Dar neseniai mašinos be vairuotojų atrodė tik Holivudo filmų fikcija, tačiau jau dabar Kalifornija ir dar kelios JAV valstijos keičia savo kelių eismo taisykles pritaikydamos jas visiško autopiloto mašinos. Esant tokiam progresui kyla klausimas – kas bus su milijonais žmonių, kurie dirba vairuotojais? Tai tik vienas iš didžiųjų pasikeitimų leidžiančių numanyti, jog jau gana greitai robotai ir dirbtinis intelektas leis pakeisti daugelį darbo sričių. Tema atrodo nusibodusi, tačiau kažkodėl vis dar sulaukianti mažai politikų dėmesio.
Tai kokia didelė šių technologijų svarba patvirtina ir šių metų vasarą sakyta JAV iždo atstovo L. Summer kalba. Šis teigė, jog pagrindinė JAV laukianti problema bus ne didėjant skola ar konkuravimas su Kinija, o darbo rinkos transformacija, kurią teks išgyventi dėl kompiuterinių technologijų. Tačiau ar kuri nors vyriausybė rimtai ruošiasi tokiems pokyčiams? Labai abejotina.
Informatikos mokslininkas Moshe Verdi spėja, kad per artimiausius 25 metus neliks visų specialybių, susijusių su mechaniniu darbu. „Vairuojantys žmonės atrodys keistai, kaip dabar mieste atrodo arkliai ir vežimai‘, – gana drąsiai teigia Hiustono universiteto mokslininkas. Tuo pačiu M. Verdi užduoda šiurpinantį klausimą: ar ekonomika sugebės prisitaikyti, kuomet per 50 proc. žmonijos liks be darbo? O štai Martinas Fordas savo knygoje „Šviesa tunelio gale“ prognozuoja, jog šimtmečio pabaigoje bedarbiais bus 75 proc. žmonijos.
Associated Press tyrimas parodė, jog per pastaruosius penkerius metus 20 tyrime dalyvavusių šalių darbo neteko milijonas vidurinės klasės, vidutinių sugebėjimų darbuotojų. Darbo praradimas dažniau siejamas su globaline krize, tačiau neaišku, ar ją įveikus darbo vietų padidės, ar dėka technologinio pagerėjimo šios darbo vietos prarastos amžiams. Vieningo atsakymo nėra, specialistai spėlioja ir ginčijasi tarpusavyje.
Galima pažvelgti į istoriją. Kiekvieną kartą, kai išrandama kažkas ypač reikšmingo dalis darbuotojų praranda darbą. Taip nutiko ir amžiuje išradus garo variklius ir kiek vėliau kuomet buvo atrastas telegrafas bei telefonas. Tačiau visais atvejais naujas verslas ne tik sugebėdavo atstatyti padėti, tačiau ir sukurti dar daugiau darbo vietų. Anuomet automobiliai pakeitė įprastinius vadėliotojus, tačiau daugumai tokie pokyčiai buvo tik į naudą. Ekonomikos Nobelio premijos laureatas Joseph Stiglitz tai pat patvirtina: „tai visuomet buvo tiesa, technologijos naikina darbus, tačiau kartu ir kuria juos“. Visgi jis pritaria, jog tokie pokyčiai priveda prie kataklizmų kaip antai 1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija.
Ir vis vien besitęsianti kompiuterijos pažanga verčia ekonomistus permąstyti šią išmintį. Ar toks pats ekonomikos persitvarkymas įvyks ir tada, kai į rinką ateis žmogaus protui beveik prilygstančios mašinos? Juk pirmąkart susiduriama su galimybe pakeisti žmogaus protą. Tai ne tas pats, kas pakeisti fabriko darbuotoją staklėmis.
Tačiau ankstyvame aštuntame dešimtmetyje taip pat buvo mąstoma, jog per ateinančius du dešimtmečius mašinos visiškai eliminuos darbuotojus, kurių darbas pagrįstas raumenimis, o pastarieji turės ieškotis labiau kvalifikuoto darbo. Dabar galima sakyti, jog i viziją neišsipildė, nepaisant to, jog daugelyje sričių buvo pereinama prie mechanizacijos. Šiuolaikiniame pasaulyje vis dar reikia daugybės paprastų darbininkų, nes robotai pernelyg nerangūs jos išvalytų kambarius vietoj kambarinių ar nudažytų namus vietoj dažytojų.
Visgi bet koks reikšmingesnis perėjimas prie technologijų iškeičiant žmogų į jas būna traumuojantis. Kai kurie ekonomistai tikina, jog XX a. pradžioje milžiniškais žingsniais pradėjusi judėti technologinė pažanga buvo išgyventa tik I ir II pasaulinio karo dėka. Daugelio rankų darbas, ypač tradiciniai ūkiai tapo nebereikalingi ir tik masinis persiginklavimas bei karo pramonė padėjo performuoti valstybių ekonomikas.
Ekonomistas P. Linbertas pritaria manantiems, jog kompiuterinė pažanga bus skaudesnė už visas kitas praeityje įvykusias inovacijas. Skirtingai nei garo mašinos, automobiliai ar telegrafai – jie paveikdavo tik atskiras ūkio šakas. O štai dirbtinis intelektas pasieks visą verslą.
Technologijos kuria darbo vietas tik jauniems ir prisitaikyti gebantiems žmonėms. Štai per pastaruosius 5 metus telefonų pramonė sukūrė per 290 000 darbo vietų dirbantiems su programėlėmis. Taigi daug kas priklauso nuo amžiaus. Technologijos beveik nesuteiks šansų 55 metų amžiaus žmogui, tačiau dabartiniam 12-mečiui tai gali būti šviesi ateitis.
J. Stiglitz pritaria, jog nors ir kurdama naujas darbo vietas pažanga įkalina daugelį senos technologijos darbuotojų, kurie neturi finansinių galimybių persikvalifikuoti. Todėl tuo turi rūpintis valstybe ir šis perkvalifikavimo procesas turi būti masiškas, prieinamas visiems. Tikėtina, jog technologinė pažanga dar labiau padidins prarają tarp turtingųjų ir žemųjų sluoksnių, t.y. dar labiau skirsis užmokestis žmonių, kurie dirbs intelektinį, ir tų kurie dirbs mechaninį darbą.
Visomis šiomis prognozėmis ekonomistai nesistengia išgąsdinti paprastų darbininkų. Labiausiai jie nori atkreipti valstybių vadovų dėmesį, jog pastarieji ruoštųsi ir ruoštų savo gyventojus pokyčiams. O tam reikia iš esmės pertvarkyti švietimo sistemą. Tačiau daugelis vadovų žiūri į tai pro pirštus laikydamos prognozes fantastinių filmų scenarijais.
Vienas iš darbo rinkos transformacijos pavyzdžių – didžiausia automobilių gamintoja General Motors. Ši kompanija teturi ketvirtadalį darbuotojų lyginant su 7-tu dešimtmečiu, tačiau gamina daugiu automobilių nei bet kada. Tokius pokyčius sunkiai kompensuoja ir technologijų sektorius. Žinoma, jog tokiose IT gigantėse kaip Google ar Facebook dirba tūkstančiai žmonių, tačiau atrodo, jog to nebepakanka.
Pabaigai itin tinkama Walterio Reuther 1958 metais pasakyta mintis. Tuometinis Ford Motor vadovas buvo paklaustas, ar nepergyvena dėl darbuotojų netenkančių darbo automatizavus gamybą. W. Reutheris atsakė: „Vienintelė man šovusi mintis – kaip mes parduosime automobilius šioms mašinoms?‘.
Parengta pagal užsienio spaudą.
