A.Kubiliaus kalba TS-LKD suvažiavime

14
10
- Reklama -

A.Kubilius

Šiandien susirinkome čia simboliniu metu. Šiomis dienomis sukanka du metai, kai laimėję Seimo rinkimus, nepabijojome prisiimti sunkios atsakomybės naštos. Nepabijojome jos prisiimti ir nešti ant savo pečių net ir po to, kai tik po rinkimų paaiškėjo, kokia pasaulinė krizė ateina ir kokį mastą problemų, iki tol slėptų, mes paveldėjome iš socialdemokratų. Ne pirmą kartą mums tokią naštą tenka nešti.

Esame vidury kelio. Yra galimybė stabtelėti. Pažiūrėti į nueitą kelią ir pažiūrėti į ateitį. Svarbu aiškiai suvokti, su kokiais didžiausiais iššūkiais susidursime žvelgdami į ateities perspektyvą ne tik per ateinančius 2 metus, bet ir žvelgdami į tolesnius horizontus. Tam yra skirtas labai svarbus šiame suvažiavime svarstomas dokumentas.

Šiandien ekonomika jau atsigauna. Toliau atsigaus dar spartesniais tempais.

Tačiau prieš užverčiant krizės puslapį mums patiems yra verta prisiminti kokią atsakomybės naštą mes turėjome nešti visus šiuos dvejus metus.

Taigi, pirma, ar pamename, kokia padėtis buvo dar prieš du metus?

2008 m. pabaigoje paveldėjome pasaulinės krizės ir ankstesnės valdžios aplaidumo ir neskaidrumo skaudžiai pažeistą Lietuvą.

Tačiau nepaisant šios kritiškos ant bedugnės krašto balansuojančios padėties, mes nepabūgome, o priešingai, taip kaip Sąjūdžio metais, energingai ėmėmės didžiulių ir ryžtingų pertvarkų vardan kitokios – geresnės ir saugesnės, modernios ir teisingos Lietuvos.

Tad šiandien, žvelgdami atgal į jau nuveiktus darbus, galime sau aiškiai pasakyti:

Pirmiausia mes įrodėme, kad esame pajėgūs pasitikti globalaus pasaulio metamus iššūkius, kad mokame ir galime suvaldyti krizę. Praėjusiais metais mus daug kas kritikavo, šiais metais daug kas kopijuoja. Ekonominiai finansiniai sprendimai, kuriais stabilizavome šalies finansų sistemą, išsaugojome stabilų litą, išvengėme jo devalvacijos – buvo tikrai nelengvi, bet iš esmės teisingi ir neišvengiami. Jais jau seka ir eilė Vakarų Europos valstybių. Šiandien skirtingai nei kai kurios ES šalys mes jau galime optimistiškai žiūrėti į ilgalaikę ekonomikos ateitį. Ekonomikoje ne tik deficito reikalai gerėja – eksportas jau šiais metais viršys 2008 m. piką, pagal Pasaulio Banko atliktą verslo sąlygų tyrimą pasaulyje iš 200 valstybių esame jau 23 vietoje, per krizę ekonomikos skatinimo planu buvo padėta 11 tūkstančių įmonių, vis daugiau pasaulyje garsių kompanijų renkasi Lietuvą.

Dauguma sprendimų tikrai buvo skausmingi, tačiau juos stengėmės įgyvendinti laikydamiesi esminių solidarumo, proporcingumo ir sutarimo principų, pagal kuriuos naštą dalinomės visi, bet didesnes pajamas gaunantys turėjo prisiimti ir didesnę naštą. Tokie sprendimai buvo pasiekti Nacionalinio Susitarimo keliu ir tai buvo nemažiau svarbu, nei išsaugoti koalicijos gebėjimą priimti sprendimus.

Visiems šie metai buvo nelengvi. Mūsų partijai taip pat. Politinio populiarumo išsaugojimas nebuvo mūsų prioritetas. Atsakomybė buvo prioritetas. To rezultatus matome. Deficito mažėjimas ir reitingų mažėjimas yra tarpusavyje susiję dydžiai. Tačiau raginu nebijoti rinkėjų įvertinimo. Tikiu, kad politikų atsakomybė, o ne reitingai, iškovoti šokių aikštelėse, ilgainiui lems rinkėjų apsisprendimą.

Be abejo, ne viską mums pavyko padaryti. Norėtųsi ir greitesnio bedarbystės mažėjimo ir spartesnio ekonomikos atsigavimo. Tenka apgailestauti, kad užtruko ir sunkiai išsijudina daugiabučių renovacija, kad vidaus vartojimas atsigauna lėčiau nei eksportas.

Akivaizdu, jog dar reikia laiko, kad ekonomikos atsigavimą ir tai, kad krizės duobė jau tikrai yra už mūsų, pajustų sudėtingą laikmetį ištvermingai ir supratingai išgyvenantys paprasti Lietuvos žmonės.

Tačiau šiandien mes galime drąsiai užduoti sau klausimus ir nesigėdydami į juos atsakyti:

1.Ar mes įgyvendinome teisingą krizės įveikimo politiką – iš esmės TAIP.

2.Ar opozicija mums padėjo? NE.

3.Ar žmonėms žmoniškai padėkojome už tai, kad jie atlaikė ir išgyveno šį sunkmetį? Dar NE.

4.Ar turime nulenkti prieš juos galvas? TAIP.

5.Ar turime jų atsiprašyti už visas valdžias, nepadariusias to, ką turėjo padaryti? TAIP.

Nepaisant to, kad blogiausia jau praeityje, ateityje mūsų laukia ne mažesni rūpesčiai ekonomikoje.

Atsigaunančios ekonomikos iššūkiai dažnai būna sunkesni negu krizės ekonomikos iššūkiai – nes grįžta pagunda švaistyti pinigus ir taip kurti kitos krizės prielaidas.

Ronaldas Reiganas pastebėjo, kad valstybė dažniausiai ne sprendžia problemas, bet jas finansuoja. Lietuvoje per krizę finansuoti nebuvo iš ko, todėl problemas reikėjo spręsti. Nenorėčiau, kad ekonomikos atsigavimas baigtų problemų sprendimą ir grąžintų jų finansavimą.

Dažniausiai po krizės visi tampa protingesniais, negu iki krizės, bet juk kažkada buvom protingesni po ankstesnės krizės – vadinasi visa gudrybė neprarasti proto tarp krizių – tai yra dabar. Todėl kviečiu išlikti išmintingai atsakingais ir toliau.

Per šiuos du metus rūpinomės ne tik ekonomika ir finansais. Mes taip pat įrodėme, kad valstybė gali užtikrinti teisingumą ir tarnauti paprastiems žmonėms, o ne atskiriems oligarchams ar įtakingoms interesų grupėmis. Per šiuos metus atsiranda vis daugiau tvarkos ir padorumo valstybėje. Mūsų – kartu su mūsų remta Prezidente – sutelktos politinės ir administracinės valios pastangomis kova su korupcija ir kontrabanda tapo realiu valstybės prioritetu. Viešieji pirkimai tapo viešesni ir skaidresni, nuo neteisėtų įtakos grupių užvaldymo išvaduotos valstybės institucijos, išardytas grėsmingasis LEO gigantas, pažabota oligarchų ir įvairių sričių monopolininkų įtaka energetikoje. Tad neveltui tarptautiniai ekspertai įvardino, kad korupcijos lygis matomai sumažėjo ir pagal tarptautinius standartus nuo šiol šalis, pirmąkart per nepriklausomybę, laikoma pajėgia suvaldyti korupciją. Net smulkmenos ryškiai pasikeitė – jeigu iki 2008 m. rinkimų Seimo nariai galėdavo per mėnesį išleisti beveik 6,5 tūkst. litų parlamentinei veiklai, neatsiskaitydamas visuomenei kam tuos tūkstančius išleidžia, tai dabar kadangi šios išlaidos buvo ne tik sumažintos iki 2 tūkst. litų, bet ir paviešintos, Seimo narys turi raudonuoti ir aiškintis, jeigu keliasdešimt litų išleido servizo puodeliams. Tas pats įvyko su ministrų ir premjero reprezentacinėmis išlaidomis – sumažėjo tris kartus ir tapo viešomis.

Ir dar vienas dalykas, kurį privalau pabrėžti – per šiuos du metus milžiniškos, esminės strateginės permainos įvyko energetikoje.

Energetikoje per dvejus metus pasiekta tiek, kiek nebuvo pasiekta per visus 20 metų – nebe energetikai valdo valstybę, o valstybė valdo nacionalinį energetikos ūkį ir dedami esminiai pamatai visai energetikos ūkio nepriklausomybei: išardytas „Leo“, uždaryta Ignalinos AE, elektros energetikos ūkis pertvarkytas pagal ES 3-ąją direktyvą; didžiausia pažanga, nepaisant desperatiškų pastangų tai stabdyti, padaryta naujos Visagino AE statybos vystyme – baigiamas strateginio investuotojo ir regioninių partnerių atrankos ir sutarčių rengimo darbas.

Dujų ūkyje yra pasirengta, įgyvendinant europines direktyvas, išsivaduoti iš priklausomybės nuo Gazprom monopolio; suskystintų dujų terminalo reikaluose planavimo darbai artėja prie pabaigos.

Taigi, per šiuos dvejus metus mes, partija, pademonstravome kas tai yra politinė atsakomybė. Nebėgome nuo jos ir nevengėme jos. Nevengėme skausmingų, bet būtinų ir nepopuliarių sprendimų. Susidūrėme su nuožmia kritika ir destruktyviu, pigiu populizmo beieškančios opozicijos pasipriešinimu Seime. Visko buvo ir mūsų tarpe – ir ginčų, ir neišvengiamų klaidų. Kartais ir savo tarpe savo tiesas bandėme įrodyti garsesniu riktelėjimu, ar ieškojome būdų save parodyti, nevengdami ne visada pagrįstos tarpusavio kritikos.

Bet Vyriausybę kritikuoti yra populiaru, o stengtis būti populiariu yra populiaru. Net ir mūsų tarpe visa tai suprantama ir žmogiška, ir dėl to turbūt niekas nepyksta. Galų gale turime atsiminti, kad prieš rinkimus plėtėmės ir jungėmės, todėl po rinkimų gludiname savo konsolidaciją ir savo tapatybę, kartais ir asmeninę.

Tačiau esu įsitikinęs, kad ir visuomenėje, ir politikoje po paviršiuje matomų garsių žodžių ir pareiškimų, mitingų, net ir fizinės jėgos demonstravimu, ir kartais nuožmios kritikos sluoksniu slypi visai kitoks ir žymiai didesnis žmonių sluoksnis – „tylioji dauguma“, kuri dažniau tyli ir daugiau stebisi garsiomis pozomis ir neatsakingu savęs sureikšminimu, kuri supranta ir atskiria pelus nuo grūdų ir vertina atsakomybę visur, o ypač politikoje. Tikiu, kad po audringų laikotarpių ir Lietuvoje ateis „tyliosios daugumos“ žodžio laikotarpis.

Kai kas sako, kad per šiuos du metus būdami valdžioje mes praradome savo tapatybę ar išdavėme savo vertybes ar, kad per ekonominių makro problemų sprendimą mes užmiršome žmogų, užmiršome kultūrą, švietimą, patriotizmą ir lietuvybę.

Gal ir gerai, kad daugelis apžvalgininkų, net ir opozicija, ėmė nagrinėti mūsų vertybes ir mūsų tapatybę, nes tai rodo, kad mūsų vertybės ir mūsų tapatybė yra reiškinys svarbesnis negu, pavyzdžiui, socialdemokratų ar liberalų tapatybė.

Nenoriu plačiai diskutuoti šia tema, tam yra parengtas svarbus šio Suvažiavimo dokumentas, tačiau nesutinku su paviršutiniška mūsų kritika.

Taip, per šiuos metus mūsų veikloje buvo visko, kartais pamiršdavome „tyliąją daugumą“ ir kai kas pasiduodavo garsiai šaukiančiųjų spaudimui, bet esminiais klausimais išlikome nuoseklūs ir ginantys bei liudijantys savo vertybes.

Štai dažnai tenka girdėti, kad užsienio reikaluose užmiršome savo anksčiau skelbtą „Rusijos sulaikymo strategiją“, nes įvairiuose forumuose taip garsiai kaip anksčiau nebekariaujame ir nebevetuojame. Tačiau, stebina, kad niekaip nenorima pastebėti, jog Energetinės Nepriklausomybės Strategijos tylus, nuoseklus ir efektyvus įgyvendinimas yra pats efektyviausias „Rusijos sulaikymo strategijos“ įgyvendinimas. Senoji sovietinė energetinė imperija nenori pasiduoti ir tai, ką šiandien darome energetikoje yra tai, kas prilygintina svarbiausiems 20-mečio pasiekimams – narystei ES ir NATO.

Taip pat dažnai tenka girdėti kritikos, kad kurdami modernią, aukštosiomis technologijomis paremtą Lietuvos ekonomiką, pritraukdami multinacionalines globalias kompanijas ir taip kurdami modernią, nebijančią globalios konkurencijos Lietuvą, mes užmirštame ar net išduodame lietuvišką tapatybę, nesirūpiname patriotizmu ir griauname lietuvišką nusistovėjusią gyvenimo sanklodą. Visada kartojau ir kartosiu – tikras patriotizmas yra ne verkšlenimo ir baimių ar postsovietinių psichologinių kompleksų patriotizmas. Tikras patriotizmas – tai tikėjimas ir rūpestis ilgalaike Lietuvos sėkme. Investuoti į ambiciją geriau, negu į ateities baimę. Ir tokios investicijos reikalingos jau dabar. Tokiai sėkmei reikia visko – ir šeimos, ir mokyklos, ir bendruomenės stiprėjimo, ir tarpusavio pasitikėjimo kultūros, tikinčios Lietuvos sėkme.

Šiuo požiūriu tikrai šiandien Lietuvoje patriotizmo yra per mažai – nes per mažai yra tikėjimo Lietuvos sėkme, tikėjimo tuo, kad Lietuva taps modernia, globalia, globaliai konkuruojančia, dinamiška, šalimi, saugia ir teisinga valstybe.

Per artimiausius dvejus metus mums teks ne tik įgyvendinti tas permainas, kurias suplanavome savo programoje ir kurias pradėjome įgyvendinti – ar tai būtų energetika, ar šalies finansai, ar šeimos politika, ar teisingumas. Nemažiau svarbu bus pasiekti persilaužimą mūsų visuomenės būsenoje ir savijautoje, kurioje šiandien vyrauja nepasitikėjimo savimi, tarpusavio nepasitikėjimo ir nepasitikėjimo ateitimi nuotaikos. Savinieka tampa rimtu iššūkiu valstybės gyvenime. „Savinieka yra blogiau už puikybę“ – sako prof. V.Landsbergis. Ir tai tinka visiems – ir plačiajai visuomene, ir žiniasklaidai, ir mums patiems. Be tikėjimo ateitimi yra žymiai sunkiau tokią ateitį sukurti. Mes turime padėti žmonėms patikėti, kad Lietuva tikrai gali būti sėkmės istorija ir patikėti, kad visi kartu galime ją sukurti.

Europos Sąjungoje būdami tarp silpniausiai išsivysčiusių valstybių ir toliau jausimės nevisaverčiais, nepasitikinčiais savimi, nesugebančiais didžiuotis savimi. Ir toliau stebėsime didelę emigraciją. Tokių nuotaikų įsivyravimas ir yra didžiausias pavojus tautiškumui ar tautiniam identitetui.

Naujoji tautinė ambicija – sukurti Lietuvą, kuri nebūtų Europos atsilikėlė, sukurti Lietuvą, kuri sugrąžintų savo tautos pasididžiavimą ir pasitikėjimą. Tai sėkmės Lietuvos ambicija.

Mes turime aiškiai matyti ateities kelią ir sėkmės trajektoriją. Lietuva, kaip ir visa postsovietinė erdvė – per Nepriklausomybės dvidešimtmetį tapome ES ir NATO nariais. Tai yra didžiausia mūsų pergalė. Todėl šiandien mus labai stipriai ir pozityviai veikia traukos link Vakarų vertybėmis paremtos gyvensenos jėgos, tai ir yra didžiausias narystės Vakarų bendrijoje privalumas, bet daugelis gyslų vis dar laiko mus pririštais prie postsovietinės Rytų gyvensenos. Mūsų tapimui šiuolaikine, modernia, vakarietiška šalimi priešinasi vis dar gyvybingos sąsajos – nutįsusios į Rytus ir į okupacijos pažeistą sąmonę.

Ir gyvenimo, ir mąstymo, ir politikos, ir ekonomikos, ir energetikos reikaluose mes turime nebijoti greičiau žengti europietišku keliu, greičiau nutraukydami su sovietmečiu ir su sovietine – rytietiška gyvensena vis dar mus siejančius saitus. Daugelyje sričių tai vyksta savaiminės slinkties link Vakarų būdu, bet mes būtume žymiai išmintingesni ir sėkmingesni, jeigu šią distanciją nubėgtume kiek galima greičiau, aiškiai matydami ką turime pasiekti, ką turime savyje pakeisti, su kuo turime greičiau atsisveikinti. Ir šiuo keliu drąsiau eidami. Ir dažniau suvokdami, kad šiuo keliu einant kartais skausmingai trūkinės iš okupacijos laikmečio vis dar atsivejantys pančiai. Bet šis kelias yra vienintelis tikro rūpesčio Lietuva kelias, tikro patriotizmo kelias.

Tikėjimas, kad galime sukurti europietišką Lietuvos sėkmę yra pats galingiausias ir pats svarbiausias tikėjimas. Ir pats svarbiausias instrumentas tokią sėkmę kuriant. Negali sukurti sėkmės jeigu ja netiki. Negali sukurti Tėvynės sėkmės, jeigu galvosi tik apie savo asmeninę sėkmę. Taip kaip Sąjūdžio metais, – sąjūdietiškas, bendruomeniškas, konservatyvus „Mes galime“ yra galingiau nei vienišas ir liberalus „Aš galiu“.

Žiūrėdami į ateitį turime atsiminti, kad XXI amžius bus kitoks nei XX amžius. Modernios Lietuvos sėkmę sukursime tik tada, jei suvoksime, kokius iššūkius atneša šis XXI amžius.

Akivaizdu, kad XXI amžius bus labai greitos technologinės ir ekonominės kaitos amžius. Globalioje konkurencijoje laimės tos šalys, kurios bus pasirengę tokiai kaitai. Tik tie kas laimės, pritrauks globalų kapitalą, o tuo pačiu ir naujas darbo vietas. Tik naujos ir gerai apmokamos darbo vietos sustabdys protų nutekėjimą ir emigraciją.

Lyginant su daugeliu Europos šalių, mes esame ir kantresni ir labiau pripratę prie kaitos. 20 metų esminių permainų mus prie to nori – nenori pripratimo. Tačiau šiandieninėje nepasitikėjimo savimi ir netikėjimo Lietuvos sėkme duobėje, mes turime suvokti, kad trys principai mūsų gyvensenoje bus patys svarbiausi:

I-as Principas – reikia nebijoti kaitos ir globalios konkurencijos. Mes esame „Vyties“ ženklo vaikai, mes esame nugalėtojai, o ne niurzgliai.

II-as Principas – reikia gebėti pažinti pasaulį ir jo įvairovę. Tik pažindamas pasaulį gali nebijoti globalios konkurencijos, o tam reikia visuotinai valdyti šiuolaikinius pažinimo instrumentus – užsienio kalbas ir informacines technologijas.

III-as Principas – Kūrybiškumas yra pergalės globalioje konkurencijoje garantas. Lietuvoje turime turėti 3 milijonus kūrėjų. Ne pigia darbo jėga ir ne energetiniais resursais mes galėsime konkuruoti. Drąsa ir kūrybiškumas yra mūsų galia.

Bet to neužtenka. Mūsų, kaip krikščioniškos – konservatyvios, vertybėmis grindžiamos bendruomenės tikras rūpestis yra, kad šalies modernizacija nepaliktų gilių ir neįveikiamų ekonominio, socialinio ir elgesio skurdo duobių. Tai yra būtina šalies modernizacijos dalis. Valdžios teisingumas, skaidrumas ir efektyvumas – mūsų vertybės – taip pat yra būtina sąlyga sėkmingai modernizacijai.

Mes turime visas galimybes tapti sėkmingiausia Šiaurės – Baltijos regiono, inovatyvaus ir dinamiško, dalimi. Jau šiandien turime daug šios sėkmės elementų – lenkiame visus ir pagal mobilių telefonų, ir pagal interneto kokybę. Kaip sako ekspertai, pagal šiuos parametrus esame treti pasaulyje – po Japonijos ir Pietų Korėjos. Bet tokią sėkmę ateityje galime sukurti ir plėtoti tik tada jeigu jau šiandien padarome teisingą pasirinkimą tarp dviejų alternatyvų:

– arba patikime tokia Lietuvos sėkme ir imamės atsakomybės ją kurti

– arba ir toliau skundžiamės ir užsiimame savinieka.

Šiandien, Suvažiavimui pateiktame dokumente, mes Lietuvai siūlome aiškų pasirinkimą ir apsisprendimą:

– tikėjimą modernios, konkurencingos Lietuvos ateitimi ir jos sėkme;

– pasitikėjimą savimi, pagrįstą tikėjimu tokia sėkme ir tarpusavio pasitikėjimu;

– tikrą patriotizmą – visiems kartu tikėti ir kurti Lietuvos sėkmę. Tikri patriotai yra optimistai. Pesimistai yra tie, kurie mieliau žiūri į praeitį.

O kaip partija turime sau pasakyti: „Suvaldėme krizę, sukursime ir Lietuvos sėkmę“.

Kas tokią atsakomybę turi nešti ant savo pečių – kas, JEIGU NE MES. Mes esame šiandieninės atsakomybės „Broliai“.

Ir pabaigai prisiminkime žodžius iš švento Rašto: „Be tikėjimo nėra darbų, o be darbų nėra tikėjimo“.

Andrius Kubilius

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą