Ar pasiteisino žmonių siekiai ir lūkesčiai po Kovo 11 dienos iškovotos nepriklausomybės?

25
10
- Reklama -
prof. Kazimira Prunskienė (KK nuotr.)

Švęsdami 21-ąsias Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo metines, neišvengiamai mąstome ir diskutuojame apie tai, ar pasiteisino Tautos siekiai ir lūkesčiai. Valstybingumo įgyvendinimo , jos tarptautinio pripažinimo ir atvirumo pasauliui prasme – taip, Lietuva vėl tapo savarankiška Europos šalimi. Ji įsijungė į Europos Sąjungą bei NATO, valstybės gyvenimui reguliuoti palaipsniui įsitvirtina su ES harmonizuoti įstatymai, mūsų prekės didžiąja dalimi eksportuojamos į Vakarų šalis, mūsų žmonės laisvai važinėja po platųjį pasaulį. Deja, jei paklaustume žmonių, ar tikrai jų dauguma patenkinti savo gyvenimu, ar yra tikri dėl savo ir savo vaikų ateities, atsakymas dažnu atveju būtų – ne, mūsų lūkesčiai buvo kitokie.

Jei žmonių gyvenimas priklausytų vien tik nuo jų pačių pastangų ir gebėjimų, arba jų problemos kiltų vien iš neišvengiamų aplinkybių, žmonėms būtų lengviau susitaikyti su sunkumais: su vėl drastiškai išaugusiu nedarbu, mažėjančiomis pajamomis, socialiniu saugumu, menkėjančiu išsilavinimo prieinamumu ir kitomis problemomis. Betgi, akivaizdu, kad valdžios institucijos pačios savo rankomis nevykusiais ir net žalingais sprendimais daro didelę žalą šalies ekonomikos gyvybingumui ir žmonių gyvenimo sąlygoms.

Sunku pripažinti, kad 21-aisiais valstybingumo metais šalia šventei besiruošiančio Seimo badauja smulkaus verslo atstovai ir jiems prijaučiantys asmenys, o Seime šventės išvakarėse parlamentarai sunkiai gali apsispręsti, kurį iš Vyriausybės narių interpeliuoti, o gal – ir visą Vyriausybę.

Tuo tarpu valdžia ir savo gyvenimo sąlygomis Lietuvoje nusivylę piliečiai abejingai žiūri ir į savo pačių atsakomybę, nepasirūpindami , kad būtų kitaip. Valdžios partijoms išlikti ir toliau padeda ne tik prie balsavimo urnų stropiausiai atėję ją remiantys piliečiai – jai išlikti padeda ir neinantys balsuoti kitaip. Badavimo akcijos ir mitingai – rimtas signalas, kad valstybė turi rimtų problemų. Tačiau, kad jos spręstųsi, piliečiai turi būti solidarūs ir pasinaudoti demokratinėmis priemonėmis situaciją keisti per rinkimus. Tikėtis, kad į valdžią atsitiktinai atėję “politikai” patys susipras pasitraukti, – beprasmiška. Jų badavimu ar nesėkmingomis interpeliacijomis nepaveiksi . Dėl žmonių neįsigilinimo ir nesiaiškinimo – kas ką sugeba valstybės reikaluose , svarbius valstybės postus kaip politinio mūšio grobį gavusieji nesidrovi mokytis ant mūsų visų likimų, juos traumuodami. Kiek gali tai tęstis? Ar tikrai iki sekančių Seimo rinkimų taip ir pasiliksime A. Kubiliaus “reformų” ir cinizmo įkaitais? Jei taip, tai bent deramai pasiruoškime tiems rinkimams, kad vėl nebūtų “kaip visuomet”.

22 – uosius Nepriklausomybės metus sutikime susitelkę ir suprasdami, kad didžiausia ir prasmingiausia mūsų pareiga – stiprinti savo Tėvynę ir kurti joje geresnio gyvenimo prielaidas, kad Lietuva neišsivaikščiotų, kad išliktų.

Nepriklausomybės Akto signatarė,

Pirmoji Nepriklausomos Lietuvos Ministrė pirmininkė,

prof. dr.Kazimiera Prunskienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą