A.Butkevičius: Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą

29
0
- Reklama -

Audrius Butkevičius

Ekonomikos griūtis metė pasaulio ir Lietuvos politinėms sistemoms iššūkį, kokio nebuvo nuo didžiųjų 19-20 šimtmečio revoliucijų laikų. Tai ne vien ekonominė, bet ir politinio pasitikėjimo krizė!

Nusikalstama finansinė afera, šiandien vis dar vadinama „ekonomine krize“ įvyko todėl, kad valstybės pareigūnai sąmoningai nekontroliavo finansinių grupuočių veiklos, patys dalyvavo turto perdalinimo Europoje ir pasaulyje operacijose. Tai politinės korupcijos, o ne „savaiminių" ekonominių procesų išdava.

Apie padėtį Lietuvoje

Lietuvoje klasikinis valdžios ir finansinio kapitalo susiliejimas sukūrė tipišką oligarchinę valdžios struktūrą: politinių partijų, atskirų politikų neteisėtai gautos per privatizaciją lėšos ir verslininkų pinigai investuoti tose pačiose verslo įmonėse tapo pagrindu atsirasti monopoliams ir suvienijo skirtingų pakraipų politikus į vieną klaną. Šiandien visos didesnės partijos yra suinteresuotos esamos padėties išsaugojimo, nes tai joms atstovaujančių asmenų gerovės ir valdžios išlaikymo klausimas. Monopolistams priklausanti žiniasklaida (ketvirtoji valdžia) ir politinės korupcijos sunaikinta teisminė sistema (trečioji valdžia) bei valstybės kontrolės institucijų parsidavimas monopolistų ir politikų klanui sunaikino ekonomikos augimui būtinas lygias galimybes verslui. Valdžiai pradėjus naudoti specialiąsias tarnybas prieš politinius oponentus bei riboti visuomenės teises gauti objektyvią ir visapusišką informaciją, politinis demokratinis procesas tapo neįmanomu.

Sausio 16 dieną valdžia pirmą kartą panaudojo smurtą ir ginkluotą jėgą prieš protestuojančius savo šalies piliečius. Prasidėjo teismų procesai prieš profsąjungų lyderius. Politiniai aktoriai, vaidindami, kad vaidina demokratiją vis dar kalba apie demokratinius rinkimus. Lietuvos žmonėms ir vėl „plaunami smegenys“ pateikiant eilinę prezidentinę visuomenės gelbėjimo versiją.

Ar vėl svetimų polittechnologų produktą „pirksime" už realybę. „Uodega vizgins šunį“, o mes plosime katučių?

Jokia valdžia nėra Dievo duota. Pasaka apie gerą karalių, kuris ateis ir išspręs mūsų problemas, yra pati pavojingiausia iš visų melų, kuriuos mums seka prieš miegą valdžią turintieji. Žmonės privalo žinoti, jog tik aktyviai dalyvaudami politikoje, tik nuolat, visur kontroliuodami valdžią, mes pasieksime tai, kad valdžia pradės dirbti tautai ir padėtis pasikeis.

Kodėl taip atsitiko?

Atsakau: todėl, kad Lietuvos žmonės atsisakė savo konstitucinių suvereno teisių ir leido politinio-finansinio klano jėgoms užgrobti valdžią šalyje. Todėl, kad mes atsisakėme kovoti už savo teises ir laisves, ma­nydami, kad tai „kažkieno kito reikalas“. Todėl, kad nė viena politinė jėga nesiėmė atsakomybės organizuoti pilietinio pasipriešinimo valstybės naikinimui. Šiam abejingumo jausmui suformuoti visokeriopai talkino valdžią turintieji, skatindami emigraciją ir papirkinėdami organizuotų grupių lyderius. Todėl šiandien mes ant valstybinio ban­kroto slenksčio.

Apie pasirinkimo galimybę

Mums mestas iššūkis ir mums rinktis. Mes vis dar galime ramiai tupėti, retkarčiais pakritikuodami „valdžiukę" tarpusavy, arba dalyvaudami humoristinėse laidose, kuriose mums leidžia pasireikšti žiniasklaidos šeimininkai tuo patvirtindami, kad su žodžio laisve Lietuvoje „viskas tvarkoje“. Mes galime toliau bijotis, kad klanas mus vadins „marginalais" , „ekstremistais" ir vien todėl privalome elgtis, kaip „geri berniukai". Taigi galime vaidinti, kad vaidiname demokratiją, kartu su „konservatoriais", „socialdemokratais", „tvarkiečiais" ir „darbiečiais" ar visokio plauko liberalais ir saviškiais "frontiečiais". Tik kuriam galui mums to reikia?

Atėjo ir asmeninio pasirinkimo metas. Kelias, kuriuo siūlome eiti, reikalauja kasdienio darbo ir yra pavojingas. Mes kėsinamės ne į gabalą valdžios, kuria „klanas", gal ir pasidalintų ar jų pinigus. Mes užsimojome prieš pačią klano esmę: atimsim galimybę lobti visuomenės sąskaita. Neleisim sunaikinti prigimtinių tautos galių gyventi geriau, patiems kurti savo valstybę ir ateitį. Tai pavojinga. Klanas ginsis. Mes atakuosim taip, kaip 1990 m., kai atstatinėjome savo valstybingumą. Todėl kiekvienas turi priimti pasirinkimą, ar jis eis kartu.

Apie konfliktą

Manau, kad nieko nėra kvailesnio politikoje, kaip lošti pagal tau primestas, prieš tave parašytas taisykles, būti viešai apgaudinėjamam ir dar nuolankiai šypsotis, kad tavęs neužgauliotų politinis oponentas. Svetimas taisykles būtina laužyti. Būtina primesti oponentui savo kovos principus, priversti jį kovoti ten ir tada, kai mums patogu, mūsų pasirinktais ginklais. Neleistina ignoruoti konflikto, kuris ir taip jau vyksta. Privalome atsisukti į priešininką veidu, pasirinkti atakos kryptį, atakuoti ir nugalėti.

Dideliais pinigais pagalba suformavęs samdomą partinę infrastruktūrą, išstatęs savo „politinio pasitikėjimo pareigūnus" visose įmanomose valstybės aparato vietose, valdydamas žiniasklaida, kartu ir valstybinius radiją ir televiziją taip pat, šantažuodamas darbininkus atleidimo iš darbo pavojumi, valdydamas politinį ir administracinį resursą (politinių įvykių kūrimą) priešininkas nepalyginamai stipresnis.

Todėl esame pasmerkti pralaimėjimui, jeigu naudosime tik tai, ką mums „leidžia" oponentas. Pralaimėsime, net jei prasiveršime į priešo kontroliuojamas televizijas, nes mūsų žodžius iškraipys, užsiundys nu­sipirktais ekspertais, kurie moksliais veidais įrodinės, kad parduoti savo gamyklas (Mažeikių nafta) dar primokant pirkėjui yra „gerai".

Turime atakuoti priešininką ten, kur jis nesitiki, yra silpnesnis, savo politiniuose užmojuose eiti kur kas toliau, nei priešininkas norėtų apsiriboti.

Vienintelė jėga kurią mes valdome geriau nei priešas, tai žmonių nepasitenkinimas valdžios apgaule ir noras apginti save nuo jos teroro. Tai verslininkų noras turėti vienodas galimybes versle, tai smulkių ir vidutinių verslininkų kova su juos naikinančiais monopolistais, tai žemdirbių noras išsaugoti Lietuvos rinką savo produkcijai, grąžinti jai nacionalinio prioriteto pozicijas. Tai darbininkų noras gauti europinį atlyginimą gyvenant Europos Sąjungoje… Žodžiu, mūsų jėga tai visas nepasitenkinimas, susikaupęs žmonėse per dvidešimt pastarųjų apgaulės metų.

Kaip tai padaryti?

Gerų valdžių nebūna. Kuo valdžia didesnė, kuo ji mažiau kontroliuojama, tuo ji labiau tvirkina! Valdžia privalo nuolat jausti žmonių karštą alsavimą į savo pakaušį. Tik tuomet jie, esantys valdžioje, sugebės pasakyti sau: „Stop, ką aš darau?" Bet šiandien mus valdo tokie padarai, kuriuos gali motyvuoti tik baimė. Pamenate, kuo pavirto A.Kubiliaus Vyriausybės naktiniai sprendimai dėl smulkaus verslo apmokestinimo, vos tik prie Parlamento susirinko nepatenkinti žmonės? Akimirksniu viskas, dėl ko konservatoriai mušėsi j krūtinę šaukdami, kad gelbėja ekonomiką, buvo pripažinta „klaida" ir atšaukta! Jeigu valdžios sprendimų pagrįstumas gali būti paneigtas mitingu – tai rodo, kad šie sprendimai neturi jokio tvirto pagrindo.

Todėl privalome išmokyti žmones nesmurtinio protesto akcijų technikos, planuoti ir įgyvendinti pilietinio nepaklusnumo operacijas ir pasiekti konkrečių politinių pokyčių jų pagalba. Atsakykite patys sau: ar A.Kubiliaus Vyriausybė būtų taip greitai atšaukusi absurdiškus įstatymus, jei ne aktyvi žmonių pozicija sausio 16 d. mitingo metu? Svarbu žinoti, kad visa tai galima pasiekti ir be akmenų mėtymo.

Bet kuri valdžia remiasi keletu savo galios šaltinių, kuriuos praradusi ji sunyksta, kaip pernykštis sniegas. Mūsų tikslas – kontroliuoti šiuos šaltinius. Įvardinsiu juos:

1. Valdančiųjų pretenzijų į valdžią teisėtumas.

Jeigu valdžia nėra „iš Dievo", tai ji teisėta tik tada, kai dirba žmonių ir valstybės labui, prisilaiko Įstatymų… Parodyti, kad šiandienė valdžia, nesvarbu municipalinė ar vyriausybė apgaudinėja žmones, yra pirmaeilis uždavinys. Pavyzdžių tam daugiau nei reikia. Praradusi pasitikėjimą valdžia neturi teisės valdyti žmonių. Tai pretekstas protesto akcijoms.

2. Visuomenės ir jos organizuotų grupių pasiruošimas bendradarbiauti su valdžia, jai paklusti.

Kiekvienoje atskiroje teritorijoje: rajonuose, apskrityse veikia organizuotos visuomenės grupės. Kaip taisyklė, tai patys aktyviausi, or­ganizuočiausi žmonės. Mes privalome kreiptis į juos, išaiškinti, kad valdžiai privalu paklusti tol, kol ji laikosi įstatymų. Pradžiai įtraukime šias organizacijas į ruošiamus mitingus, streikus… Tačiau visi žinokime šias organizacijas, žinokime jų lyderių vardus.

3. Specialistų parama ir sutikimas bendradarbiauti.

Kiekviena valdžia yra priklausoma nuo savo biurokratinio aparato. Dažnai tai geri specialistai, esantys valdžios leistos politinės korupcijos įkaitais. Būtina išaiškinti šiems žmonėms, kad nusikalstamų politinių intrigų įgyvendinimas jų rankomis kenkia, visuomenei. Būtina pabandyti juos patraukti į savo pusę, tačiau taip pat būtina žinoti, kad yra politinių kolaborantų pasmerkimo technikos, o taip pat galimybė neįleisti jų į darbo vietas, siekiant apsaugoti viešą interesą. Taip, kaip neįleidžiam streiklaužių.

4. Materialiniai ištekliai.

Labai dažnai valdžią turintys jais naudojasi, kaip savais. Pinigai pavagiami iš visuomenės per visokias absurdiškas akcijas, kurių gerais pavyzdžiais tapo LEO LT, ar "vamzdinių skulptūrų" Vilniuje pirkinėjimas. Neabejoju, kad nemaža dalis tokiu būdu išplautų pinigų panaudojami rinkimuose bei nusėda valdžiukės vyrų kišenėse. Būtina kontroliuoti kiekvieną tokį viešų lėšų vogimo atvejį ne tik iš etinių pozicijų, bet ir atimant iš priešo galimybę ginkluotis.

5. Represijos, sankcijos, kaip valdžios galios išteklius.

Pirmasis tikras požymis, kad valdžiai ateina galas yra sankcijų (teismai, administracinės nuobaudos, atleidimų iš darbo naudojimas) bei neadekvačių situacijai represijų panaudojimas. Lietuvoje tai jau vyksta. Būtina žinoti: represijos ir sankcijos efektyvios tol, kol jų bijomasi. Štai kodėl, dar devynioliktame šimtmetyje himno autorius mus kvietė: „Lietuviai, nebijokime turmos!" Kita vertus būtina pradėti derybas su represinio aparato darbuotojais. Policija irgi nori streikuoti. Eikime kartu.

6. Ideologiniai ištekliai.

Hansas Selje rašė: „Žmogus patiria didžiausią stresą, kai nebeturi, kuo tikėti". Ilgą laiką Lietuvos visuomenė buvo maitinama šūkiais „mes einame į NATO", „mes einame į Europos Sąjungą". Šiandien mes ten jau atėjome ir galų gale, mūsų sąjungininkų sukeltos krizės metu girdime: „kiekvienas privalo gelbėtis pats arba už gelbėjimą susimokėti imdamas paskolą, kurios neišsimokės net anūkai. Atėjo iliuzijų ir de­magogijos pabaiga.

Todėl šiandien ne tik politinio pasitikėjimo bet ir ideologinė krizė!

Kontroliuokime šiuos šaltinius ir mes kontroliuosime valdžią taip pat!

Apie politinius tikslus

Mes privalome pasiekti, kad į valstybės ir visuomenės rankas būtų grąžintos strateginės sritys, užtikrinančios visuomenei išgyvenimo galimybes. Valstybė privalo visiškai kontroliuoti energetikos sektorių. Mes privalome turėti Valstybinį komercinį banką. Mes privalome demonopolizuoti Lietuvos ekonomiką bet kuria kaina. Mes privalome kontroliuoti Lietuvoje uždirbto kapitalo išvežimą iš šalies, vykdomą užsie­nio bankų. Mes privalome kontroliuoti užsienio investicijas, neleisdami joms sužlugdyti nacionalinio gamintojo, nes ne kiekviena užsienio investicija yra gėris. Mes privalome sumažinti visuomeniniais pinigais išlaikomą klerkų aparatą, atsisakyti ambicingų ir nepagristų projektų, neleisti vykdyti nepagrįstų pirkimų. Mes privalome būti savimi.

Apie šio susirinkimo prie Parlamento kovo 11d. prasmę

Tegu klanas pamato, kiek daug jėgos slypi susikaupime ir tyloje. Mes mokame būti drausmingi. Mums nesunku patylėti, tylėjus devyniolika metų. Ši tyla – tai pasiryžimo ir disciplinos ženklas. Prieš audrą.

2009 m. kovo 10 d.          

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą