Grįžtamojo melo technologija

30
3
- Reklama -
Balys Gajauskas teisme prisipažino, kad K.Prunskienės 'pasižadėjimą' jam padavė V.Landsbergis

Stasys Stungurys

Pastarąjį rudenį mane tiesiog apstulbino naujas „Šatrijos“ kampanijos atgaivinimas. Nemaža mūsų žiniasklaidos dalis mėgavosi galimybe įžeisti pirmąją mūsų atkurtos valstybės premjerę, nesirūpindama kiek giliau susipažinti su ta nemalonia žmogaus įžeidinėjimo istorija, beje, kurios galutinės ir aiškios teisinės išvados buvo padarytos prieš penkerius metus. Deja…

Kas per šalis mūsų Lietuva, kurioje melo gamyba ir jo skleidimas tapo viena iš galingiausių technologijų? Kodėl tai žiniasklaidai toks malonus mėgavimasis šmeižti iškilią moterį, dar taip neseniai garbintą i vadintą Gintarine ledi? Ar tai nerodo mūsų dvasinį nuosmukį? Užuot susipažinęs su tos bylos medžiaga, kuri, nors ir laikoma slapta, vis dėlto ypatingu atveju būtų prieinama suinteresuotiems asmenims, mes kartojame nešvarių užsakovų ir jų nupirktų žurnalistų melagingus teiginius.

Juk Vilnius apygardos teismas, 2003aisiais metais svarstęs šią bylą dėl tariamo prof. Kazimieros Prunskienės bendradarbiavimo su KGB, nedviprasmiškai pripažino tokio bendradarbiavimo nebuvus ir konstatavo specialiai surengtą provokaciją, panaudojant KGB agentus, jau prasiskverbusius ir į nepriklausomos Lietuvos karinę žinybą.

Žinoma, turėjo būti ir kita byla, išaiškinusi iki galo tuos provokatorius ir padariusius teisines išvadas dėl jų nusikalstamos veiklos. Tačiau tokios jau mūsų naujojo gyvenimo tradicijos, kad viskas daroma paviršutiniškai. Nepadaryta ir nepaviešinta šios avantiūros teisinė išvada leido jos užsakovui vėl atnaujinti melo kampaniją. Beje, dabar jos vykdytojai kiti asmenys.

Noriu bent trumpai papasakoti savo asmeniškus įspūdžius, patirtus prieš penkerius metus stebint šią bylą iš šalies ir kalbantis su liudytojais.

Beje, prieš keliolika metų teko įsiterpti į kitą panašią bylą dėl tariamo prof. A.Sakalo bendradarbiavimo su KGB. Tarp kaltintojų buvo vienas man neblogas pažįstamas žmogus, kuris, sutikęs mane, apgailestavo, kad paprašytas įsivėlė į tą reikalą. Netrukus buvo surasta archyvuose duomenų, rodančių visišką A.Sakalo nekaltumą. Byla supliuško.

Domino mane ir prof. Kazimieros Prunskienės istorija. Kažkaip intuityviai jaučiau, kad tos istorijos tas pats užsakovas, KGB korta kompromituojantis savo politinius oponentus ir šalinantis juos iš politinės veiklos.

Todėl 2003-ųjų kovą nuvykau į Vilniaus apygardos teismą pasiklausyti to proceso ir pamatyti jo dalyvius.

Tikroji tiesa atsiskleidė jau pirmojo posėdžio pradžioje apklausiant liudytoją Balį Gajauską, buvusį KGB veiklai tirti komisijos pirmininką.

Į. Teisėjo klausimą, iš kur gavęs tą „pasižadėjimą“ bendradarbiauti su KGB, B.Gajauskas atsakė, kad jam jį davęs profesorius Vytautas Landsbergis. Teisėjas Baliui Gajauskui padarė priekaištą, jog jis meluojąs, nes prieš dešimtį metų teigęs, jog „pasižadėjimą“ radęs tarp KGB dokumentų. Tačiau Balys dar kartą patvirtino savo atsakymą, kad „dokumentą“ jam davęs V.Landsbergis.

Šalia Balio Gajausko sėdėjęs Antanas Terleckas buvo suglumintas Balio parodymų. Kur kas labiau išprusęs Antanas nei Balys, vargu ar turintis vidurinį išsilavinimą, iškart suprato, kad žlunga keliolika metų vos ne kiekviename straipsnyje jo skleistas apie profesorę melas, vos netrenkė Baliui į veidą. Nevaldantis savo jausmų žiūrovas tuoj pat teisėjų buvo išprašytas iš salės.

Polemika tarp šių dvejų vyrų tęsėsi ir po posėdžio kieme. Balys Gajauskas aiškino Antanui, kad jis daug ko nežinąs, o Antanas sunkiai valdė savo jausmus, vos nepaleisdamas į darbą kumščių.

Nežinau, kokios Antano neapykantos profesorei priežastys.

Vieni teigia, kad Antanas įširdęs dėl to, kad premjerė nepakvietus į pirmąją vyriausybę ekonomikos ministru jo brolio Vlado. Aš manau, kad profesorė paprasčiausiai per mažai skyrė dėmesio “disidentui Nr.1“, nepavadino jo Herkulesu ir nepaplojo per petį.

Žinoma, „pirmasis disidentas“ galėjo nedelsdamas atsiprašyti profesorės ir taip būtų pademonstravęs tikrąją disidento moralę ir džentelmeniškumą. Tačiau kai žmoguje ambicijos užgožia protą, sunku tikėtis jo logiškų veiksmų.

Taigi dėl B.Gajausko parodymų byla netikėtai pakrypo į kitą pusę. Teko į kitą posėdį iškviesti ir patį profesorių V.Landsbergį, į tą teismo posėdį atvyko kaip liudytojas buvęs KGB pulkininkas V.K., vienas valdybos viršininkas. Jis pirmiausia paprašė teisėjų, kad teismo posėdis būtų neviešas.

Teisėjai, trumpai pasitarę, sutiko su liudytojo prašymu, kurio pagrindinis uždaro posėdžio motyvas buvo baimė dėl kai kurių asmenų saugumo.

Tad mums teko palikti posėdžių salę. Tačiau vis dėlto pavyko sužinoti tolesnio svarstymo pagrindinius faktus.

Lietuvos KGB buvo prašomas sukompromituoti prof. K.Prunskienę. Griūvančiai organizacijai nebuvo jokio reikalo imtis šio užsakymo. Vis dėlto tarp KGB pareigūnų atsirado asmuo, suinteresuotas šio falsifikato parengimu. Tai KGB padalinio vadovas kapitonas Vytautas Kuolelis, tikėjęsis tokiu būdu išvaduoti savo kalinamą tėvą, žinomą kolaborantą Juozą Kuolelį.

Pasak teisme liudijusio KGB pulkininko V.K., Lietuvos saugume buvo du specialistai, gerai kopijuojantys bet kokią rašyseną. Vienas iš jų Jarmalavičius, jau miręs, kitas – rusas, išvykę į Rusiją. Matyt, jų paslaugomis ir buvo pasinaudota.

Ryšiui tarp „užsakovo“ ir vykdytojų palaikyti buvo pasinaudota KAD pareigūnais, buvusiais, o gal ir tebesamais KGB agentais. Tai, matyt, buvo KAD kontržvalgybos viršininkas Ivoškis, vėliau demaskuotas ir atleistas bei KGB agentas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Jankauskas, plačiau aprašytas L.Mockūno knygoje „Pavargęs herojus“. Jam skirta net 18 puslapių. J.Jankauskas vėliau tapo „Dviračio žynių“ – satyrinės laidos prototipu – Patrionu Bugailiškiu-Prūdu. J.Jankauskas – jau suvargęs seniokas – teisme aiškinosi neprisimenąs – ar nešęs „dokumentą“ prof. V.Landsbergiui. Labai keistai atrodo tas „patriotų“ kvartetas. Tikriausiai ir užsakovas buvo tos pačios kvalifikacijos, jei naudojosi tokių žmonių paslaugomis.

Teisme liudijo ir buvęs VSD generalinis direktorius J.Jurgelis bei taip pat buvęs Lietuvos archyvų departamento direktorius Gediminas Ilgūnas. Jiems per savo darbo praktiką tekę matyti keliasdešimt tokių bendradarbavimo su KGB pasižadėjimu. Visi jie turėję tam tikrą formą ir atributiką. Pasižadėjime buvo nurodoma užverbavusio KGB karininko pavardė, laipsnis, pareigos, užverbavimo data ir dokumento numeris. Tokios atributikos tame „pasižadėjime“ nebuvo. Tai rodo, kad falsifikatoriai net nežinojo tokių dokumentų įforminimo tvarkos.

Kaip teisme išgirdau iš ekspertizę atlikusių moterų, jos buvo iškviestos į Seimą ir Seimo narys Algirdas Endriukaitis joms pateikė tariamą pasižadėjimą ir prof. K.Prunskienės autografą. Jos tame A.Endriukaičio kabinete palygino abi rašysenas ir padarė išvadą, kad abiejų tekstų rašysena sutampa.

Beje, A.Endriukaitis buvo vienas iš aktyvių Saugumo pastato lankytojų. Grįžęs iš lagerio po 5 metų bausmės, baigė aukštąją mokyklą bei tapo žemės ūkio mokslų kandidatu. Disertacijos tema – socialistinis brigadinis lenktyniavimas žemės ūkyje. Nepriklausomybės metais mokslo laipsnis iš disertanto atimtas, nes disertacija neturi jokios mokslinės vertės.

Labai reikšminga teismui pateikta iškilaus Rusijos žurnalisto, tuometinio Dūmos saugumo komiteto vicepirmininko Jurijaus Ščekočyckino pažyma, konstatuojantis, kad Maskvos KGB archyvuose nersta dokumentų, įrodančių, jog prof. K.Prunskienė bendradarbiavo su KGB. Rasta vienintelė mokslinės komandiruotės ataskaita, kurios buvo rašomi keletas egzempliorių, iš kurių vienas patekdavo į KGB. J.Ščekočyckinas buvo gerai susipažinęs su Lubiankos archyvais. Jo parašyta knyga „KGB vergai. XX amžius“ teikia daug medžiagos apie aukštus asmenis, dirbusius KGB J.Ščekočyckinas vėliau mįslingomis aplinkybėmis mirė. Manoma, kad buvo nunuodytas.

Ne tik keista, bet ir labai graudu, kad tokiais abejotinos moralės dalykais užsiėmė mūsų valstybės aukšti asmenys, naudojosi buvusių agentų paslaugomis. Normalioje valstybėje iš tokių asmenų būtų atimta ne tik teisė reikštis politikoje ar dirbti valstybinį darbą, bet jie būtų nubausti griežtomis bausmėmis. Kaip galima apibūdinti tokius asmenis, kas jie – neturintys kompetencijos, visiškai kvaili, ar pikti kenkėjai savo valstybei?

DAR keisčiau, kad tokie faktai ne tik nepaviešinami, bet ir slepiami. Tai sudaro puikias galimybes nešvarios moralės žmonėms kopti į aukštus postus. Jie užtikrintai veda tautą ir valstybę į ekonominę ir moralinę krizę.

Manau, kad nereikia aiškinti, kas pagrindinis tos falsifikacijos užsakovas. Tai supras net ir vidurinės mokyklos moksleivis.

Su tokiais papročiais ir „technologijomis“ mes naikiname tautos moralę, kuri buvo mūsų tautos išlikimo pagrindas, kovos dėl laisvės ir nepriklausomybės įkvėpimo šaltinis.

Visur – nuo pat pirmųjų „bombelių“, kapitono Juro Abromavičiaus bei tėvo ir sūnaus Kiesų nužudymo – mes jaučiame tą patį „užsakovo“ ar „įkvėpėjo“ braižą. Kada mes jį išvilksime į dienos šviesą?

„Karštas komentaras“ Nr.1 (sausio 9-23 d.)

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą