Pieno rinkos kare – jokių pokyčių

0
7
- Reklama -

Iš visuotinio žemdirbių suvažiavimo. Nuotr. R.Balsio

Birželį Lietuvos Respublikos Seimas balsavo dėl Ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną bei prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo ir tuo klausimu priėmė įstatymą.

Pieno rinką reguliuojantis įstatymas sukėlė nemažai diskusijų tarp pačių politikų, perdirbėjų ir pieno gamintojų, o taip pat pasiekė ir Europos parlamentą. Nuomonės išsiskyrė, nors viešoje erdvėje pasigirdo teiginių, jog matyti kai kurie tarpusavio atšilimai, ir tai leidžia daryti prielaidą, kad iš esmės niekas nepasikeitė.

Pasaulinis pienininkystės kongresas, įvykęs Vilniuje, teikė vilčių, kad bus rasti galimi sprendimai pieno krizei lokalizuoti. Deja, kongresas pasibaigė, išsiskirstė jo dalyviai, o pienininkystės sektoriuje liko senos problemos.

Netrukus iš Marijampolės pienininkų atskriejo žinia, kad pasaulinio kongreso metu mažumėlę pakilusios kainos atskiriems pieno gaminiams, kaip grietinėlei ar pieno milteliams, šiandien vėl smuko iki kritinių ribų. Šią informaciją patvirtino ir Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas.

Daug buvo diskutuota, analizuota, o Konkurencijos taryba atliko pieno ir pieno produktų sektoriaus rinkos tyrimą.

Naujasis pieno rinkos reguliavimo įstatymas supirkėjus įpareigoja supirkti visą pieno kiekį pagal pirkimo-pardavimo sutartis, o leistinas nukrypimas gali būti iki 10 proc. Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra privalės svarstyti kiekvieną pieno pirkimo-pardavimo sutartį, jei supirkimo kaina būtų mažinama daugiau nei 3 proc., o Maisto ir veterinarijos tarnyba stebės, ar ant perdirbimo įmonių produkcijos nurodoma pieno kilmės šalis. Toks reikalavimas įsigaliotų nuo 2016 m. sausio mėnesio.

Seimo Kaimo reikalų komitetas dar vasarą svarstė ir pritarė patobulintam Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektui. Įstatymas, kuris reguliuoja pieno kainas, iš esmės inicijuotas pačių ūkininkų.

Pagrindinis tuo laiku ūkininkų prašymas buvo, kad pieno perdirbimo bendrovės ar kooperatyvai, kurie perka pieną ne iš Lietuvos pieno žaliavos gamintojų, o įsiveža iš kitų valstybių, negalėtų dalyvauti Europos Sąjungos finansuojamose programose.

Atrodytų, pasiūlymas – logiškas ir racionalus. Svarus argumentas, pažabojantis kai kurių perdirbėjų apetitą, nes tokie supirkėjai remia kitų valstybių žaliavinio pieno gamintojus, o ne Lietuvos ūkininką.

Informacijos slėpimas – įprastas reiškinys, o jei tai galima dar pridengti įmonių komercine paslaptimi, neabejotinai bus pasinaudota. Šiuo atveju taip ir įvyko, ir tik Lietuvos ūkininkų sąjungos bei Žemės ūkio rūmų darbuotojų pastangomis pavyko išsiaiškinti, kokiomis kainomis mūsų perdirbėjai ar kooperatyvai perka pieną Latvijoje ir Lenkijoje.

„Lietuvos perdirbėjai už lenkišką pieną moka žymiai didesnę kainą nei už lietuvišką! Ką tai sako apie mūsų verslo partnerius?“ – neslėpdamas nuostabos klausia Jonas Vilionis.

Rugpjūčio mėnesio pabaigopje Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Saulius Bucevičius sukvietė neeilinį posėdį dėl situacijos pieno sektoriuje. Posėdyje analizuotos ir svarstytos Konkurencijos tarybos atlikto Pieno ir pieno produktų rinkos tyrimo išvados.

Vertinant Seimo pavasario sesijoje priimto Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, įstatymo įgyvendinimo eigą, nustatyta, kad pieno gamintojų efektyvumą galėtų paskatinti jų derybinės galios didinimas, o tam reikia padidinti parduodamo pieno kiekius. Veiksmingiausias būdas padidinti pieno kiekius – burtis į stambius kooperatyvus arba gamintojų organizacijas ir taip užsitikrinti ilgalaikes sutartis, sustiprinti pieno gamintojų atsparumą rinkos svyravimams bei padidinti eksporto galimybes.

„Pagrindinis perdirbėjų ir kooperatyvų, superkančių pieną, argumentuotas motyvas – lietuviškas pienas yra blogos kokybės. Su tokia traktuote galima sutikti, jei kalbame apie smulkius pieno gamintojus, – teigė Lietuvos ūkininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkas V. Rakickas. – Mažesniuose ūkiuose yra sudėtingiau įdiegti kokybę kontroliuojančias technologijas. Bet didieji pienininkai garantuoja kokybę –ūkiai modernizuoti, prieš melžimą patikrinama kiekviena karvė, taigi ir kokybė yra maksimaliai kontroliuojama.“

Rinkos tyrimo metu nustatyta, kad kooperatyvams taikomos vidutinės pieno supirkimo kainos viršija ūkininkams ir šeimos ūkiams taikomas kainas, pirmiausiai – dėl didesnių kooperatyvų disponuojamų žalio pieno kiekių. Tai, kad žalias pienas iš žemės ūkio bendrovių ir įmonių kartais yra perkamas brangiau nei iš kooperatyvų, lemia pieno kiekis, jo kokybė, o taip pat tiekėjų lojalumas bei tiekimo pastovumas.

Konkurencijos tarybos ekspertai taip pat tyrė priežastis, kodėl žalio pieno kainos sumažėjo daugiau nei pieno produktų kainos, ir nustatė, kad žalio pieno dalis visoje pieno produkto kainos struktūroje užima apie 50 proc. Tai reiškia, kad, sumažėjus žaliavos kainai, negalima tikėtis vienodo procentinio pieno produkto kainos sumažėjimo, kadangi perdirbėjai susiduria ne tik su žaliavos pirkimo, bet ir su kitais, dažnai ilgalaikiais, veiklos kaštais, o Lietuvos žalio pieno supirkimo kainos iš esmės atitinka pasaulines pieno produktų kainų tendencijas.

Tokias išvadas pateikė ir Pasaulinis pienininkystės kongresas, atkreipdamas dėmesį dėl ilgalaikių sutarčių galimybės būtinumo.

Taigi, atsižvelgdama į rinkos tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Konkurencijos taryba savo išvadose siūlo:

– Žemės ūkio ministerijai, Žemės ūkio rūmams bei kitoms organizacijoms, atsakingoms už Pieno paketo įgyvendinimą, padidinti informacijos sklaidą rinkoje ir šviesti rinkos dalyvius apie gamintojų organizacijų steigimo naudą ir galimybes;

– numatyti apsaugos ir kontrolės mechanizmus, kurie užtikrintų, kad paramą gaunantys kooperatyvai būtų steigiami realios narystės pagrindu, o į tokius kooperatyvus žalią pieną tiekiantiems pieno gamintojams būtų užtikrinta maksimali nauda;

– didinti minimalų Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatyme numatytą narių skaičių, reikalingą kooperatyvui įsteigti, ir (arba) numatyti, kokia dalis bendro superkamo žalio pieno privalo būti supirkta iš kooperatyvo narių;

– Pieno supirkimo taisyklėse, kuriose numatyta rekomenduojama pieno pirkimo-pardavimo sutarčių forma, ir (arba) kituose aktualiuose teisės aktuose įtvirtinti minimalią pieno pirkimo-pardavimo sutarčių trukmę ir taip padidinti visų rinkos dalyvių lojalumą ir veiklos efektyvumą;

– sutartyse numatyti formulę, pagal kurią būtų apskaičiuojamos pieno supirkimo kainos – tai suteiktų aiškumo kainų nustatymo procesui. Formulę sutarties šalys turėtų suderinti kiekvienos sutarties atveju atskirai.

Kokie bebūtų priimami deklaratyvūs nutarimai, įstatymai ar poįstatyminiai aktai, reikalinga protinga ir pasverta rinkodara, suvokimas ir žinios, kurios leistų ne tik stambiam ūkininkui, bet ir smulkiam siekti pelningumo ir gauti sunkiu darbu uždirbamas pajamas.

Rimas Špėlis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą