, išdrįstų vienas kitam pasakyti: „Prisidirbai ir pasitrauk“…

Reikia, kad ministrų postai nebebūtų dalijami partijoms, o kad visos partijos vieningai suprastų, koks ministras turi išlikti stabilus per visus partinius „proveržius“. Jei esate patriotai, turite suprasti, kad kompetencija visada valstybės valdyme aukščiau už partinę priklausomybę. Jei to nesuprantate, esate iškamšos, prisiklijavę partinį lipduką.

Ponas, daktare, ministre, Juozai Olekai, visi žino, kad socialdemokratinės idėjos visada buvo naudingos vidurinei visuomenės klasei, kurios šiuo metu Lietuvoje dar nėra. Komunistų ženklu nors jus ir tebeženklina ilgametis jų lyderis, buvęs TSKP CK sekretorius, neturėkite kompleksų dėl to. Išlaikykite vyrišką orumą, žmogišką padorumą ir toliau demonstruokite gerą valią ir blaivų protą būdami atviri visiems, kas ateina dirbti pagal konstruktyvią programą. Kokie spektakliai bebūtų tautai rodomi, taip, kaip nustebino A.Kubiliaus ir A. Paulausko duetas, labiau niekas nebenustebins. Ko gero čia dar vienos mįslės įminimas – kažkas sieja tas dvi iš pažiūros skirtingas kokybes nuo senų laikų.

Bet Evoliucija – toks procesas, kuris leidžia žmogui augti ir keistis. Jeigu jau Saulius tapo Pauliumi pakeliui į Damaską, tai gal ir savi buvę komunistai, kurių jūsų partijoje yra ne daugiau nei kitose, neišduos visuomenei palankių socialdemokratijos principų kelyje į tikrą ir laisvą mūsų ir mūsų vaikų ateitį.

Didelis niekada nenori pasirodyti, koks jis didelis, nes ir taip matosi, o mažas amžinai trokšta būti karžygiu. Tačiau karžygiu be karo nebūnama.Todėl jis nuolatos kurstomas. Net per televizijos spektaklius „Ar reikia konservatoriams jungtis su socialdemokratais?“

Nereikia – šį kartą sušuko tūkstantis šeši šimtai žmonių, simuliuojantys tautą. Reikia proveržio – šauktukas…

Bus, bičiuliai, ir proveržis. Tikrai bus. Tik nešiokitės su savimi apatinio trikotažo komplektą. Ir paruoškite hermetiškas talpas sumesti seniems…

Paskutinio simuliakro pavadinimas – Proveržis.

Proveržis veržiasi, pasiklydęs atomas blaškosi ir nenurims, kol neprisiklijuos prie ko nors, ką paskui būtu galima išduoti, kažkas labai neaiškaus tvyro apsimetęs Šventa Dvasia, o Viktoras Muntianas šiame fone atrodo, kaip žemdirbys, kuriam įgimtas instinktas liepia arti žemę, o arkliai padvėsę…

Bet…

Bet argi nėra Lietuvoje žmonių, vyrų – turtingų, protingų, išsilavinusių, gerai išmanančių savo darbą, nebijančių kokio nors laikraščio sufabrikuoto kompromato, kurie pasitiki savimi, savo žiniomis, savo moralinių nuostatų pozityvumu? Nejaugi nebėra Lietuvoje gyvų, tikrų veikiančių lietuvių? Be D. Kuolio, L. Donskio ir R.Sakadolskio, kurie kuria dar vieną simuliakrą. O tokių, kurie gali išeiti su iššūkiu. Po galais – jei jaučiate, kad esate tokie, turėkite galų gale ambicijų – paimkite ir pareikškite, kad norite ir galite, kad esate pasiruošę nesavanaudiškai dirbti tam, kad Lietuvą mūsų vaikai matytų kitokią, negu ją mato dabar.Kad galite Tėvynę sukurti tokią, kuri trauks visus išskridusius sugrįžti ir atiduoti jai savo jėgas, žinias, gyvenimą. Kad galite mūsų kraštą pakeisti kitokiu, negu jį padarė seni saugumiečiai- GRUšnikai, KGBšnikai, CŽVšnikai, žydrieji ir raudonieji, girtuokliai, žmonų mušėjai, vaikų tvirkintojai, nusikaltimų užsakytojai, kurupcijos katilo maišytojai ir sergėtojai, Tėvynės priesaikai nusižengę Seimų nariai, kišeniniai teisėjai, prokurorai, advokatai, antstoliai ir besmegeniai banditai, kurie yra tik duoklių mokėtojai tikrajai mafijai. Lietuvai nereikia gausių ideologinių partijų – Lietuvai reikia sąjungos, kuri krikščioniškos kultūros, vertybių pagrindu jungtų sąžiningus žmones kilniam darbui ir gyvenimui. Reikia išmintingų ir garbingų vadovų, kurie sugebėtų užtikrinti piliečiui sąžiningo ir švaraus gyvenimo galimybę.

Kol Seime tiek daug tokių kvailų, arogantiškų, pasipūtusių, savanaudiškų, nekultūringų žmonių, visos tvarką palaikančios institucijos yra paraližuojamos, nedirba to, ką turi dirbti, arba dirba ne tą, ką privalo. Pasirodykite, gabūs, talentingi ir svarbiausia – atsakingi. Pajutusios naują tautos mentaliteto judesį, prabils Seimo žuvys, ir dalis Seimo bus jūsų bendrininkai. Jus palaikys didžioji tautos dalis, išskyrus tuos tūkstanti šešis šimtus. Atsiraskite ir užbaikite šį simuliakrų spektaklį. Tegul naujausias simuliakras, kurio vardas Proveržis, būna paskutinis.

Žinau, Šventoji Dvasia šypsodamasi švelniai purtys galvą – ne ne ne…

Kur dėsis Paklydęs atomas?

2006 06 08

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!