Atsakymas inkvizitoriams

25
0
- Reklama -
Lietuvos liaudies sąjungos pirmininkė prof. Kazimiera Prunskienė (KK nuotr.)

Prieš Lietuvos liaudies sąjungą pradėtas informacinis karas

Nespėjo Lietuvos liaudies sąjunga įsisteigti kai prieš ją ir jos lyderę prof. Kazimierą Prunskienę pradėtas nuožmus informacinis karas. Jau steigiamojo suvažiavimo išvakarėse paaiškėjus, kad tarp suvažiavimo svečių bus ir žinomų politikų iš Rusijos, imta garsiai šaukti “rusai eina”, kuriama “ prorusiška” partija! Ir tai vyksta praėjus 20 nepriklausomybės metų nuo to laiko, kai Lietuva susitelkusi apgynė savo teisę būti laisva. Apgynė ir pasauliui prisistatė kaip suvereni demokratiška valstybė ir atrodo seniai turėjo atsitiesti ir bendrauti su kitomis šalimis kaip lygi su lygiais. Daug kas pamiršo, kad 1990 m. didžiųjų pasaulio šalių JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos FR, Skandinavijos šalių, Graikijos, Lenkijos, pagaliau ir buvusių TSRS respublikų: Rusijos, Ukrainos , Kazachstano ir kitų vadovams ir visuomenei Lietuvą pristatė ir jos teisėtus reikalavimus gynė pirmoji nepriklausomos Lietuvos valstybės premjerė Kazimiera Prunskienė. Jai pavyko pristatyti Lietuvą pasaulio bendruomenei, ir Vakarams ir Rytams patraukliu ir suprantamu būdu, kad mūsų šalį pamėgtų, o jos žmonių išgyvenimus ir siekius suprastų ir remtų. Šią jos pasaulio pripažintą misiją metodiškai neigia ir menkina Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą besisavinantys konservatorių vadai. Tik ar pavyks tai net ir su paties šlykščiausio melo pagalba?

Antitrusiška konservatorių kampanija savo primityviais komentarais netiesiogiai bando nuneigti ir tai, kad jau 1989m. Rusijos demokratai: Andrejus Sacharovas, Galina Starovoitova, Anatolijus Sobčiakas ir eilė kitų padėjo suformuoti Lietuvai ir Baltijos šalims palankias Rusijos inteligentijos ir visuomenės nuotaikas, 1990 m. pasireiškusias šimtatūkstantiniais mitingais mūsų laisvei apginti ir blokadai atremti. Ir tikrai ne landsberginis cinizmas tam pasitarnavo, o toks politinio ir žmogiško dialogo stilius, kuris buvo būdingas eilei kitų Sąjūdžio lyderių tarp jų ir tuo metu populiariausiai Lietuvos politikei Kazimierai Prunskienei. Tuometinių Rusijos demokratijos ir istorinio teisingumo bei mūsų laisvės gynėjų politinius kolegas ir talkininkus matome ir dabartinėje valdančiojoje partijoje “Jedinaja Rosija”. Apmaudu girdėti Lietuvoje juos puolant vien todėl, kad jie neužmiršo ir tęsia prieš 20 metų pradėtą naują dialogą tarp Rusijos ir Lietuvos, kad jie atvyko į naujos dalykiškai ir partneriškai nusiteikusios politinės partijos steigiamąjį suvažiavimą, kaip ir kiti svečiai iš Lenkijos, Kazachstano, Baltarusijos.

“Rusams nusibodo būti kaltais” – taip 1995 m. Vilniaus konferencijoje pasakė Sąjūdžio “krikštatėviu” vadintas Rusijos politikas prof. Aleksadras Jakovlevas. Gaila, kad Lietuvoje kai kuriems konservatoriškiems politikams ir jų pagalbininkams žiniasklaidoje, išpuoliai prieš Rusiją ir jos politikus vis dar tebėra patogus nenuilstantis arkliukas. Ant jo užkelti bandoma ir mūsų Prezidentę, nuolat kartodami jos dviprasmišką frazę , prasidedančią “ džiaugiuosi…”. Šią frazę Rusijos žiniasklaida mūsų nuostabai suprato tiesiogine džiaugimosi prasme. Gal ir gerai, kad taip suprato.

Bet ar “pirmojo” prezidento (taip save užsienyje pristato V. Landsbergis) išpuolių prieš pirmąją premjerę, 1990 m. tarptautiniu mastu efektyviai atlikusią prezidentinio lygio Lietuvos atstovavimo misiją, nepapildys dar viena, šį kartą realios prezidentės nemalonė ar netgi kova už vietą istorijoje, tarytum tos vietos būtų maža visiems, kurie prasmingai dirba Lietuvai.

Tie, kurie vykdo beatodairišką šmeižto prieš K. Prunskienę kampaniją – faktiškai tęsia juodą TSRS imperijos šalininkų darbą prieš pirmąją premjerę .Neveltui tuometinė sovietinė valdžia delegavo iš Maskvos į Vilnių Kriučkovo (vėliau pagarsėjusio 1991m. rugpjūčio pučo organizavimu ) valdomus KGB pareigūnus Prunskienei “sutramdyti” . Taip atsirado jų sukurpti kompromatai prieš K Prunskienę, pritaikyti visiems politiniams skoniams. Buvo netgi bandyta už laisvę žuvusiam Kazimieros tėvui prirašyti kraupius pomirtinius “nusikaltimus”, o prieš pačią premjerę – pamėtėti nesudėtingą “Šatrijos” legendą. 1990 m . Aukščiausiame teisme buvo apginta teisybė ir 1944 m. sovietinių represinių struktūrų kankinto ir sušaudyto tėvo garbė. Spauda jau buvo laisva nuo komunistinės valdžios kontrolės ir dar nebuvo pajungta kapitalui ir patriotizmą besisavinančioms grupuotėms. Tuomet gal net brutualioji “paskutinė instancija”, nesibodinti pačių šlykščiausių kėgėbistinių metodų, nebūtų bandžiusi pagal užsakovų norus siurrealistiškai interpretuoti kieno nors “pomirtinės veiklos”.

Prieš pat šv. Kalėdas vėl paleista serija televizinių laidų ir straipsnių tuo pačiu, iš sovietinio KGB perimtu inkviziciniu persekiotojų žanru, kurį dabartinės smurtinio informacinio karo pajėgos taiko prieš konservatoriams ar kitiems įtakingiems bei pinigingiems asmenims neparankius asmenis. Grinevičiūčių, Urmonų ir jiems panašių gretas papildo jau primiršti veidai, pagarsėję nebent tuo, kad po sijonais tempė iš KGB archyvų dokumentus savo ar savo vadų garbei gelbėti. Su kokiu įsijautimu tokiais “žygiais “ pagarsėjusi Z.Šličytė, K. Prunskienei “paskirtoje” eilinėje LNK “paskutinėje instancijoje” siautėjo prieš visus, kurie gyvena ne pagal jos vaizduotę ar interesus. Išsprūdo netgi džiūgavimas dėl teisėjų šaudymo. Ir tai daro nepriklausomybės signataro vardą nešiojantis asmuo ! Tokia, inkvizicinėms programoms ir laidoms parinkta tema bei ją išpildanti atlikėjų kompanija labai patogi siekiant daryti spaudimą vykstantiems teismams, pagąsdinti ir paspausti teisėjams. Tik ar neperžengtos ribos ir teisėjams nenusibos būti kaltais dėl to, kad neprisitaiko prie politinių užsakovų ir jų juodų persekiojimo scenarijų.

Beje, R. Grinevičiūtė gruodžio 22 d. “paskutinėje instancijoje” buvo visai neišradinga, ji nuolat kartojo savo mėgstamiausią žodį “Šatrija”, matyt galvodama, kad tai stipriau nei pvz., “kunigaikštienė”. Ir šitaip kvailioja (gal ne už dyką) 20-jų nepriklausomybės metų žurnalistai? Tokių jų gabumų panašiems tikslams gal dar nebuvo spėjusi pilnai panaudoti sovietinė propaganda. Tuomet – 1990 m. net nebūtų reikėję iš Maskvos atsiųsti KGB pareigūnų – Romanovo ir Bartašovo (kaip buvo nustatyta prokuratūroje ir teisme, jie darbavosi talkinant vietiniam kegėbistui V. Kuoleliui, vėliau maloniai parūpinusiam “Šatrijos popierius” p. V.Landsbergiui, o pastarasis – B. Gajauskui). Natūralu, kad skandalingų laidų ir kurpiamų kompromatų kūrėjams labiau parankūs ne faktai, o jų kuriamos įvairios interpretacijos, pvz., apie K. Prunskienės ir K. Ramelio bendradarbiavimą, apie pasienio ruože pastatytus tiltus ir kitus, nieko bendra su persekiotojų versijomis neturinčius dalykus.

Akivaizdu, kad nebaudžiamumas gimdo smurtininkams norą siautėti ir toliau. Teisingai, kaip ir pridera garbingam teisininkui, elgiasi Seimo narys Konstantas Ramelis, nesitaikstydamas su šmeižtu, apsisprendęs ginti tiesą, teisėtumą ir savo garbę. Sustabdyti politiniams ir informaciniams smurtininkams kito kelio tiesiog nėra .

Lietuvos liaudies sąjungos pirmininkė prof. Kazimiera Prunskienė šį kartą turės kovoti ne tik už save, bet ir už naują politinę jėgą, susikūrusią ne svetimų šalių interesus ginti ar jų nelegaliems kalėjimams statyti, o dirbti Lietuvai ir jos žmonėms. Ir jokiems informaciniams smurtininkams nepavyks šio tikslo sukompromituoti ar pakeisti.

Lietuvos liaudies sąjungos inf.

2009-12-24

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą