Kam Lietuvai trys kariuomenės

12
4
- Reklama -
KAM ministrė R.Juknevičienė ir prezidentė D.Grybauskaitė stebi karių pratybas Rukloje (Gintauto Tiškos nuotr.)

Nustebote? Vadinasi, turbūt jus visiškai užbūrė Lietuvoje įsisiūbavęs pedofilijos skandalas (greičiausiai dėl jo, oficialiai – "dėl mažų reitingų", o tai – netiesa, nutrauktas net rodyti populiarus serialas "Moterų alėja", kurį pakeitė kriminalinės laidos). Nieko nuostabaus. Tuo metu, kai Nobelio Taikos premijos laureatas JAV prezidentas Barackas Obama ketina siųsti papildomą karių kontingentą į Afganistaną, karines pajėgas stiprinti ketina ir Lietuva. Visuomenei nepastebėjus, tyliai, konservatorės Rasos Juknevičienės vadovaujama Krašto apsaugos ministerija netrukus ketina Lietuvoje įteisinti tris kariuomenes.

Pabrėšime – visa tai kainuos, ir kainuos labai daug (ne tik pinigų): atsiras nauji karininkų etatai, prasidės nekilnojamojo turto grąžinimo vajus ir kiti Krašto apsaugos ministerijos (KAM) manevrai (ir finansiniai).

Bet apie viską – iš lėto. Kad nesusipainiotume. 2010 m. sausio 1-osios rytas daugeliui lietuvių bus tragiškas ne (tik) dėl pagirių, bet ir dėl uždarytos Ignalinos atominės elektrinės – kils kainos. Tai mes žinome, nors ir stengiamės nustumti į sąmonės užkaborius. Tai, ko nežinome (nors informacija – viešai prieinama), yra Lietuvos kariuomenės reforma.

Nuo ateinančių metų Lietuvoje turėsime nebe vieną, o tris kariuomenes. Šiuo metu Lietuvos karines pajėgas sudaro reguliarioji (profesionalioji) kariuomenė (8400 karių), šalia jų tarnauja 600 šauktinių (privalomosios pradinės karo tarnybos karių). Taip pat veikia aktyvusis rezervas ir/arba savanoriai (KASP; įkurta kaip SKAT 1991 m.), kurių yra 6000.

Šių metų liepą naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu tapęs brigados generolas Arvydas Pocius, kurio patriotiškas nusiteikimas iš karto leido suprasti, jog kariuomenė bus stiprinama. Nors kitais metais ketinama atleisti karininkų, tačiau 2015-aisiais planuojama, jog Lietuvos kariuomenė pagausės maždaug 2500 karių. Ar Lietuva militarizuojama? Kodėl? Su kuo kariausime? Ar nepakanka turėti vien gynybinės krašto apsaugos sistemos?

Ir – svarbiausias – klausimas: kodėl nuo 2010 m. sausio 1 d. visuomeninė organizacija Šaulių sąjunga paverčiama trečiąja Lietuvos kariuomene? Prisiminkime istoriją. 1924 m. prezidentas Aleksandras Stulginskis ir Ministeris Pirmininkas Antanas Tumėnas paskelbė galiojančiu Lietuvos Šaulių Sąjungos įstatymą, kuriame aiškiai apibrėžta, kas yra šauliai ir juos vienijanti organizacija: "visuomeninė organizacija", kurios tikslas – "stiprinti valstybės gynimo pajėgas"; Šaulių Sąjunga tai daro tokiais būdais: "stiprina piliečių sielos pajėgas, skleisdama jų tarpe švietimą, keldama dorą ir krašto meilę; lavina piliečių kūno jėgas, vikrumą ir ištvermę; ruošia pilietį iš pat mažens apsieiti su ginklais, kovos įrankiais ir priemonėmis". Šauliais tarpukaryje galėjo būti ir jaunimas iki 17-os, gavęs tėvų ar globėjų sutikimą.

1997 m. redakcijos Šaulių Sąjungos įstatyme kalbėta, jog iki 1940 m. birželio 15 d. veikusi organizacija – " savanoriška, pilietinės savigynos savaveiksmė visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai. Sąjungos tikslai ir uždaviniai (taikos metu): stiprinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, rengti pilietinei savigynai ir ginkluotai krašto gynybai, ugdyti pilietiškumą, pagarbą Konstitucijai ir pasitikėjimą nacionaliniais institutais, puoselėti tautos etninę kultūrą, dalyvauti ruošiant piliečius visuotiniam pilietiniam ir ginkluotam pasipriešinimui karo grėsmės ir okupacijos atveju, padėti krašto apsaugos struktūroms rengti mobilizacinį rezervą, teikti pagalbą Pasienio policijai sustiprinant valstybės sienos apsaugą, teikti pagalbą policijai ir civilinės saugos tarnybai avarijų, stichinių nelaimių metu, kai gresia pavojus žmonių gyvybei arba turtui.

Pagal 1997 m. redakcijos įstatymą, Šaulių sąjungai iki 2010 m. vadovavo ne kariškiai. Šaulių Sąjungos vadas rinktas kas trejus metus. Šauliais galėjo būti vaikai nuo 12 metų. 12-18 metų – jaunieji šauliai; taip pat egzistavo rikiuotės, ne rikiuotės ir garbės šauliai.

Šaulių Sąjungos turtas – nuo 1919 m. birželio 27 d. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Šaulių Sąjungos turėtasis ir Vyriausybės ar savivaldybių nutarimais grąžintas nekilnojamasis turtas ir kitas turtas. Jo Šaulių Sąjunga turi nemažai – iki šiol nesutvarkyti dokumentai didžiuliams žemės plotams atgauti.

1997 m. redakcijos įstatymą pasirašė prezidentas Algirdas Brazauskas.

Pažvelkime į 2009 m. liepos mėnesį prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirašytą naujos redakcijos Šaulių Sąjungos įstatymą, bene dvigubai didesnį savo apimtimi ir kur kas griežtesnį savo nuostatomis. Šiuo įstatymu Šaulių Sąjunga tampa Krašto apsaugos ministerijai pavaldžia organizacija, t. y. karine struktūra, "atsižvelgiant į kintančius nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius, šalies narystę NATO ir Europos Sąjungoje".

Nejaugi tai reiškia, jog šaulius būtina sukarinti, nes mums neva gresia didesni nacionalinio saugumo pavojai? Ar neprimena tai tradicinės konservatorių retorikos?

2009 m. redakcijos Šaulių Sąjungos įstatyme "jaunasis šaulys" yra jau nuo 11 iki 18 metų. Šaulių Sąjunga – "valstybės remiama ir padedanti užtikrinti nacionalinį saugumą savanoriška sukarinta (pabraukta mūsų, – Ekspertai.eu) pilietinės savigynos asociacija, veikianti pagal šį įstatymą ir savo statutą". Dar viena naujiena – "Lietuvos šalių sąjungos koviniai būriai – rinktinių padaliniai, savanoriškumo pagrindu sudaromi iš pilnamečių šaulių, kurie yra tinkami tikrajai karo tarnybai, bet jos neatlieka."

Pagal 2009 m. įstatymą, Lietuvos Šaulių Sąjungos tikslai – "stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą telkiant Lietuvos Respublikos piliečius aktyviai prisidėti prie valstybės gynybinės galios didinimo, viešojo saugumo užtikrinimo, visuomenės pilietinio, patriotinio ir tautinio ugdymo, taip pat ugdyti pasitikinčius savimi, kūrybingus, motyvuotus, drausmingus Lietuvos Respublikos piliečius, pasirengusius ginti Tėvynę ir padėti nelaimės atveju kitiems."

Naujasis įstatymas numato, kad Lietuvos Šaulių Sąjungos vadu nuo 2010 m. galės būti skiriamas tik "ne žemesnį kaip majoro (komandoro leitenanto) laipsnį turintis profesinės ar savanorių karo tarnybos arba atsargos karys".

2009 m. redakcijos įstatyme teigiama, jog Lietuvos Šaulių Sąjungos (LŠS) turtą sudaro "valstybės ar savivaldybių institucijų sprendimais grąžinti išlikę LŠS nekilnojamieji daiktai, kuriuos ji nuosavybės teise turėjo iki 1940 m. birželio 15 d." ir kitas turtas.

Priminsime 1924 m. redakcijos įstatymo nuostatą: "Sąjungai nustojus dirbti, jos turtas pereina Krašto Apsaugos Ministerijos žinion". Šaulių Sąjunga tarpukaryje buvo turtinga.

Ar Lietuvos militarizacija – tai sėkmingas finansinis projektas, padėsiantis Krašto apsaugos ministerijai atgauti daug "nekilnojamųjų daiktų", tiksliau, žemių?

Ar Lietuvos militarizacija, 2010-2015 m. siekiant žūtbūt didinti karių skaičių, turi moralinę, dorovinę, "sielos pajėgų" lavinimo prasmę?

Ar būsimosios, sukarintosios, Šaulių Sąjungos (ypač – kovinių būrių) funkcijos atsitiktinai dubliuojasi su savanorių funkcijomis?

Ar vaikams karinis lavinimas paankstintas metais iki 11-os, siekiant sustiprinti Lietuvos nacionalinį saugumą?

Pasak dabartinių, dar nesukarintų, bet paskutinį mėnesį iki naujojo įstatymo įsigaliojimo pradžios gyvenančių šaulių, ypač dirbančių su vaikais, jaunimu, visuomeninė organizacija Šaulių Sąjunga ne vieną paauglį išgelbėjo nuo priklausymo nusikalstamai gaujai, suteikė jiems pasitikėjimo savimi, išugdė drausmę. Tačiau tai niekada nebuvo karinė organizacija. Šauliai nuo 1919 m. plačiai vykdė tautos kultūrinimo darbą, aktyviai sportavo (žinoma, karinis mokymas buvo būtinas, tačiau tai – toli gražu ne vienintelis tikslas); pasitraukę šauliai bei patriotiškai nusiteikę Amerikos lietuviai apie Lietuvos Šaulių Sąjungos atkūrimą paskelbė Čikagoje; prasidėjus Lietuvos atgimimui, Kaune vykusiame mitinge buvo oficialiai paskelbtas Šaulių Sąjungos atkūrimas.

Nuo 2010-ųjų 90 metų sukaktį šventusios visuomeninės organizacijos nebeliks. 2015 m. planuojama, jog krašto apsaugos sistemoje tarnaus 17730 karių (reguliariosios bei savanoriškosios tarnybos) bei keli ar keliolika tūkstančių (sunku pasakyti tiksliai) šaulių.

Su kuo kariausim, tamstos? Ir kas lavins mūsų jaunimo sielos pajėgas? Majorai, papulkininkiai, pulkininkai ir generolai vietoje tokių asmenybių kaip šaulių įkūrėjas bajoras, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje Vladas Putvinskis-Putvys (1873-1929)? Tai jo iniciatyva Šilo Pavėžupio dvaras XX a. pradžioje tapo lietuvybės centru: nuo 1902 m. jame rinkdavosi tokie žmonės kaip Povilas Višinskis, Žemaitė, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Biliūnas, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti inteligentai. V. Putvinskio įkurta Šaulių Sąjunga po dvidešimties metų, 1939-aisiais, turėjo 125 chorus, 400 vaidybos mėgėjų kuopelių, 115 sporto klubų, 4 teatrus, 105 orkestrus, 350 bibliotekų, 72 šaulių namus, leido knygas, laikraštį, kultivavo lengvąją atletiką, vandens, žiemos, jojimo, šaudymo sportą.

Ką jauniesiems Lietuvos šauliams nuo 2010-ųjų sausio 1-osios duos kariškiai? Propagandą apie "karą prieš terorizmą", kuria nebetiki net progresyviai mąstantys Vakarų karininkai? Ar vietoje dvasinio, kultūrinio lavinimo turėsime tik naujus smogikų būrius, kuriuos, kurios nors valstybės prezidentui paliepus, turėsime siųsti į Afganistaną, Iraką ar kitą pavojingą šalį?

Parašėme daug klaustukų, tikimės, kad tai – diskusijos (jei kas nors panorės diskutuoti) pradžia. Norėtųsi tikėti, kad iš pagrindų pakeistas Šaulių Sąjungos įstatymas skirtas kilniems tikslams, tačiau tai Lietuvos kariškiai dar turės įrodyti.

ekspertai.eu

2009-11-13

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą