Antanas Salys
Kai buvęs parlamentaras Egidijus Skarbalius užsigeidė sugrįžti į Seimą ir dėl to sumanė sukurti Žemaičių partiją, per Lietuvą nuvilnijo nepasitenkinimo banga. Girdi, tie žemaičiai sugalvojo Lietuvą suskaldyti, savo valstybę sukurti. Dabar jie turės savą Baltijos jūrą ir Kuršių marias su Palanga ir Neringa, vienintelį Klaipėdos uostą. Ir Lietuva liks nejūrine valstybe – kaip Baltarusija. Juk prie Juodosios jūros jau seniai su savo žirgais nebenujojame, o dabar štai ir su automobiliais sunkiai Baltiją bepasieksim. Juk kas žino tuos būsimuosius Žemaitijos Respublikos vadovus, ar jie stos į Europos Sąjungą, ar Šengeno erdvę pripažins?…
Tokiose globaliose problemose paskendus, liko nepastebėta, kad ne Lietuva skaldoma, bet pati Žemaitija skyla į daleles. Štai Telšių apskritis ėmė gyventi pagal savus įstatymus. Jie vieningi Telšių, Plungės rajonuose ir Rietavo savivaldybėje, o štai Mažeikių rajonas išsikovojo kai kurios autonomijas, nes nustatė mažesnę rinkliavą. Čia tikriausiai tik pradžia, nes Telšių apskritis savus įstatymus kurti pradėjo nuo abėcėlės. O kad joje pirmoji raidė „a“, tai pirmasis vietinis įstatymas buvo apie atliekas.
„A“ – tai „atliekos“
Pradėjus savarankiškai šeimininkauti, apskrities rajonuose ir toje vienoje savivaldybėje buvo nustatyta, kad kiekvienas individualus namas per metus turi sukaupti 6,24 kubinio metro atliekų.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kiekvienas miestas ar rajonas nebegali turėti savo sąvartyno. Turi būti regioninis, t.y. apskrities. O štai, pavyzdžiui, Alytaus regiono atliekų tvarkymo sąvartynas peržengė ir savo apskrities ribas – į jį atliekas turi vežti Prienų rajonas ir Birštono savivaldybė.
Telšių apskrityje pereinant prie naujosios atliekų surinkimo tvarkos, pasiknaisiota ir po istorinę patirtį. Pavyzdžiui, kai kas perimta iš buvusios TSRS, kai ten dar nebuvo „pravesta“ kolektyvizacija, bei iš pokarinės Lietuvos, kai čia imtasi to paties verslo. Tada buvo tikslas – sunaikinti buožes, kaip klasę, nes šie visaip purtėsi stoti į kolūkius. Jiems dėjo didesnes prievoles, tada vadintas pyliavomis.
Šiandieninėje Lietuvoje, o tiksliau Žemaitijos Telšių apskrityje, susivokta, kad valstybei nereikalingiausi yra pensininkai. Jie dažniausiai nebedirba, bet kiekvieną mėnesį iš Sodros nori gauti pinigų; dėl jų valstybė dar turi mokėti kompensacijas už vaistus, jie nebegerina šalies demografinės padėties, taigi nebeprigimdo būsimųjų vyrukų, kuriuos, padlaižiaujant JAV, būtų galima pasiųsti į vadinamuosius karštuosius rajonus, kur amerikonams ima svilti padai, o svarbiausia, kad jie visai negalvoja emigruoti į jokias airijas, didžiąsias britanijas arba ispanijas. Žodžiu, atsiranda visai nereikalingas socialinis sluoksnis, kuris akmeniu kybo po laisvos, nepriklausomos, demokratine ir teisine norinčios vadintis valstybės kaklu.
Tad šį socialinį sluoksnį, kaip kokį valstybės balastą, reikia pribaigti. Skyrei jam prievolę, arba pyliavą, kaip po karo vadino, kiek jis į šiukšlių konteinerį turi sukratyti buitinių atliekų. Gyveni individualiame name – metinė norma 6,24 kub.metro, už kubą mokant po 28 litus. Gyveni daugiabučiame name, per metus mokėk – 133 litus. Atliekų sukaupk apie 5 kubinius metrus. Kiek žmonių gyvena individualiame name ar daugiabučio namo bute – nesvarbu.
Savivaldybių tarybos yra tokios galingos, kad, pakeldamos rankas, gali nuspręsti, jog nuo šių metų pradžios atliekų kiekis visai nebepriklauso nuo name ar bute gyvenančių žmonių skaičiaus. Net nuo kambarių skaičiaus.
O štai kiek liberalesnė Lazdijų rajono taryba rinkliavą už atliekų išvežimą nusprendė nustatyti nuo daugiabučio namo buto kvadratinių metrų. Žodžiu, Lietuva ta pati, Žemaitija neatsiskyrusi, o tvarkų tiek, kiek kuri savivaldybės taryba prigalvoja.
Kas buvo iki tol, kol nebuvo regioninių atliekų tvarkymo centrų, nebegalioja. O kol jų nebuvo, rinkliava buvo skaičiuojama nuo gyventojų skaičiaus. O Telšiuose, pavyzdžiui, gyventojas turėjo užeiti pas komunalininkus ir sudaryti sutartį su jais, kad šie iš konteinerio paimtų jo sukratytas atliekas. Dabar nuo šios naštos jis išlaisvintas. Tereikia tik iš pašto dėžutės išsiimti atsiųstą sąskaitą ir susimokėti 133 Lt metinę rinkliavą.
Lašų daug, bet akmuo kietas
Sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atrodo, kad šis posakis bus išbrauktas iš liaudies išminties lobyno. Galima tik įsivaizduoti, koks Telšiuose kilo sąmyšis ir nepasitenkinimas, kai tokias sąskaitas gavo vieniši ar net dviese gyvenantys žmonės. Juk pernai kiekvieną mėnesį mokėta 2,75 Lt rinkliava už atliekų išvežimą pakilo iki daugiau kaip 11 litų. Net dviem gyvenantiems žmonėms ši rinkliava padvigubėjo. Nieko nuostabaus, kad Telšių rajono savivaldybė buvo užversta pasipiktinusių gyventojų laiškais, daug įtūžusių senolių veržėsi į priėmimą pas rajono merą.
Į „Karštą komentarą“ parašiau straipsnį „Teisingumas“ Telšiuose“. Stojau ginti daugiabučiuose namuose gyvenančių vienišų žmonių, daugiausia pensininkų. Po kurio laiko „Karštame komentare“ pasirodė telšiškės Nijolės Valančiuvienės straipsnis „Teisingumo pratęsimas“, kur moteris rašė, kad pirmasis straipsnis ėjo per rankas, žmonės jį perdavinėjo vieni kitiems. Moteriškė guodėsi, kad niekaip neišmano, kaip jai, vienai gyvenančiai, sukaupti tuos 6,24 kub. metro atliekų, jeigu anksčiau nė iki dviejų kubų „neištempdavo“.
Nenagrinėjant, kokia buvo gyventojų reakcija Plungėje, Rietave, ar protingesnę valdžią turinčiuose Mažeikiuose, pakalbėkime apie Telšius, apie kuriuos turiu daugiau informacijos. Tiesa, pasirodo, kad plungiškiai irgi netylėjo. Vienas aktyvus šio miesto gyventojas prisipažino parašęs net į Specialiųjų tyrimų tarnybą, iš kurios gavęs atsakymą, kad, girdi, „su šiukšlių mokesčiu Plungėje viskas teisingai“. Parašęs ir Seimo pirmininkui Česlovui Juršėnui, bet šis, atrodo, toks pareigingas žmogus, net neatsakęs. Todėl dabar tas pats Plungės žmonių teisių gynėjas viename laikraštyje išspausdino atvirą laišką visoms trims Lietuvos galvoms – Valdui Adamkui, Česlovui Juršėnui ir Gediminui Kirkilui. Manyčiau, kad sveiko proto ginti savo teises ir orumą pakanka ir rietaviškiams. Juk šiame mieste pirmiausia Lietuvoje sužibo elektra ir atsirado pirmasis telefono ryšys. Tegu tai buvo padaryta kunigaikščio Oginskio, bet rietaviškiai jį gerbia ir nesiduos spardomi.
Na, o Telšiuose įvykiai klostėsi štai taip.
Rajono taryba tiek po publikacijų „Karštame komentare“, tiek po didelio žmonių nepasitenkinimo, pareikšto vietinėje spaudoje, dar kartą grįžo prie atliekų temos. Priimtame sprendime buvo numatytos kai kurios lengvatos. Pvz., vieni gyvenantys aštuoniasdešimtmečiai buvo visai atleisti nuo atliekų rinkliavos.
Anot gerai informuotų šaltinių, šie mūsų Prezidento vienmečiai turėtų būti dėkingi vienam žilagalviui, gyvenančiam vienoje gatvėje su vienu daug galių turinčiu Telšių valdininku. Žemaitis savo kalba tam galingajam tiesiai šviesiai išdrožė: „Ta kap če išen, kad umžiaus gale šiukšles gamint pradėjau?“. Valdininkas užtikrino, kad senukui už atliekų išvežimą visai mokėti nereikės.
Kai kurie kiti pensininkai buvo atleisti nuo pusės rinkliavos. Tik jų mėnesio pensija neturėjo viršyti trijų valstybės remiamų pajamų dydžių. Šiuo metu tai yra 855 litų. Tačiau seniems vienišiems žmonėms buvo „uždėta“ viena žeminanti procedūra – jie turi eiti į rajono Socialinės paramos ir rūpybos skyrių prašyti pažymos, kad turi teisę į tokią lengvatą.
Čia reiktų pasakyti, kad ir po tokios lengvatos priėmimo telšiškiai nenustojo piktintis savo išrinktaisiais. Kai į Telšius atvyko Prezidentas Rolandas Paksas, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, žmonės per susitikimą Telšių Žemaitės dramos teatre ne tiek domėjosi būsimais Seimo rinkimais, kiek piktinosi tuo nevykusiu rinkliavos mokesčiu už atliekas.
R.Paksas, kuris yra ne šiaip telšiškis, bet ir turi čia vietos valdžios apiplėštus dviese gyvenančius savo tėvus, o ir yra rajono garbės pilietis, pažadėjo atvykti į Telšius ir savivaldybėje išklausyti savo kraštiečius, dėl ko jie nepatenkinti vietos valdžia. Savo žodį jis ištesėjo. Visai nekeista, kad žmonės daugiausia skundėsi dėl tos atliekų rinkliavos. Vienas telšiškis, išėjęs iš susitikimo su R.Paksu, „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio korespondentui pareiškė, kad Prezidentas liepęs tokios neteisingos rinkliavos nemokėti. Tą patį R.Paksas patvirtino ir per susitikimą su žmonėmis Nevarėnuose. Šios jo mintys buvo paskelbtos minėtame laikraštyje. Vadinasi, žmonės gali Prezidento paklausyti ir tos rinkliavos nemokėti.
Ar savo nesąmoninga veikla Telšių rajono savivaldybė regioninio atliekų tvarkymo centro nebus įstūmusi į aklavietę? Juk jis gali pritrūkti apyvartinių lėšų. Viso to juk nebuvo pernai ir anksčiau, kai rinkliava už atliekų išvežimą ir tvarkymą buvo renkama nuo gyventojų skaičiaus ir tai buvo daroma kiekvieną mėnesį.
Žodžiais – teisingumas, veiksmais neteisybė
Telšiuose šitokį, koks dabar yra neteisingumas, lėmė partijos „Tvarka ir teisingumas“ frakcijos nariai. Jų yra 12, 11 balsavo (vienas nedalyvavo posėdyje),kad už atliekų išvežimą žmonės mokėtų „naujoviškai“ – ne pagal gyventojų skaičių, o kad registro centre kažkieno vardu yra įregistruotas butas. Šitaip balsavo ir prie anksčiau liberalais demokratais vadintų tarybos narių prisišlieję penki socialdemokratai ir abu valstiečiai liaudininkai. Mat pirmieji spjauna į teisybę už gautus vicemero ir savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo postus, antrieji dėkingi gavę vieno komiteto pirmininko postą. Dar aštuoni tarybos nariai tariamai likę opozicijoje, bet faktiškai valdančiajai daugumai oponuoja tik trys darbiečiai.
Tiek pat mandatų turintys konservatoriai yra praktiški. Jų lyderis vadovauja vienai statybinei organizacijai, todėl žino, kad su valdančiaisiais reikia gyventi geruoju, nes kitaip gali negauti objektų.
Abiem liberalcentristams, arba zuokininkams, žmonių reikalai irgi „dzin:“, nes jų buvęs vadas Žilvinas Šilgalis sėdi Vilniuje, o dabartinio pirmininko Antano Martusevičiaus darbo dienomis reikia ieškoti Plungės rajono ligoninėje, kuriai jis dabar vadovauja, o be to, šiame mieste statosi namą.
Tačiau yra ne tik tie 27 išrinktieji, bet ir daug nuskriaustais ir įžeistais bei pažemintais pasijutusių rinkėjų. Žinoma, prie tokių savęs nepriskiria tie, kurių gausesnės šeimos, jose bent 3-4 asmenys ir jie gyvena daugiabučiame name. Tuo tarpu individualių namų gyventojai niekaip nesupranta, kodėl jiems neleidžiama pasirinkti atliekų išvežimo grafiko – kas savaitę ar kas dvi, kas buvo leidžiama dar pernai. Gali konteinerio ir visą mėnesį prie gatvės važiuojamosios dalies neatvežti, vis tiek reikės mokėti už 6,24 kubo atliekų išvežimą per metus.
O štai Seimo narys Valentinas Bukauskas, išrinktas Telšių rinkimų apygardoje, viename rajono tarybos posėdyje bandė paprotinti savo mažuosius kolegas. Jo paskaičiavimu, vienas gyvenantis daugiabučio namo gyventojas, kad nesijaustų vietos valdžios nuskriaustas, per metus į konteinerius turi sukratyti 5000 (penkis tūkstančius) litrų atliekų. Kadangi šiukšlių kibiriukai yra nedideli, maždaug 10 litrų talpos, toks gyventojas kasdien su atliekų kibiriuku prie konteinerių turėtų ateiti 13-14 kartų. Tik tada jis nesijaustų kaltas vietos valdžiai, kad neįvykdė atliekų prievolės arba pyliavos. Arba kitaip sakant, nesijaustų savo arčiausia esančios valdžios apiplėštas, o kiek grubiau pasakius, – išprievartautas.
Taigi bandymų prisibelsti į gėdą praradusios valdžios sąžinę buvo daug ir įvairių. Tačiau tie skaudūs lašai kieto akmens dar nepramušė.
Iš visos pagarbos partijai „Tvarka ir teisingumas“ reikia pasakyti, kad jos frakciją Telšių rajono taryboje jau daug kas vadina Neteisybės frakcija. Ir jau galima nuogąstauti, kad Prezidentą R.Paksą antrąkart gali pražudyti aplinka.
Tuose pačiuose Telšiuose daug kas tikėjosi, kad neblaivų, su daugiau kaip dviem promilėm sulaikius prie vairo šios partijos narį ir rajono tarybos narį Arūną Šarkauską, jis pats susipras ar rajono partinė organizacija privers padėti išrinktojo mandatą. Tačiau jis liko rajono tarybos nariu, tik atsistatydino iš Etikos komisijos. Vietos žiniasklaidininkai iškapstė ir paviešino faktą, kad ir pats partijos vietos skyriaus pirmininkas, visuomeninis vicemeras Donatas Kaubrys su teisingumu nesibičiuliauja.
Į kritiką reikėdavo reaguoti
Nepažinę tarybinių laikų ir to meto spaudos, keikite viską, kas jau buvo, susiriesdami. Tačiau tada po kiekvieno kritinio straipsnio laikraščiuose spausdinamuose skyreliuose „Mūsų kritikos pėdsakais“, „Mūsų medžiagos pėdsakais“, „Po to, kai rašėme“ ar kitaip pavadintuose buvo spausdinami pranešimai, kas po kritikos išties padaryta. Po to, kai šitiek kartų „Karštame komentare“ ir visuose Telšių laikraščiuose buvo kritikuojamas neapgalvotas rajono tarybos sprendimas dėl rinkliavos už atliekų išvežimą, nebuvo valdžios jokios reakcijos.
„Karštame komentare“ išspausdinęs straipsnį „Teisingumas Telšiuose“ panorau išgirsti kai kurių ministrų nuomonę. Domino, kaip aplinkos ministras Artūras Paulauskas vertina tai, kad rinkliava už atliekas kai kur nustatoma nuo žmonių skaičiaus, kai kur nuo butų, kaip yra Telšių apskrityje, arba nuo kvadratinių metrų, kaip nustatė Lazdijų rajono taryba? Juk komunalinio ūkio tvarkymas yra šios ministerijos rūpestis. Iš Aplinkos ministerijos nesulaukiau jokio atsakymo.
Paprašiau ir finansų ministro Rimanto Šadžiaus nuomonės dėl rinkliavos už atliekas, taip pat dėl to, kad Telšių rajono taryba jau po biudžeto patvirtinimo ima nustatinėti lengvatas, taip be finansavimo palikdama kitas šakas, kurioms pinigai jau buvo paskirti, kodėl apskritai toks margumynas šalyje, kai vienur rinkliava už atliekas vienokia, kitur kitokia, dar kitur kitaip prisigalvota…
Ir ką gi, reikia pasakyti, kad Finansų ministerijoje sėdi sąžiningesni biurokratai. Ne tokie kaip Aplinkos ministerijoje. Raštą „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą“ pasirašė ministerijos sekretorė Ingrida Šimonytė. Jame rašoma: „Finansų ministerija išnagrinėjo Jūsų raštą, kuriame keliamas klausimas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą mokėjimo ir apskaičiavimo tvarkos.
Pažymime, kad pagal Rinkliavų įstatymo 12 ir 13 straipsnių nuostatas pačioms savivaldybių taryboms suteikta teisė savo sprendimu nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, pasitvirtinti jos nuostatus bei dydžius, nustatyti mokėtojams lengvatas ir grąžinimo atvejus.
Finansų ministerija, įvertinusi tai, kad komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslauga yra specifiška (t.y. ne vienkartinio, o tęstinio pobūdžio), ir tai, kad iškyla problemų dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo bei mokėjimo, kreipėsi į Aplinkos ministeriją, kuri yra atsakinga už komunalinio ūkio valstybės valdymo funkcijas, ir įgyvendina valstybės politiką šioje srityje, su pasiūlymu įvertinti galimybę komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo klausimus reglamentuoti atskirame bendrame visoms savivaldybėms teisės akte, ją išbraukiant iš vietinės rinkliavos objektų sąrašo“.
Ekskursas į netolimą praeitį
Tai, ką daro Telšių apskrities ir kai kurių kitų regionų gyventojai, ieškodami teisybės dėl rinkliavos skaičiavimo metodikos ir dydžio, šiandieninėje Lietuvoje yra gana sunkus darbas. Tokią saviveiklą sau leisdamos savivaldybių tarybos „žaidžia“ aukščiausios Lietuvos institucijos – Seimo – sukurto ir Prezidento palaiminto įstatymo rėmuose. Tad ir Vyriausybių atstovai regionuose negalėjo užprotestuoti skirtingų savivaldybių priimtų įvairių sprendimų. Sakysim, telšiškis Seimo narys V.Bukauskas supranta, kad jo kraštiečiai – rajono tarybos nariai prikrėtė kvailysčių ir bando juos paprotinti, tačiau ką padarysi, jeigu tokių vietinių “deputatų” galvose ne visi smegenų pusrutuliai įsijungia mąstyti ir suprasti bent tiek, kiek supranta paprasta moteris žemaitė, ant galvos užsigobusi padėvėtą skarelę.
Suprantama, kad tokie keisti dalykai nesidėtų, jeigu Lietuva ir toliau priklausytų Tarybų Sąjungai. Juk tai tikras „bezpredelas“, kalbant ne valstybine kalba. Kas iš Lietuvos piliečių, gal išskyrus tikrus ar tariamuosius politikus ir gal kokius Laisvosios rinkos instituto pastumdėlius ar garbintojus, nepasirašytų po „Karšto komentaro“ vyr.redaktorės Giedrės Gorienės laikraštyje paskelbtu tokiu sakiniu: „Kai Lietuva buvo TSRS, Lietuvos gyventojai galėjo pasiskųsti Maskvai. O kur dabar jiems skųstis dėl tokio „bezpredelo“, koks yra Lietuvoje, kai Lietuva – Europos Sąjungoje?“.
Anais laikais telšietiška kvailybė būtų tapusi žinoma Maskvoje, ir tuoj pat LTSR Vyriausybei būtų nurodyta ją pašalinti. Dabar nėra kam pirštu parodyti, ką Telšių ir kaimyninių rajonų vietiniai politikai prikvailiojo.
Galbūt šis reikalas pasieks ir Konstitucinį teismą, nes kai kurie piliečiai žada kreiptis į žemesnės instancijos teismus ir apskųsti tas nesąmones arba laukti, kol savivaldybė ar regioninis atliekų tvarkymo centras bandys išieškoti tariamą įsiskolinimą. Tada tokiems teismams gali prireikti Konstitucinio Teismo nuomonės.
Nors anais laikais beveik visi spaudos leidiniai buvo nuo vienintelės partijos priklausomi ir net jų „organais“ vadinami, vis dėlto po jų publikacijų kai kurios išvados buvo daromos. Kartais net gana griežtos. Tiesa, tada tokios aukštos personos, kaip dabar, nebuvo kritikuojamos, bet kam jau kliūdavo, tai su išvadomis ir be užtarimo. Pavyzdžiui, Kupiškio rajono laikraštyje stipriai kliuvo rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Albertui Astikui, kad visai buvo apleidęs liaudies draugovių rajono štabo, kuriam privalėjo vadovauti, veiklą. Įsižeidęs veikėjas puolė teisybės ieškoti pas kompartijos rajono komiteto pirmąjį sekretorių S.Tamošiūną, bet iš jo kabineto išėjo dar žemiau nuleidęs nosį. Be laikraščio, pridėjo ir sekretorius. O juk vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui atrodė, kad jeigu rajono laikraštis yra ne tik partijos rajono komiteto, bet rajono Liaudies deputatų tarybos organas, todėl tokio vaduko, kaip jis, nepalies.
O štai kompartijos Šakių rajono komiteto pirmasis sekretorius Jonas Kudašius, daugiausia laiko praleisdavęs laukuose ir fermose, todėl rajone vadintas svarbiausiu agronomu, nors žemės ūkio valdyboje buvo vyriausias agronomas, kartą su purvinais guminiais batais užlėkė į rajono laikraščio redakciją. Sekretorius užsuko paprašyti, kad žurnalistai už apleistus pasėlius pakritikuotų Barzdų kolūkio vyriausiąją agronomę Danutę Mačianskienę. O ji buvo ne šiaip kolūkio vyriausioji specialistė, bet ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko pavaduotoja arba, pagal dabartinę terminologiją, viena iš dviejų tuometinės tarybų Lietuvos viceprezidenčių. Turėjau sekretoriui paaiškinti, kad gal tokios personos negalima liesti, nes turėjau karčią patirtį, kaip visais varpais skambino kritikos laikraštyje gavusi Plungės rajono „Aitros“ kolūkio vyr.agronomė, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatė Petrė Dargienė. Tačiau sekretorius atrėžė, kad ji Prezidiumo Pirmininko pavaduotoja, kai tokį darbą atlieka Vilniuje, o čia – tik kolūkio agronomė…
Jau minėtame Plungės rajone negražios kalbos plito apie prie Kulių miestelio buvusio Šimulių kolūkio pirmininko K.Razgaičio darbelius. Skundų gavo redakcija, partijos rajono komitetas, net Vilnius. Į kolūkį važiavome su partijos rajono komiteto skyriaus vedėju. Bet visas skundo tikrinimas baigėsi tik pažymos parašymu. O tada Plungės rajono „Kibirkšties“ laikraščio redakcijai vadovavo drąsus redaktorius Juozas Bardauskas – ilgametis „Mokslo ir gyvenimo“ žurnalo vyr.redaktorius. Nusprendėme veikti savarankiškai ir slaptai nuo partijos rajono komiteto. Padėjo kitas žurnalistas Vytautas Petrulis, kuris buvo vietinio radijo korespondentas ir dar turėjo svarų titulą, nes buvo rajono liaudies kontrolės komiteto pirmininko visuomeninis pavaduotojas.
Niekam, kam nereikia, nežinant, Kulių miestelio valgykloje susitikome su dviem patikimais kolūkiečiais, kurie iki čia rogėmis atvažiavo. Nekaltas pokalbis mezgėsi prie alaus bokalų. Užsirašėme pavardes ir vardus žmonių, kurie galėjo papasakoti viską, ką pirmininkas yra prikrėtęs. Čia buvo ir tie, kuriems pirmininkas kumščiu buvo užvažiavęs, ir ta melžėja, kurią K.Razgaitis buvo „užlaužęs“ prie šiaudų kūgio ir kuri, bijodama ieškoti teisybės, su savo tėvais augino per prievartą į pasaulį paleistą atžalą. Žinojome ir apie tuos, kurie gali patvirtinti, kad kolūkiui nupirktomis sėklinėmis bulvėmis pirmininkas apsisodino savo sklypą. Kitą dieną visus tuos žmones apklausėme, jų parodymus užrašėme ir parašus po jais gavome. O tada jau pas pirmininką. Šiam beliko rausti ir mikčioti…
Straipsnis laikraštyje pasirodė griežtas ir konkretus, be jokio derinimo su bet kokia institucija, nors laikraštis buvo, kaip kitur, „organas“. Pirmasis sekretorius Vincas Ališauskas jį perskaitė tik laikraščio išėjimo dienos rytą. Ir tuoj pat susirinko į skubų posėdį partijos rajono komiteto biuras. Redaktorius jame dalyvavo kaip biuro narys, pakvietė ir mus, straipsnio autorius. Ir jokio barimosi, stalų trankymo ar velniais svaidymosi. Tik vienas klausimas: „Gal dar turite tai, ko neparašėte?“
Po savaitės vėl važiavome į tą patį kolūkį. Senąjį pirmininką kolūkiečiai su džiaugsmu atleido, naują išsirinko. Niekas čia daugiau žmonėms „snukių“ nebedaužė, melžėjoms vaikų „nebedarė“.
Na, o Kupiškyje buvo kitoks atvejis. Labai pavyzdingoje, čekoslovakiškais įrengimais aprūpintoje ir labai sumanaus direktoriaus vadovaujamoje pieninėje nutiko negražūs dalykai. Milicija pagavo sviesto gamyklos direktorių Gvildį, bevežantį savavališkai pasiimto sviesto gabalus. Direktorių Gvildį apsvarstė partijos rajono komiteto biuras. Partinė bausmė buvo griežta, bet darbe liko. Gelbėjo, kad buvo tikrai geras gaspadorius. Tačiau situacija pasikartojo. Vėl partijos rajono komiteto biuro posėdis. Gero gaspadoriaus ginti atvažiavo Mėsos ir pieno pramonės ministro pavaduotojas, Panevėžio pieno kombinato direktorius. Biuro posėdžio pradžioje pirmasis sekretorius S.Tamošiūnas biuro nariams pasakė: „Skambino Brazauskas, priminė, kad neatleistume. Bet kaip pasielgti – mūsų reikalas“.
Algirdas Brazauskas tada buvo LKP Centro komiteto sekretorius ekonomikai, kuravo pramonę. Bet ne jo užtarimas nulėmė direktoriaus likimą – netrukus po posėdžio reikėjo surašyti gamyklos perdavimo naujam direktoriui aktą.
Taigi, ir tais laikais teisybė buvo pasiekiama ne tik Maskvoje ar Vilniuje. Nusižengę vadovai griežto įvertinimo sulaukdavo ir rajonuose. Ir „nevoliodavo durniaus“, kaip dabar daro net kai kurie ministrai.
* * *
Galima ir ginčytis, ar buvo reikalingas toks ekskursas į nelabai tolimą praeitį. Tačiau faktas, kad galima pasidėti Lietuvos Respublikos Konstituciją ant stalo, net ją atsiversti ir galvoti, kad gyvename tikrai demokratiškai, kad esame laisvi ir t.t. ir pan. Tačiau kai imi gilintis į kasdienybę, lyginti ją su praeitimi, tai pamatai, kad tos demokratijos ne tiek jau daug.
Tada vienintelė partija parinkdavo kandidatus į visų lygių deputatus, taip pat buvo rinkimai, su kabinomis ir balsavimo urnomis. Į tą kabiną įėjus, buvo galima ir išbraukti kokį kandidatą, nors nebuvo prasmės. Ką čia rinktis iš vieno? Bet juk tokią demokratiją, kaip anais netolimais laikais, sukūrė pats ponas Dievas, liepęs Adomui rinktis žmoną, bet tepateikęs tik vieną kandidatę Ievą.
Dabar tų partijų partijėlių daugybė, laimei, kad beveik pusė jų nė rinkimuose nedalyvauja, o tai dar daugiau miškų rinkiminių biuletenių popieriui iškirstume…
Iš to viso persitvarkymo arba atgimimo tikrai gavome tik vieną dalyką. Dabar ne tik Kauno poniutės, kurios šio titulo ir tarybiniais metais nebuvo atsižadėjusios, taip vadinasi, bet ponu ar ponia pavadinamas ir milijardierius ar milijonierius, ir „bomžas“, ir „zekas“, ir narkomanas, ir alkoholikas, ir prostitutė. Tačiau jau daug žmonių taip pavadinti įsižeidžia, nes yra nuo tikrų ponų priklausomi.
