Kodėl gražiai kalbame tik per laidotuves?

39
1
- Reklama -

Daktaras Algimantas Matulevičius

Atsisveikiname su iškiliausiu Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos politiku, mūsų bendrapiliečiu. Daug gražių ir teisingų žodžių pasakyta apie šviesios atminties Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską. Nesikartosiu, o ir šio rašinio tema turi kitą prasmę ir paskirtį. Istorinės asmenybės tam ir yra, kad jas ne tik prisimintume, bet ir iš jų gyvenimo pasimokytume. Manau, labai svarbūs šiame kontekste yra du aspektai.

Visų pirma A.M.Brazausko pavyzdys gali ir dabar pasitarnauti mūsų ir suskaldytai, ir susikaldžiusiai visuomenei. Būtent jis įkūnija savyje didžiulę dalį tos Lietuvos visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, inžinerinės-gamybinės inteligentijos atstovų, kurie gimę ir augę sovietų Lietuvoje, savo vidumi buvo ir – liko – giliai lietuviški. Tai ne tušti žodžiai, o gyvenimas ir realybė. Dabar net sunku suprasti, kokia atsakomybė teko A.M.Brazauskui, strateguojant pakankamai sklandų Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimą. Ką kas dabar besakytų, tai buvo labai sudėtingas ir klastingas laikotarpis. Man įstrigo į atmintį labai išmintingi „Sąjūdžio“ iškilios ir tuomet labai populiarios asmenybės Arvydo Juozaičio žodžiai: „…Algirdas Brazauskas siekė bekraujės Nepriklausomybės…ko, deja, negaliu pasakyti apie kitus…“ Šiuose žodžiuose yra visa to laikmečio esmė.

Man asmeniškai lengviau suprasti A.Brazausko atsakomybę, nes tuo metu dalyvavau visų įvykių sūkuryje ir kartu vadovavau 3 000 specialistų gamyklos kolektyvui. Mus nuolat spaudė: nepalaikykite „Sąjūdžio“. O mums, pasirinkus Lietuvos nepriklausomybę ir einant kartu su šalimi, pradėjo visaip grasinti: dar pažiūrėsime, kuo visa tai baigsis… O juk niekas tada neturėjo jokių garantijų: 1988 m. prasidėję politiniai procesai galėjo baigtis visaip. Bet dauguma mūsų net nesuabejojome, su kuo ir prieš ką mes. Supraskite, kaip mums buvo skaudu, o ypač A.Brazauskui, kai atkūrus Nepriklausomybę, buvo imta spjaudytis ir koneveikti mus kaip „buvusius“. Įdomiausia, kad garsiausiai rėkė toli gražu ne disidentai. O tie, kurie prie anos valdžios tiesiog nesugebėjo realizuoti savo liguistų ambicijų.

Žvelgiant iš istorinių tolių, tiesiog negalima sveiku protu paaiškinti, kodėl „ultra patriotai“ tuomet tiesiog piktybiškai kenkė Lietuvai. Tik pora pavyzdžių. Būtent dėl tų „patriotų“ svaičiojimų nebuvo užbaigtas modernesnis Ignalinos AE III blokas. Galima buvo gauti iš Vakarų šiuolaikinę kompiuterinę valdymo įrangą ir turėti naują elektrinę, o pirmąjį bloką – uždaryti. ES tam nebūtų prieštaravusi. Dėl tų pačių „patriotų“ kaltės buvo sustabdyta Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba, kurią vėliau pastatėme patys – savo sąskaita. Tas pats ištiko ir Vilniaus aplinkkelius: jie anuomet jau buvo pradėti statyti ir savų avantiūristų buvo užblokuoti. Ir tik dabar tai daroma (vėlgi – savo sąskaita), pavėlavus net 20 metų. Nepaaiškinama: kaip gali ponas G.Vagnorius, drąsiai žvelgdamas žmonėm į akis, aiškinti apie A.Brazauską ir apie jų nesutarimus, kai tie nesutarimai lietė milijonų žmonių likimus ir principinę nuostatą – naikinti ir griauti? Kaip tai darė G.Vagnorius ir jo pasekėjai, ar tie, kuriems siūlėme ne griauti, o modernizuoti sovietinį ūkį. Bet mes buvome apšaukti „…nedamuštais komunistais…“ ir sutapatinti su Tautos priešais.

Būkime biedni, bet teisingi: Lietuva buvo suskaldyta būtent ne dėl nesutarimų dėl valstybės santvarkos ar dėl demokratijos vertybių. Lietuva buvo suskaldyta avantiūristų – entuziastų ir prie jų prisiplakusių pataikūnų – vidutinybių. O dar pasitelkus jau besiformuojančią konjuktūrinę žiniasklaidą, buvo supjudyta ir suskaldyta Tauta. To tikrai nesiekė ir nenorėjo Prezidentas A.Brazauskas. Tačiau tai padarė jo aplinkos žmonės. Ne kas kitas, o premjeras A.Šleževičius leido sunaikinti, išdraskyti mūsų šalies gamybinį potencialą. Jis galvojo kaip G.Vagnorius: atseit, geriausias kelias į laisvę – tai per vieną dieną sugriauti kolūkius. Kas ir buvo įteisinta Vyriausybės nutarimu. O juk tai buvo Lietuvos kaimo sugriovimas, besitęsiantis, beje, iki šiol. O juk buvo bent pora požiūrių į ateitį: vienas – G.Vagnoriaus, Z.Vaišvilos, “Vilniaus prekybos“ ir EBSW su ponais V.Beriozovu, A.Šleževičiumi bei K.Radkevičiumi. Antrasis – tai modernizuotos, bet nesugriautos Lietuvos vizija, tai E.Vilkas, R.Rajeckas, B.Lubys, K.Antanavičius, šių eilučių autorius ir dar daug kitų – labiau tylėjusių, nei garsiai rėkavusių. O avantiūristai sugebėjo vienodai pasinaudoti ir A.Brazausku, ir V.Landsbergiu.

Nesiruošiu nieko teisti. Prašau tik mane suprasti: padoriais žmonėmis sugeba pasinaudoti amoralūs, tik savo ambicijas norintys patenkinti, o gal ir savo šeimininkų užgaidas tenkinantys veikėjai. Ir didžiausia blogybė, ką jie padarė iki dabar – nuskurdinta ir suskaldyta Lietuva.

Iš to seka štai kas. Nesuprantu, kodėl tiek daug netiesos paskleista apie Prezidentą A.Brazauską viešoje erdvėje. Suprantu mūsų žiniasklaidos subulvarėjimą, bet ir čia turi būti ribos. Galima būtų nekreipti į tai dėmesio, jei ne bendresnė problema. Esmė tai, kad įvairūs epitetai, kurie pasirodo elektroninėje erdvėje, verčia susimąstyti apie mūsų bendravimo kultūrą ir šio nevykusio bendravimo pasekmes jauniems žmonėms. Lietuvoje užaugo nauja karta, kuri tikros tiesos taip ir nežino. Jie daug apie ką sprendžia iš sensacingų straipsnių antraščių ir komentarų internete. Baisoka, bet mūsų politikų neatsakingumas ir nepakantumas kitaip manančiam jau duoda labai nepageidautinų rezultatų. O tautos suskaldymas tiesiog geometrine progresija ėda ir taip gan gležną sunkius laikus išgyvenančios valstybės kūną. Negi nebuvo pakankamai laiko, kai jau A.Brazauskas jau nebuvo aktyvioje politikoje ir nekėlė grėsmės (dėl postų) oponentams, pasakyti mūsų politikos patriarchui bent keletą gerų žodžių. Kurių jis nusipelnė.

Tad kodėl mes iki paskutinės žmogaus gyvenimo dienos daug kur nepelnytai pilame dezinformaciją, o asmeniui mus palikus, pradedame jį girti? Suprantu Lietuvoje yra tradicija, kad apie mirusį gerai arba nieko. Tačiau koks pavyzdys mūsų jaunimui, kuris vėliau perims valstybės vairą? Juk kaip iš neteisybės negali būti teisingumo, taip ir iš amoralaus niekada nebus moralės.

Esu įsitikinęs, kad būti padoriais ir vieni apie kitus sakyti tiesą bei daugiau ieškoti kas mus vienija, o mažiau dėmesio kreipti į tai, kas skiria, ir yra mūsų ateities svarbiausia idėja. Tik susivieniję mes būsime galingi ir nenugalimi.

Mūsų didžiausias priešas yra susiskaldymas ir melas. Nugalėję tai, mes tapsime laisvesni. Manau, to nuoširdžiai mums linkėjo ir išeinantis Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Amžinybė mus moko išminties: dėl didžiausių materialinių turtų neverta aukoti žmogiškumo, nes į amžinybę galima nusinešti tik gerą vardą.

2010-06-30

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą